Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: „Jei būčiau reagavusi į aplinkinių kalbas, vestuvių niekada nebūtų buvę“ (pilnas interviu)

lapkričio 22, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Būti atviram sunku. Kaip ir būti nuoširdžiam. Tačiau kaskart kviečiant žmogų interviu kiekvienas žurnalistas tikisi būtent to. Todėl kai į mūsų kvietimą susitikti atviriausiam kada nors žurnalų puslapiuose nugulusiam pokalbiui televizijos laidų ir renginių vedėja, Jogailos Morkūno žmona, dviejų žavių vaikų mama ir tiesiog graži moteris Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė lygiai taip pat nuoširdžiai pažadėjo „pasistengsiu“, palengvėjo, nes buvo aišku: ji tikrai pasistengs. O kas iš to išėjo – spręsti jums, mieli skaitytojai.

Ne kartą anksčiau kartojusi, kad ji – karjeros moteris, Indrė šiandien šypsosi: santuoka ir vienas po kito gimę vaikai daug ką pakeitė. Požiūri į karjerą – taip pat. „Nežinau, ar galėčiau prašyti ko nors daugiau“, – kalbėdama apie savo šeimą, du nuostabius vaikus, santykius su vyru, karjerą ir kasdienę rutiną akimirkai susimąsto moteris.

Turbūt net ir atvirumui egzistuoja tam tikros ribos. Kokias jas pati sau esi nusibrėžusi?

Feisbukas, instagramas, televizijos laida jau ir taip praplėtė visas mano iki šiol turėtas ribas, nes po žingsnį vis daugiau ir artimiau į savo gyvenimą įsileidžiu tam tikrą žmonių ratą. Kiekvienas išėjimas į viešumą – portalus ar žurnalus – yra neatsiejamas nuo mano darbo, ir suprantu, kad kartais to reikia, bet tai kelia šiokią tokią įtampą.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Portalų moralė dažnai pasiekia kritinę ribą: žurnalistai pagriebia bet ką iš socialinės erdvės, perspausdina kaip savo straipsnį, užlipdo pačią idiotiškiausią antraštę ir daryk, ką nori. Pyktis aš nemėgstu. Gal tai ir yra mano riba: su niekuo „nesikapoju“, nekeikiu ir neiškasu karo kirvio. Pykčiai emociškai man kainuoja daugiau, nei tiesiog „įkvėpti ir paleisti“. Bet nepageidaujamas dėmesys vargina.

Iš šalies žiūrint tavo gyvenimas klostosi tvarkingiau nei tvarkingai: vedybos su svajonių jaunikiu, vienas vaikas, antras vaikas, ir visai tai – vos per trejus metus… Toks buvo planas?

Iš tikrųjų planuose buvo trys vaikai, bet dabar tas planas truputį pasikeitė (juokiasi). Kol kas labai gerai, kaip yra, nes galva ir taip kartais sproginėja.

Tavo dukrai Marijai – pustrečių, sūnui Aleksandrui – pusė metų. Vaikams augant supratimas apie motinystę keičiasi, bet ar tavo pačios požiūris į save, kaip mamą, žmoną, moterį taip pat pasikeitė?

Vaiko gimimas moters gyvenimą pakeičia iš esmės ir visada – į geresnę pusę. Man patinka, kad dabar esame keturiese. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad taip neseniai viskas buvo kitaip. Kas manyje pasikeitė? Manau, pradėjau labiau mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka: labai įdomu stebėti, kaip gimsta, auga mano vaikai, kaip po truputį pradeda formuotis Marijos asmenybė, kaip užsimezga jos ir Aleksandro tarpusavio santykis.

Bet apskritai mums, moterims, dažniau reikėtų prisiminti, ką jau pasiekėme, nes nuo nesibaigiančios savikritikos ir noro būti geriausiomis galime ir iki depresijos ar išsekimo prieiti. Sugebame viską daryti vienu metu: siekiame karjeros, rūpinamės šeima, o greta to neužmirštame dar ir puikiai atrodyti. Bet nepaisant visko, vis tiek įsigudriname būti savimi nepatenkintos ir iš savęs reikalauti vis daugiau.

