Gyvenimas kaip juoda balta

rugpjūčio 12, 2017
Ieva Virpilaitytė

Nuotr. Monika Dovidaitė

Rutha van Calcar mus pasitinka plačia šypsena. Ir nenuostabu: tokiame gamtos apsuptame ramybės kampelyje, it Dievo užantyje, gyvenimas – ryškus ir įvairiaspalvis, kaip spalvą keičiantys medžių lapai. „Rytais atsikeliu žinodama, kad bus gera diena, ir niekada neapsirinku – kiekviena diena man nuostabi. Jums irgi vertėtų pradėti taip galvoti“, – pataria Rutha. Kalbamės apie nuoskaudas, kaip jas išgyventi ir kas yra didžiausias pagalbininkas sunkiu metu, o Rutha vis tiek šypsosi: „Svarbu mylėti gyvenimą, tuomet net ir blogiausi dalykai pradeda keistis į gera.“

Rutha, jūsų gyvenimas pilnas pakilimų ar nuosmukių, tačiau dabar jūs švytite. Iš kur ir dėl ko sklinda tas švytėjimas?

Yra tokia daina „Always Look on the Bright Side of Life“ (liet. „Visada žvelk į šviesiąją gyvenimo pusę“). Gyvenime būna visaip – ir juoda, ir balta, tačiau kad ir kaip ten būtų, visada reikia pozityviai žiūrėti į pasaulį ir kovoti su viskuo, kas negero nutinka. Tą švytėjimą turbūt ir lemia mano pozityvumas.

Pozityvus nusiteikimas reikalauja daug jėgų. Iš kur jų semiatės?

Man patinka spręsti problemas. Kiekvienai problemai yra sprendimas, tik vienai jis gali būti sudėtingesnis, o kitai – labai lengvas. Iš to susideda mūsų gyvenimas. Man patinka tuos rebusus spręsti, ieškoti atsakymų, tai man – kaip iššūkis, o iššūkius labai mėgstu. Kai pradėjau gyventi Lietuvoje viena, daug ko nežinojau, buvau tarsi išlindusi iš inkubatoriaus, kur buvau apsaugota, kur man viskas buvo paduota, viskas sutvarkyta ir niekuo nereikėjo rūpintis. Ir staiga atsidūriau šiuose laukiniuose Rytuose, kažkokiame kaime, kažkokiame miške. Prieš tai net sniego nebuvau mačiusi! Ir reikėjo gyventi, suktis – net mašina iš apsnigto kiemo išvažiuoti būdavo sudėtinga. Tačiau man buvo labai įdomu, kaip su visu tuo susitvarkysiu ir kaip, galų gale, gyvensiu – juk negalėjau išsigąsti ir pabėgti.

O kodėl kėlėtės būtent į tą, kaip pati pavadinote, „kažkokį kaimą“? Kodėl nepasirinkote gyvenimo sostinėje arba kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose?

Šiame kaime gyveno mano seneliai. Tuo metu Lėlių kaimas buvo visiškai kitoks – tai nebuvo vienkiemis, kaip dabar, jame gyveno daugybė žmonių. Tik vėliau viskas buvo išskirstyta į vienkiemius, tad aš labai norėčiau sužinoti ir pamatyti, kaip viskas atrodė anksčiau. Galbūt kurią dieną dar pavyks atskleisti visas kaimo istorijas ir paslaptis. Senelis šioje vietoje gyveno ne visada, iš pradžių su šeima buvo įsikūręs Sankt Peterburge, dirbo carui. Tačiau įvykus revoliucijai turėjo bėgti į Lietuvą. Taigi, mano senelio šeima apsigyveno šiame vienkiemyje, pasistatė namelį, jame gimė mano mama. Seneliai buvo ponai. Sako, tokie žmonės turi dvi kaires rankas, tad ūkininkauti jiems nesisekė. Senelis neilgai trukus mirė, o po jo – ir mano senelė, tad šiame name liko gyventi dvi našlaitės seserys – mano mama ir teta. Joms, net neabejoju, gyventi čia buvo žymiai sudėtingiau nei man. Tad, apskritai, ši vieta yra tarsi dalis mano šeimos istorijos. Aš nejaučiu sentimentų Molėtams, tačiau jaučiu juos būtent Lėlių kaimui, jis man tikrai labai svarbus. Dabar kovoju su tuo stereotipu, kad kaimas yra mėšlynas. Kaimas yra sinonimas laisvei, geram orui, natūraliai gamtai, galų gale, privatumui, ko nėra miestietiškuose stikliniuose dangoraižiuose.

