Beata Tiškevič – atvirai apie smurtą, įtampą namuose, tėčio alkoholizmą ir keblius santykius su mama

rugpjūčio 1, 2018
Evelina Sorkytė

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Kiek kartų esame sulaukę patarimo atsipalaiduoti ir nepanikuoti? Kiek kartų tuo pasinaudojome? Jei atvirai, turbūt niekas niekada šiuo patarimu taip ir nepasinaudojo… Tiesiog neišeina. Beata TIŠKEVIČ taip pat nuolatos sulaukia patarimų, bet atsisako. Kodėl? „Žmonės man pataria atsipalaiduoti ir nemąstyti tiek daug, bet jeigu aš atsipalaiduosiu – gyvensiu taip, kaip jie. Aš nenoriu. Noriu viduje jaustis gerai.“

Influencerių fenomenas – kas tai? Nauja profesija, pašaukimas?

Tiesą pasakius, jaučiuosi truputį atsilikusi nuo šio termino, dar nelabai susipažinau su juo… Influenceriai – tai tie, kurie reklamuoja kremukus ir kiekvieną dieną vis kitokį (juokiasi)? Gal čia reklamos agentūrų reikalai, nes juk jie bendradarbiauja su tais žmonėmis? O gal kai žmogus surenka daug sekėjų ir like? Kažkiek gal nusiperka, bet vis tiek (juokiasi). Jei žmogus gražiai rengiasi, jo striukė ir batai ryškūs – mūsų visuomenėje jis taip pat gali būti influenceris.

Nenoriu su tuo tapatintis… Apskritai man nepatinka nė vienas mano apibūdinimas. Šioje visuomenėje žmones apibūdiname pagal jo profesiją. O aš galvoju, kad žmogus nėra tik profesija. Kas tada, jeigu jis neturi profesijos? Šiuo metu neturi darbo? Jis nustoja egzistuoti? Nenustoja. Todėl aš esu žmogus, ir tiek. Gal tam tikra prasme darau žmonėms įtaką, bet tikrai nepadedu jiems apsispręsti, kokius batus pirkti. Mėgstu tuos, kurie turi daug sekėjų, ir tai išnaudoja šauniems, kilniems tikslams, neša gėrį.

Jokia paslaptis, kad darai žmonėms įtaką. Kaip manai, kokios savybės tau padėjo sulaukti tokio žmonių susidomėjimo?

Atvirumas ir nuoširdumas. Niekada nesistengiau sudaryti gero įspūdžio apie save. Buvau tuo, kas esu. Jeigu tą dieną man prastai sekasi, tuo ir dalijuosi. Aš negalvoju, kaip mano veidas atrodo – aš tiesiog esu su tuo veidu. Daugelis žmonių jaučiasi kitokie, nenormalūs, keisti. Ir kai jie mato vien tik tobulus žmones, kurie tobulai gyvena, kuriems puikiai sekasi ir yra nepriekaištingos išvaizdos, netobulieji pradeda ieškoti alternatyvos, su kuria galėtų susitapatinti. Kažkuria prasme aš patenkinau tokį žmonių poreikį.

Žinoma, neslėpsiu, kad padėjo televizija bei viešumas. Šiandien egzistuoja įvairių tendencijų, padedančių išpopuliarėti, deja, aš jų nežinau. Yra žmonių, kurie racionaliai, dėsningai, sekdami trendus pasiekia populiarumo viršūnę. O man kažkaip nusispjauti ant tendencijų ir racionalumo (juokiasi). Manau, galima ne tik sekti tendencijomis, bet jas patiems kurti. Ir man daug smagiau kurti nei sekti.

Ar gali įsivaizduoti gyvenimą be socialinių tinklų?

Geras ir tuo pačiu – sudėtingas klausimas. Apie socialinius tinklus norisi kalbėti negatyviai. Socialiniai tinklai ragina pamesti savo kelią. Stebime, kaip gyvena kiti, ir pasąmonėje savo elgesį pradedame formuoti taip, kad prisitaikytumėme prie jų. Na, o tada sunkiau išgirstame savo vidinį balsą.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Reikėtų paminėti ir tai, kad socialiniai tinklai atėmė galią iš prodiuserių, žiniasklaidos sukurti žvaigždę – žmogų suformuoti tokį, kokį jie norėtų matyti, o ne tokį, koks jis yra iš tiesų. Socialiniai tinklai padeda patiems formuoti savo įvaizdį, diktuoti savo temas, kuriomis norime kalbėti, ir jeigu ne socialiniai tinklai, aš turbūt ir toliau nešiočiau kvailos, naivios mergaitės etiketę, kokią man užklijavo televizija.