O ne vyrai kalti reikalaudami iš mūsų daugiau, nei kartais galime? Juk ar jaustųsi Jogaila laimingas, jei vieną rytą atsibustų šalia namų šeimininkės ar save apleidusios mamytės?

Tiesą pasakius, kartais susimąstau, ar ir dabar jis laimingas. Jogailos gyvenimas labai apribotas. Aišku, visa tai laikina ir jis uoliai vykdo savo pareigas, padeda, kiek gali, ir daug dirba, bet kol vaikai maži, sau laiko beveik nelieka.

Jei nieko neveikčiau, esu tikra, būčiau labiausiai bumbanti žmona Lietuvoje – išvaryčiau visus aplink iš proto. Man reikia veiklos. Noriu kiekvieną rytą atsikelti ir žinoti, kiek visko daug reikia padaryti. Antra vertus, kai tenka bėgti liežuvį iškišus, visai kitaip vertinu ir atostogas, trumpus pabėgimus, gerą orą, maudynes, keliones.

Ar pastebėjai, kad vyro požiūris į moterį, šiai tapus mama, irgi pasikeičia?

Galbūt reikėtų kalbėti ne apie mano ar Jogailos požiūrį vienas į kitą, o apskritai – apie šeimą. Jau kurį laiką nesu tik aš arba tik jis. Negaliu dalyti laimingos santuokos receptų, nes mūsiškė skaičiuoja dar tik ketvirtus metus. Bet šeimoje stengiamės nekelti savo emocijų ar ambicijų į pirmąjį planą. Stengiuosi galvoti, ką jaučia mano vyras, ir to paties tikiuosi iš jo. Negyvenu Jogailos gyvenimo, bet stengiuosi jį papildyti. Per tuos metus, kuomet esame drauge, daug ką perėmiau iš jo, o jis – iš manęs.

Šalia Jogailos sutvirtėjo mano stuburas, išmokau labiau vertinti save, susipažinau su ypač daug iškilių žmonių, o bendravimas su tokiais žmonėmis praturtina. Jogailos kontaktų sąraše gali rasti nuo popiežiaus iki Frederico Beigbederio. Vis dar stebiuosi jo talentu suburti aplink save tiek žmonių. Būdama su Jogaila tik dar labiau įsitikinau, kad bendravimas yra pagrindinė pasaulio valiuta. Mano vyras, pastebėjau, truputį suminkštėjo, po truputį garuoja jo egoizmas. O ir šiaip šalia jaunų žmonų vyrai stipriai atjaunėja (juokiasi).

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Apskritai laimė – realiatyvi sąvoka, bet tai tikrai nėra skraidymas padebesiais. Tu kažko ieškai, nerimsti, sieki, daug kas tame kelyje neteikia džiaugsmo. Dar daugiau – kai kada nesėkmė netgi gali padaryti tave laimingą. Bet svarbiausia – turėti, su kuo savo jausmais ir emocijomis pasidalyti. Tai jau – kita meilės forma…

Vadinasi, drugeliai pilve vieną dieną nustoja skraidyti, ir nieko čia nepadarysi?

Ne kiekvienam pavyksta surasti savo antroje pusėje geriausią draugą. Tai – didelė gyvenimo dovana. Manau, drugeliai bėgant metams nustoja skraidyti visada, o tada atsiskleidžia santykių tvarumas, tikėjimas vienas kitu ir buvimas šalia, kai to reikia. Arba mokėjimas suteikti erdvės, kai jos pritrūksta. Kai nustoja skraidyti drugeliai, santykiai pakyla į kitą lygmenį. Geriausias mano gyvenimo aprašymo sakinys – Indrės šeima. Nežinau, ar galėčiau prašyti ko nors daugiau.

Nuolat blaškomės tarp šeimos ir karjeros, dažnai vieną dėl kitos aukojame. „Mamyčių klubas“ – veikla, kurioje pati, augindama mažus vaikus, jautiesi jaukiausiai?