Apskritai, ar jums patinka Lietuvoje?

Kai pradėjau pamažu grįžti į Lietuvą, buvo 2002 metai. Tuo metu buvo jausti nuotaika, kad Lietuva keisis, kad daug pasieks, demokratizuosis ir taps stipria valstybe – kaip tos, Vakaruose. Man patiko ta nuotaika, tačiau šiuo metu to nebėra, viskas atrodo lyg sustabdyta – tai šiek tiek liūdina. Kalbant apie lietuvius, tie, kuriuos aš pažįstu, yra labai malonūs ir šilti žmonės, tad tikrai nepasakyčiau, kad tas stereotipas, jog čia žmonės šalti ir nemandagūs, yra teisybė. O sukčių, apsimetėlių ir dviveidžių yra visur, čia jokia naujiena. Tačiau aš atvykau ne dėl žmonių, bet dėl gamtos, jos teikiamos ramybės, švaros, vandens ir gyvūnijos.

Kokie pagrindiniai skirtumai tarp gyvenimo Nyderlanduose ir Lietuvoje? Ten gyvenote prabangoje – ar nepasiilgstate to?

Motina mane augino taip, kad tikros ponios viską moka ir gali pačios. Taip aš ir gyvenu. Aišku, kartais visiems reikia pagalbos, tačiau tai, kad aš iš dangaus, iš rojaus, nukritau į kaimą, manęs iš vėžių tikrai neišmušė. Aš turiu savigarbos ir gyvenu savarankiškai. Nyderlanduose gyvenau labai prabangiai, tačiau man to netrūksta, nes ten buvo ir nemalonių dalykų, pavyzdžiui, vyro neištikimybė, skyrybos. Prabanga gali būti suprantama įvairiai, ir tikrai ne viskas, kas už pinigus perkama, yra prabanga. Kai kurių dalykų, tokių kaip meilė, pasitikėjimas, nuoširdumas, grynas oras, nenusipirksi. Šie dalykai – kitokie, ir jie su pinigais net negali būti siejami. Tad negaliu lyginti gyvenimo ten ir čia, nes tiek ten, tiek čia yra ir problemų, ir nuostabių dalykų.

Jūs labai daug kalbate apie meilę ir meilę gyvūnams. Ar jūsų širdį tik jie užkariavę? O galbūt jūsų gyvenime yra kažkoks žmogus?

Ne, tikrai ne, net neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų, nematau savęs įsimylinčios. Labai džiaugiuosi atradusi gyvenimo balansą ir harmoniją viduje. Iš lovos atsikeliu puikios nuotaikos ir man nieko netrūksta.

Tai ir nuoskaudas jau esate pamiršusi? Kaip išgyvenote vyro neištikimybę, tokius drastiškus perversmus gyvenime?