Įgyvendinai nemažai sėkmingų projektų ir idėjų, ar teko susidurti su nepavykusiu arba nelabai vykusiu projektu?

Neretai mano idėjos miršta pakeliui. Sugalvojusi idėją aš daug dvejoju, tada aptingstu ir galiausiai numetu. Išgyvena tik tos idėjos, kurios praeina didelę atranką. Kaip tik neseniai galvojau apie savo „feilus“, bet nesugalvojau. Gal aš to nejaučiu (juokiasi)? Yra renginių, kuriuos vedžiau ir man dabar dėl jų gėda, bet tada buvau ten, kur visai nenorėjau būti, ir dariau tai, kas man buvo visai neaktualu – tada pinigai buvo svarbiau.

Kaip gimė idėja parašyti knygą „Vyvenimas“?

Visada mėgau rašyti, bet studijuodama ar vaidindama teatre neskirdavau tam užtektinai dėmesio. Įsisukusi į darbus pradėjau galvoti, kad net neturiu apie ką rašyti, bet viduje visada kirbėjo noras parašyti knygą apie savo gyvenimą ir pasidalyti patirtimi. Jaučiau, kad daugeliui žmonių to reikia, ir mano esminis tikslas buvo susitapatinti su žmonėmis, kurie yra patyrę kažką panašaus, ir drauge išeiti į šviesą, pagalvoti ir suprasti, kad taip, tai įvyko, bet įmanoma gyventi ir su skaudžia praeitimi.

Knygoje papasakojau, kaip bridau iš vienų ar kitų situacijų, kaip stengiausi ieškoti kelio. Norėjau paraginti žmones prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ieškoti kelių knygose, eiti pas psichoterapeutus, ryžtis padaryti tai, ko niekada nedrįsome. Džiaugiuosi, nes, manau, šį tikslą įgyvendinau.

Kaip nusprendei, kad viskas – knygą reikia pradėti rašyti čia ir dabar?

Tai buvo labai sudėtinga, bet vieną vakarą atsisėdau ir parašiau keturis puslapius. Tada pasakiau  savo draugui: „Meile, parašiau keturis puslapius, bet nežinau, kas čia bus, ir prašau neklijuokime tam etikečių.“ Jis perskaitė tuos keturis puslapius ir jam labai patiko, paliko didelį įspūdį ir paragino rašyti toliau.

Aš atsisėsdavau ir labai atsargiai rašydavau toliau. Kai turėjau daugiau puslapių, supratau, kad tai bus knyga, ir aš ją pabaigsiu. Rašymas buvo lėtas ir labai miglotas procesas. Labai pavydžiu tiems kūrėjams, kurie pasako, kad nuo rytojaus pradės statyti spektaklį, ir pradeda. Man nėra taip lengva. Kurdama, man atrodo, esu lyg rūke, kuriame bandau rasti raktus.

O nebuvo aplankiusios mintys mesti knygą ir užsiimti kitomis veiklomis?

Buvo labai sunkių akimirkų, bet tada tiesiog atsitraukdavau kelioms dienoms: visiškai negalvodavau apie knygą, su niekuo apie tai nekalbėdavau, bimbinėdavau, valgydavau čipsus, važinėdavau dviračiu, nukreipdavau mintis, ir protas kažkaip pailsėdavo, o tada galėdavau toliau rašyti. Kadangi daugelyje puslapių rašiau apie tokius dalykus, apie kuriuos net su Sauliumi nebuvau kalbėjusi, mano pasąmonė tam priešinosi ir bandė apsaugoti nuo visų prisiminimų. Visą laiką, kai darai kažką, kas atrodo labai drąsu, jaudiniesi, kaip reaguos tavo artimieji.