„Mamyčių klube“ jaučiuosi labai gerai. Besilaukdama vedžiau didelį televizijos projektą, įvairius renginius ir tikrai nesitikėjau greitai sugrįžti į šou pasaulio rinką. Kai Marijai buvo pusmetis, sulaukiau latvių prodiuserių kvietimo tapti „Mamyčių klubo“ vedėja. Ilgai negalvojau, nes pasiūlymas atrodė tobulas: būsiu su Marija, o ir be jokių sąžinės priekaištų turėsiu galimybę dirbti. O dirbti man patinka.

Po metų „Mamyčių klubo“ savininkai nusprendė apsiriboti Latvijos rinka, norėjo projektą Lietuvoje uždaryti. Tuo metu jau laukiausi Aleksandro, atrodė, kad viskas klostosi taip, kaip reikia – galėsiu ramiai, nesiplėšydama auginti vaikus. Bet sulaukiau spyrio iš šalies: visi aplinkui tik ir ėmė klausinėti, kodėl man pačiai nesiėmus prodiusuoti „Mamyčių klubo“. Taip likus mėnesiui iki Aleksandro gimimo tapau prodiusere, o mane užgriuvo dar daugiau rūpesčių.

Kiek tai tęsis, negaliu pasakyti. Bet kol kas man tai ir įdomu, ir aktualu. Kai galvoje ir širdyje suguls naujas planas – bus laikas pokyčiams. Gal tuomet atsiras nauja mama, kuri puikiai tiks vesti šią laidą ir mes mielai ja pakeisime mane.

Visur suspėjančios mamos visada kelia susižavėjimą, bet kam laiko lieka mažiausiai arba apskritai nelieka?

Labiausiai graužiuosi, kad taip mažai laiko skiriu savo tikroms draugėms. Taip jau atsitinka, kad moterys dažniausiai įsilieja į savo vyrų draugų ratą, tad labiausiai kenčia senos draugystės. Ir dar kartais nespėju pavalgyti (juokiasi).

Jau žinai, ką daryti, kad nepaskęstum motinystėje?

Negyvenu pagal kažkokius konkrečius planus. Pastaruoju metu esu labai chaotiška, daug ką palieku paskutinei minutei. Ir nors mano pareigingoji dalis šnibžda į ausį, kad tai nėra itin gerai, šiame gyvenimo etape man patinka neturėti nekeičiamų planų.

Žinau, Jogailą tai kartais suerzina, bet pamačiau, kad tikrai daugelis situacijų išsisprendžia savaime. Tad lioviausi planuoti ir priiminėti sprendimus metams į priekį. Šiuo metu kalendoriuje sugula tik televizijos eterių datos ir renginiai – į darbą žiūriu itin atsakingai. O visa kita veikla – pramogos, kvietimai, interviu, fotosesijos – galima sakyti, visapusiškai priklauso nuo angelų, kuriems, rodos, patinka mano beprotiškas užimtumas (šypteli). Neslėpsiu: man irgi patinka. Noras siekti vis daugiau tiesiog neleidžia man paskęsti mamiškuose reikaluose.

„Jogailos Morkūno pečius užgulė rūpesčiai laukiant vaiko“ – tai tik viena citata iš spaudos, taip ir laukiančios pikantiškų detalių iš jūsų gyvenimo. O jei rimtai, kaip tavo vyras susidoroja su kardinaliai pasikeitusiomis aplinkybėmis? Juk du vaikai ir jauna žmona – ne juokas…

Labai paprastai: niekam nekeldamas rūpesčių, jis pasilieka su vaikais ir leidžia man atsipūsti, kai to reikia. Kaip jis mėgsta kartoti: geriau būti pagyvenusiu vyru ir jaunu tėčiu nei jaunu vyru ir tėčiu. Negaliu ginčytis (šypteli).

Kalbėjome, kaip motinystė pakeičia moteris, o kaip tėvystė pakeičia vyrus, ypač subrendusius?