Tokie dalykai nepamirštami, jie visada labai nemalonūs. Su laiku tiesiog mažiau skauda. Pirmiausiai, reikia prisiminti, kad gyvenimas nesustoja ir kad kiekvienai problemai yra sprendimas. Reikia pasirinkti: ar nuo streso ir nerimo slenkantys plaukai ir atsiradusios ligos, ar savęs saugojimas ir kova su negandomis. Tas savęs saugojimas reiškia būtinybę atrasti savo kelią ir atitolti nuo blogų minčių. Būtina žinoti, ko nori gyvenime: jei išgyvenai apgavystę, juk nebenori to patirti dar kartą. Be abejo, trokšti per gyvenimą eiti lengvai, be naštos ant pečių, o tam, kad nusimestum tą naštą ir vietoje juodos pradėtum matyti baltą, reikia laiko. Vokietijoje sako „liūdesio darbas“, tai reiškia, kad reikia dirbti su savimi tam, kad pamirštum tuos negatyvius dalykus ir atsistotum į savo vietą. Vienam tai išgyventi yra labai sunku. Džiaugiuosi, kad turėjau draugų ir artimųjų, kurie man padėjo. Svarbu surasti žmonių, kurie išgyveno panašius dalykus, pasidalyti patirtimi, tuomet tampa lengviau. Ir niekada nereikia bijoti ar gėdytis prašyti pagalbos, nes nesame tokie stiprūs, kad galėtume visa tai išgyventi vieni.

O ar galite sakyti, kad darbas, interjero dizainas jums padėjo užsimiršti? Kokią vietą darbas užima jūsų gyvenime?

Interjero dizainas šiuo metu man yra daugiau hobis, o ne darbas. Aš myliu šią profesiją. Apskritai, interjero dizainas esu aš pati, neįsivaizduoju savęs be to ir man darbo niekada nereikia ieškoti. Visada esu ten, kur reikia kažką priderinti, sugalvoti, sumodeliuoti. Labai džiaugiuosi, kad tai moku ir galiu eiti per savo namus, lyg rūmus, ir dėlioti viską iš naujo. Galų gale, aš juk jau užauginau vaikus, pastačiau namą, pasodinau daug medžių ir galiu savo laiką leisti taip, kaip pati noriu, todėl dirbu darbą, kurį tikrai myliu!

Ruthos Van Calcar šeštadienis

Pabundu labai anksti, dažniausiai 6 valandą ryto, ir dieną pradedu nuo žinių skaitymo planšetiniame kompiuteryje, atrašau elektroninius laiškus ir užsiimu savo ūkio administravimo darbais. Kadangi moku daug kalbų, skaitau žinias keliomis iš jų: dažniausiai tai būna naujienos olandų, vokiečių ir anglų kalbomis – tokiu būdu pamatau labai platų vaizdą iš kelių perspektyvų apie tai, kas įvyko pasaulyje, kol miegojau. Iš lovos atsikeliu 8 ryto, nes jaučiu, kad mano šunys prašosi į lauką. Prieš išeidama iš miegamojo pasitepu savo mėgstamu „Filorga 5HP-Youth“ kremu – jis atgaivina ir sudrėkina mano odą po nakties, o ypatingas kvapas maloniai nuteikia visai dienai.

Nieko nelaukusi apsirengiu ir apeinu gyvulius – arklius, vištas, pažiūriu, ar jiems nieko netrūksta. Kadangi mano šunys aktyvūs, jiems reikia išsilakstyti, tad pasiimu šiaurietiškas lazdas ir sparčiai vaikštau kartu su jais aplink mišką. Mano maršrutas kartais siekia net 6 kilometrus! Grįžusi geriu arbatą arba kavą. Labai mėgstu čiobrelių arbatą – šiomis vaistažolėmis nusėtas visas mano kiemas, nors aš jų specialiai net nesodinau! Galiu vadinti tai savo maža prabanga. Mano pusryčiai būna įvairūs: kartais – avižinė košė, kartais – paprasti sumuštiniai, o kartais – labai rimtas patiekalas: kepta šoninė su kiaušiniais ir duona. Turiu dar vieną prabangą – savas vištas, tad galiu sau leisti pusryčiams valgyti laimingai auginamų vištų kiaušinius, o tokie – patys skaniausi.