Kai savo sunkius išgyvenimus pasakome garsiai, dažniausiai  jaučiame palengvėjimą. Ar knygos rašymas tau buvo tarsi vidinis išsivadavimas?

Pasakai, ir niekas nesugriūva, niekas stipriai nepakinta, nebent pagerėja. Tai supratus ištiko didelis šokas. Tada galvojau: o kodėl aš taip ilgai tylėjau? Anksčiau buvau atvira, bet vis vien kažkurias temas apeidavau, nutylėdavau, o dabar jaučiuosi stipresnė. Man nebaisu, kad mane kažkas demaskuos ar pamatys manyje trūkumų, nes pati aš juos atvėriau. Turiu daug trūkumų, ir ką? Ogi nieko!

Knygos turinys labai artimas ir glaudžiai susijęs su tavo gyvenimu, šeimos nariais. Ar įspėjai tėvus, kad knygoje labai atvirai kalbėsi apie juos?

Mamai pasakiau, kai buvau parašiusi kokius 40 puslapių. Labai norėjau su ja pasidalyti, o kadangi mama viską pasako tėčiui, manau, tėtis irgi apie tai sužinojo tą pačią dieną. Mama knygą perskaitė, kai ji buvo užbaigta – mama dalyvavo redaguojant. Nenorėjau, kad jų nuomonė darytų įtaką mano rašymui bei apsisprendimui ją leisti. Aš nusprendžiau: jei leisti šią knygą yra klaida, aš prisiimsiu atsakomybę, bet jokiais būdais nenubrauksiu ir neatsitrauksiu.

Knygoje atvirai rašei apie komplikuotus tėvų tarpusavio santykius, smurtą, įtampą namuose, tėčio alkoholizmą, keblius santykius su mama. Kaip į tai reagavo tėvai?

Mūsų tėvai gyvena burbule, kuriame labai sureikšminama „ką žmonės pasakys“. Nors reikėtų kelti klausimą kitaip: „Kodėl taip elgeisi, jei dabar gėda?“ Matau visuomenę, pilną žaizdų, bet apie jas nekalbama atvirai, nepasidalijama net su tėvais. Man buvo labai sunku ir netgi iki šiol yra atsakomybę perkelti tėvams. Teoriškai ir protu suvokiu, kad jie yra atsakingi, bet savo vidumi ir emocijomis noriu juos vis dar gelbėti ir teisinti, tvirtinti, kad nebuvo taip blogai, kad vaikystė jau praėjo.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Žinoma, mūsų tėvai užaugo sunkiu metu – Sovietų Sąjungoje, tačiau nemanau, kad tai atleidžia juos nuo atsakomybės. Man atrodo, kad mylėti ir gerbti vaikus yra prigimtinis dalykas. Jeigu ateina noras jį drausti, tramdyti, žeminti, kodėl neateina noras ir supratimas, kad jį reikia mylėti bei gerbti? Jeigu mano knygą skaitys žmonės, kurie turi panašių nuogąstavimų, kaip aš, labai norėčiau, kad jie kažkokiu būdu pasakytų savo tėvams, kaip jie jautėsi vaikystėje. Tėvams bus nemalonu, bet mes turime teisę išsakyti savo išgyvenimus ir būti išgirsti. Daug akmenų nuriedės nuo širdies.

Kaip po tokio atviro pokalbio pasikeitė santykiai su tėvais?

Su mama visiškai pasikeitė santykiai, su ja dabar labai lengva, iš naujo ją pamilau. Anksčiau mūsų santykiai buvo labai keblūs: vaikystėje, paauglystėje aš galvojau, kad ji manęs nekenčia. Studijų metais išvis buvo neįmanoma su ja bendrauti, bet po atviro pokalbio stipriai palengvėjo… Geriausia, kad mama mane išgirdo, pripažino ir atsiprašė. Dabar su ja turime labai gražų ryšį. Mano mama su metais vis šviesėja, man gražu tai stebėti, ji vis dažniau sugeba atsipalaiduoti ir man atrodo, kad jos gyvenimas prasideda tik dabar. Anksčiau ji neleido gyventi ne tik sau, bet ir man. Su tėčiu dar taip nepasikalbėjau, kaip norėčiau, trūksta drąsos.