Jei manote įsivaizduojantys, kiek patarimų iš senų Jogailos draugų esu išgirdusi, kaip reikėtų su juo elgtis, koks jis yra, ką jis mėgsta ir kaip man bus sunku, tai padauginkite savo įsivaizdavimą tūkstantį kartų (juokiasi). Prieš mūsų santuoką visi „pažinojo“ Jogailą geriau ir geriausiai, niekas nesusilaikė nepasidalijęs patarimais, visi manė esantys labai originalūs ir manimi besirūpinantys. Būtent todėl per vestuves, lėktuve, draugams užleidome dainą “Netikėk, ką priešai suoks” – per ją aš lyg prie altoriaus priėjau prie Jogailos, ta pati daina skambėjo ir į dangų šaudant fejerverkus.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Ką dabar galiu jiems pasakyti? Susipažinkite su Jogaila: jis gali būti rūpestingas, atsakingas šeimos vyras ir geras tėtis. Niekas tuo netikėjo, o dabar linguoja galva ir sako: „Negaliu patikėti, kaip pasikeitė Jogaila.“ Pasikeitė, nes meilė pakeičia vyrus, o jo meilė vaikams pakeitė viską iš esmės. Į gera.

O tu pati kaip nors reagavai į tas kalbas?

Jei būčiau reagavusi, vestuvių niekada nebūtų buvę. Negalima svetimiems žmonėms leisti priimti nuosavo gyvenimo sprendimų. Ačiū Dievui, nieko neklausiau. Ir šiandien niekada nenešame šiukšlių iš namų, problemas išsprendžiame dviese, kaip lygiaverčiai partneriai. Tikiuosi, mums visada užteks proto bendro gyvenimo sprendimus priiminėti už uždarų durų, tariantis tik vienam su kitu.

Kalbėti po visko lengva. Bet juk kiekviena rimtiems santykiams pasiryžusi moteris užduoda sau begalę klausimų, jas užpuola nuogąstavimai, baimės, ar tikrai pasirinko TĄ vyrą…

Nors gyvenime labai mėgstu blaškytis, priėmusi sprendimą, kad Jogaila bus mano vyras, nebesiblaškiau. Ir tą sprendimą priėmiau kur kas anksčiau, nei jis man pasipiršo. Nelabai vykęs antrasis pasipiršimas nebeturėjo jokios įtakos…

Jogaila tau piršosi dukart?!

Pirmą sykį Jogaila per Kalėdas draugų rate tiesiog atsistojo ir pasakė, kad ateinančiais metais tapsime šeima. Man žiauriai patiko. Nustebau ir labai apsidžiaugiau, kad jis taip gerai mane pažįsta – kartais tikrai gerai man neleisti paskutinei priimti svarbių sprendimų. Tai buvo paskutinis ir labai geras sprendimas, kurį jis priėmė vienas. Bet tada jam kažkas susišvietė, kad reikia žiedo ir dar kartą paklausti, ar būsiu jo žmona. O štai tas „renginukas“ nebuvo toks geras…

Kodėl?!

Todėl, kad Jogaila nusprendė pasipiršti oro uoste – mintis, regis, labai romantiška ir konceptuali. Bet turbūt nereikėjo to daryti būtent tada, kai atvežiau jį į oro uostą ir jis išskrido į Niujorką. Kaip ir nereikėjo to daryti mašinoje prie išvykimo salės, kai kiti automobiliai gale pypina: „Traukis greičiau iš kelio.“

Išleidau jį, o pati išvažiavau į Alytaus areną dirbti tiesioginėje bušido turnyro transliacijoje. Tiesiog labai romantiška! Pusę kelio važiavau be muzikos ir galvojau: „What the f**k has just happened?“, o tada šešias valandas žiūrėjau, kaip vyrai mušasi. Tuo metu mano būsimasis vyras gėrė šampaną „Air France A380“ lėktuve (juokiasi). Antra vertus, niekas mūsų gyvenime nebuvo šabloniška…

Rimtų santykių, draugysčių buvo ir iki Jogailos. Ko vyrams trūko, kad jiems ištartum „taip“?