Papusryčiavusi rūpinuosi namų ūkiu, o kuo jis didesnis, tuo rūpesčių daugiau: ar kažkas sulūžta, sugenda, ar šuo suserga, ar arklys neėda. Na, o jei pasitaiko diena, kad viskas klostosi puikiai ir niekuo namuose rūpintis nereikia, vykstu į „Sapiegos kliniką“, kad profesionalūs specialistai pasirūpintų manimi. Šią kliniką renkuosi todėl, kad joje ne tik pasigražinu, bet ir grįžtu puikios nuotaikos. Man patinka tiek šiltas aptarnavimas, tiek protingas gydytojų požiūris į odą.

Kadangi lepinuosi retai, tai renkuosi tokį būdą, kuris suteiktų kuo daugiau gerų emocijų, tad be grožio procedūrų jų dar gali suteikti teatras, opera, kinas. Dievinu Operos ir baleto teatrą ir spektaklius. Po pietų pradedu ruoštis susitikimui su draugais ir tam spektakliui. Pirmiausiai, ilgai guliu karštoje ir kvepiančioje vonioje su veido kauke. Išlipusi iš vonios nepamirštu pasitepti „Filorga B3 Recovery“ kremu, skirtu naudoti specialiai po procedūrų, ir iškart jaučiuosi taip, lyg oda būtų atjaunėjusi keleriais metais. Pasitepu ir kūno kremu, bet jį renkuosi ne pagal gamintoją, o pagal malonų kvapą, tad dažnai keičiu. Tokioms procedūroms skiriu daugiau laiko nei makiažui ar šukuosenai – tai man pavyksta be didelių pastangų ir atrodau puikiai. Labai mėgstu dizainerį Ralph Lauren, jo kuriamus drabužius ir stilių, kuris yra sportinis, tačiau prabangus, asocijuojasi su aristokratija ir raiteliais, o visa tai man labai priimtina.

Apsirengusi šoku į aukštakulnius ir lekiu į teatrą! Po spektaklio geras emocijas norisi pratęsti, tad leidžiu sau pasimėgauti gurmanišku maistu ir naujais skoniais. Mėgstu tokius restoranus kaip „Dublis“, „Grey“, „Lauro lapas“, „Vanille“, „Soul & Pepper“, „Carre“, t. y. šiuolaikinę, europietišką, naujesnę virtuvę, tačiau neatsisakau ir cepelinų – visa mano šeima mėgsta cepelinus!

Mano vakaras gali baigtis ir dešimtą, ir gerokai po vidurnakčio, nes ūkis reikalauja nuolatinio dėmesio – nenuspėsi, kurią dieną kas nors nutiks, kuo reikės pasirūpinti. Kiekvieną vakarą atsigulusi į lovą džiaugiuosi, kad diena jau baigėsi, kad labai daug padariau, ir visada žinau, kad kitas rytas išauš dar gražesnis, nei buvo šis.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Sporto vietos Vilniuje.
O kokia sporto šaka Jus domina? sporto prekes klaipeda
TEMA: Kontraceptikai
Danguole rašė:O ir be svorio didinimo jie turi neigiamu padariniu: depresines nuotaikos, sumazejes lytinis potraukis. Tik retas gydytojas tai pripazysta Aš irgi pirmą kartą išgirdau, kad čia nuo kontraceptikų gali taip būt tik tada, kai urologas - seksologas paminėjo. Paradoksalu iš tikrųjų, nes natūrali kontracepcija gali pasidaryt - susilaikymas :D Mane iš tikrųjų labiausiai neramina kraujo krešėjimą sutrikdantis poveikis. Esu girdėjusi keletą įvykių su moterimis, kurioms kontraceptikai sukėlė trombozes, kai kurias pasibaigusias net mirtimi. O aš ir šiaip šitam reikalui turiu genetinį polinkį, tai kažkaip itin nesinori ilgam laikui likt su kontraceptikais...