„Instagram“ paskyroje dalijiesi šmaikščiais video vaizdais – kokią žinutę jais siunti?

Dabar filmuoju mažiau. Pagrindinė motyvacija tiems video buvo tada, kai dirbau televizijoje ir prieš žiūrovus kaskart pasirodydavau su gražiais stilistų parinktais drabužiais, makiažu, sušukuotais plaukais. Realiame gyvenime man reikėtų stipriai stengtis, kad bent šiek tiek priminčiau tą žmogų, kuris buvo ekrane. Tada supratau, kaip mane tai stipriai rėmina. Aš lyg pati pradėjau gėdytis savo tikrojo veido, savo batų. Atrodydavo, kad ir toliau turiu vaidinti gražią moterį, kuri esu televizijoje. Galvojau, kaip man sau padėti, ir nusprendžiau filmuotis riebaluota galva, nepasidažiusi, šnekėti kažkokias nesąmones, prisipažinti apie klaidas, baimes, nerimą ir tokiu būdu pasijuokti. Tai labai išlaisvino.

Kai kuriuose video galime aptikti feminizmo pėdsakų. Kas ir kada padėjo tau atrasti feminizmą?

Feminizmą atradau 2014 metais, kai susipažinau su savo gera drauge fotografe Neringa Rekašiūte. Ji buvo po politikos studijų – tokia apsišvietusi ir vakarietiška. Neringa viskam turėjo teorinį paaiškinimą ir bent po penkis straipsnius kiekvienai temai. Būtent ji man pradėjo kalbėti apie feminizmą.

Iki tol maniau, kad feminizmas yra didžiausia nesąmonė, kad feministės – kvailės, kurios nekenčia vyrų. Buvau įsitikinusi, kad niekada nebūsiu protingesnė už vyrą, nes moters smegenys yra kitokios (juokiasi). Bet dabar galvoju, kad už kai kuriuos vyrus turiu daug mažiau žinių, kompetencijos, bet už kai kuriuos turiu daugiau. Nėra taip, kad jei gimei su varpa, automatiškai daug geriau vairuoji automobilį ir esi puikus matematikoje. Buvo periodas, kai namuose viena atlikdavau visus buities darbus, gamindavau, o socialinėje erdvėje buvau arši feministė. Tada dar nesuvokiau, kad tos idėjos turi įeiti į gyvenimą. Ir tik neseniai supratau, kas yra feminizmas buitine prasme.

Feminizmas man yra laisvė. Aš atrodau ir elgiuosi taip, kaip noriu, žinoma, neskaudindama kitų. Asmeniniuose santykiuose formuoju lygybę. Negaliu tikėtis iš savo draugo, kad jis išlaikytų mus finansiškai, bet jei esu moteris, tai nereiškia, kad būsiu tarnaitė. Feminizmas man padėjo atkreipti dėmesį ir į vyrus, jų emocijas. Nėra stipriosios ir silpnosios lyties, yra tiesiog žmonės, kurie susiduria su problemomis. Tai man padeda būti atidesnei savo partneriui.

Po nesėkmių dažnai nebenorime bandyti dar kartą to paties. Ar iširusi santuoka neatbaidė nuo naujų santykių?

Po santuokos susitikinėdavau su vaikinais, tik nežinau, kodėl… Galbūt norėjau praleisti laiką, nes bijojau būti viena, bet sėkmingais santykiais netikėjau. Netikėjau tuo, kad aš apskritai sugebu tokius sukurti, man atrodė, kad sugebu tik juos sugadinti.

Ilgai užtruko, kol nustojau taip galvoti. Man padėjo psichoterapijos, knygos, savišvieta ir suvokimas, kad ne visi vyrai vienodi. Norėjau tokio žmogaus, su kuriuo galėčiau bendradarbiauti visame kame, kad jis tikėtų, jog santykiai yra abiejų reikalas, į kurį reikia įdėti pastangų, kruopštumo ir nepasiduoti, kai nepasiseka. Negalėčiau būti su žmogumi, kuris mano norą kažką keisti priimtų kaip priekaištavimą.

Saulius tavo gyvenime pasirodė atsitiktinai?