Gebėjimo mane suvaldyti. Gali pasirodyti, kad prieštarauju pati sau, nes sakau, kad negalima leisti kitiems priiminėti sprendimų už save, ir tuo pačiu prašau būti valdoma. Bet čia yra maža plonytė riba, ir Jogaila mokėjo ja išlaviruoti. Kai pamačiau, kad šalia „aš“ ir „jis“ galime būti „mes“, ir dėl to niekada nereikės aukoti savojo „aš“, pasijaučiau rami, kad tai – mano žmogus. Moku pasimesti, tada reikia patikimo žmogaus, kuris grąžintų į vėžes. Arba patekus į kokią darbų, projektų aklavietę pasakytų: „Eik miegoti, aš rytoj viską sutvarkysiu.“ Ir žinot, ką? Jis visada viską sutvarko!

Kiek kartų gyvenime sulaukei pavyduolių kaltinimų, kad esi gražuolė viliokė, kuri tik ir taikosi į turtingus ir sėkmės lydimus vyrus?

Būna moterys, kurios vilioja, ir tos, kurias vilioja. Save priskiriu antrosioms, ir Jogailai reikėjo gerai paplušėti, kad imčiau į jį žiūrėti rimtai. Dirbu nuo dešimtos klasės ir savo pramogas, net keliones, sugebėdavau apsimokėti savo uždirbtais pinigais. Šokau pramoginius šokius nuo penkerių, ir nors profesionalaus sporto teko atsisakyti dėl didelės kojos traumos, po to sugebėjau iš šokių užsidirbti. Smagiausia tai, kad šokau vadinamąsias „padtancovkes“ beveik visuose TV3 projektuose: „Dangus“, visos „Išsipildymo akcijos“, „Vaiko balsas“, sezonų atidarymai ir t. t. ir praėjus keliems metams stoviu toje pačioje scenoje, tačiau mano rankose – mikrofonas ir pagrindinė šių renginių rolė.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Viską gyvenime užsidirbau, už viską sumokėjau pati ir šiandien esu absoliučiai nepriklausoma. Įsimylėjau protingą, darbštų, atsakingą vyrą.

Sėkmingas vyras – pavojingas vyras?

Mano mėgstamiausio serialo herojė Kerė sakė: „Kai kurios moterys nesutvertos, kad jas kas nors prijaukintų. Jos sutvertos būti laisvos, bet tik iki tol, kol sutiks tokį pat panašų į save, kad galėtų būti laisvi drauge.“ Mes abu sėkmingi ir laisvi drauge. Tai reiškia, kad tarp mūsų yra pasitikėjimas ir, kad kaip tai skambės „reklamiškai“, tvirta moralė.

Jogaila niekada nesuteikė tau priežasties pavydėti?

Jis gal ir nesuteikė, bet aš pati esu pavydi. Tai – didžiausias mano minusas. Tikrai moku prisigalvoti nebūtų dalykų, o jei dar prisideda nuovargis, galėčiau išpūsti didžiausią burbulą neturėdama jokio pagrindo.

Mane pačią ši mano savybė erzina, tada einu skaityti Dalai Lamos „Džiaugsmo knygos“ ir bandau išvalyti netinkamas mintis. Arba Jogaila nuperka lėktuvo bilietus ir abu kur nors išskrendame. Skrydžiai – geriausias vaistas nuo visų ligų. Ir tada kas kartą įsitikinu, kad vienodai suprantame šeimą, ištikimybę, rūpestį, pagalbos vienas kitam svarbą bei sudėliojame prioritetus teisingai: pirmiau – žmogus, o paskui visa kita.