Aš lyg ir norėjau santykių, bet tikrai negalvojau, kad jie bus su Sauliumi. Jį pažinojau, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tas žmogus gyvena taip arti, kad tas žmogus, su kuriuo išsipildys tiek daug mano svajonių, visada buvo šalia manęs, Pašilaičiuose.

Vieną dieną užsimaniau nueiti į filmo premjerą, nusprendžiau eiti su kokiu bernu… Pradėjau galvoti, su kuo jausčiausi patogiai. Žiūriu, Saulius online – ėmiau ir parašiau jam, ir jis iš karto sutiko! Mums buvo smagu kartu, man patiko, kaip jis elgėsi, pamačiau, koks jis ramus.

Tuo metu vyko filmų festivalis ir programėlėje pamatėme, kokius filmus dar rodo, į ką būtų gerai nueiti, ir tada jis parodė iniciatyvą – nupirko bilietus į kitą seansą… Nuėjome į daug filmų, o tada supratau, kad jis man labai patinka. Aš jam netgi tai prisipažinau, bet Saulius kažkaip keistai sureagavo ir tik pasakė: „Žiūrėsim… Bendrausim ir žiūrėsim.“ Buvo labai labai baisu (juokiasi).

Kas su Sauliumi jus vienija? Kokiose situacijose papildai Saulių ir kokiose situacijose Saulius papildo tave?

Man labai gera su juo keliauti. Aš nevairuoju mašinos ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad per septynias dienas galima apvažiuoti visą šalį, o jis man parodė, kad galima. Saulius yra gerokai žemiškesnis ir racionalesnis už mane, bet turiu išlavintą intuiciją, todėl daug dalykų galiu jam patarti. Man labai patinka su juo dalytis buitimis, nes Saulius yra buities meistras. Mes esame puiki komanda. Šioje draugystėje patiriu tai, ko niekada nebuvau patyrusi.

Kokių spalvų į kasdienybę ir gyvenimą įnešė naujas meilės romanas?

Tapau gerokai ramesnė, jaučiuosi labai saugiai. Niekada nesu tiek keliavusi, kur pati noriu, o ne kur nuveža darbai. Labai skaniai valgau, nes Saulius labai skaniai gamina. Jis mane taip pat įkvepia gaminti. Jei ne Saulius, manau, nebūčiau parašiusi knygos.

Ar sunku būti ir išlikti savimi?

Tai – labai sunkus procesas. Visada esu konflikte su aplinka. Matau labai tikslius gyvenimo modelius, yra kažkokios nerašytos taisyklės, ir jeigu renkiesi savo vidinę tiesą ir gyventi taip, kaip jautiesi, tu daug kam prieštarauji. Žmones tai erzina ir sukelia pyktį, jiems kyla daug klausimų, turi būti labai stiprus, kad tai atstovėtum. O aš ne visada esu stipri… Kartais visiškai sąmoningai prisitaikau.

Visą gyvenimą ieškosiu savęs ir savojo kelio. Savęs pažinimas neveikia taip, kad įsėdusi į autobusą tiesiog važiuoji. Greičiau – įsėdi į autobusą ir išlipinėji kiekvienoje stotelėje, tikrindamas, ar tai tavo stotelė. Tai – labai varginantis procesas. Žmonės man pataria atsipalaiduoti ir nemąstyti tiek daug, bet jeigu aš atsipalaiduosiu – gyvensiu taip, kaip jie. Aš nenoriu. Noriu viduje jaustis gerai.

Vasarišką AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: http://vmgonline.lt/e-parduotuve/

Turiu daug trūkumų, ir ką? Ogi nieko!

Kaip iš bjauriojo ančiuko tapti instagramo žvaigžde? (pilnas interviu)

Vyrai lyderiai atiduoda viską, kad pakeistų pasaulį – ar bent save

 


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
O geeeras ir as gudrucio vaistinej apsiperku! patogu labai jau seniai internetu uzsakineju:P O del aknes tai daug vandens ir man butina gert kad lygesne oda butu, tik nepageriu ir pilna spuogeliu.. Naudingas straipsnis apie musu sveikata ir ligas http://plionke.blogas.lt/infekciniu-ligu-egzaminas-3.html#comment-12