Veidų ekspertė Jogailą yra išvadinusi egoistišku ir susireikšminusiu – ne patys gražiausi žodžiai apie mylimą vyrą…

Na, bet jei tas vyras apkabinęs ir tvirtai suspaudęs savo mylimą besilaukiančią žmoną, kuria didžiuojasi, tai gal netgi labai miela. Miela, kad egoistiškai ir susireikšminusiai žiūri į aplinkinius, ir tarsi visa savo esybe demonstruoja, kad gyvenimas pagaliau tapo toks, koks ir turėjo būti (juokiasi).

Jogaila, tardamas priesaikos žodžius, žadėjo niekada neiti miegoti nesusitaikius, jei tarp jūsų bus įsiplieskęs lengvas konfliktėlis. Pavyksta?

Dabar priimta sakyti, kad poros santykiai – tai darbas. Gal ir taip… Bet man tai neskamba gražiai. Man santykiai šeimoje pirmiausia reiškia laisvę. Laisvę likti savimi. Galimybė grįžus namo „neįjungti“ apsauginio mechanizmo, nerinkti žodžių, negalvoti, ką vyras apie mane pagalvos.

Dviejų žmonių sąjungoje svarbiausia ne darbas, o pasitenkinimo jausmas, ramybė, laimės pojūtis ir saugumas. Ir jeigu kartais būdamas savimi esi žiauriai pavargęs, natūralu, kad pasitaikys konfliktų – juk esame laisvi pykti ar būti nepatenkinti. Tik konfliktus reikia spręsti dviese ir argumentuotai, tiesiog kalbėtis. Džiaugiuosi, kad iki šiol mums tai pavyksta. Aišku, yra tekę užmigti susipykus, tik nujaučiu, kad Jogaila dėl to pasigailėjo – piktesnės manęs matyti turbūt nėra tekę, o juk aš žiauriai nemėgstu pykti (šypsosi).

Pati tekėdama žadėjai daryti viską, kad jūsų su Jogaila gyvenimas niekada netaptų rutina. Nelengva vykdyti pažadus?

Nelengva. Žodis „rutina“ dar net per silpnas, nes dabar mūsų namuose – režimas. Tvirtas totalitarinis režimas. Ir mažai tame romantikos. Netikėkite vien viešumoje pasirodančiomis nuotraukomis: šita mama ryte neatsikelia su makiažu ir garbanom kaip meksikietiškų serialų Mari Mar. Mūsų vaikai irgi vargina, aš esu perkūdusi, nes nieko nespėju, ir vis dar bandau kažką kažkam įrodyti. Nors dalyvaujame renginiuose, jau kurį laiką neleidžiame laiko dviese, nes visuomet kažkuris turi likti su vaikais. C’est la vie.

Bet ir tai praeis. Todėl kai jau šis režimas ima it grąžtas lįsti kiaurai pro visus kaulus, visa laimė, bent vienas iš mūsų surandame savyje sveiko proto. Ir tas, kuris sveikesnio proto, pasiūlo: „Gal aš lieku su vaikais, o tu skrisk su draugėmis savaitgaliui kur nors?“ Tada išskrendu į Barseloną ir perimu estafetę sekti, kada „time out“ kortelės prireiks Jogailai. Tokia šiandien mūsų kasdienybė…

Be galo knieti prisiminti jūsų vestuves – prabangias, kvapą gniaužiančias, verčiančias pavydėti. Jūsų bičiuliai iki šiol juokiasi, kad Jogaila kone visą šermukšnyną iškirto, kad medžiais išpuoštų vestuvėms bažnyčią. Tavo norai – jam įsakymas?  

Aš norėjau, kad būtų taip, kaip iki šiol Lietuvoje nebuvo ar bent jau nebūčiau mačiusi. Dar niekada negirdėjau, kad kas nors sakytų: „Gaila, turėjome per dideles vestuves.“

Gal ir vaikiškas tas mano noras didžiulių pompastiškų vestuvių, nes tada būtinai išgirsi aplink šnekančius: „Kuo didesnės vestuvės – tuo prastesnė santuoka“, bet aš norėjau ypatingos šventės. Ir ji buvo ypatinga, geresnė, nei galėjau įsivaizduoti. Beje, šermukšnis – šeimos medis, nuo seno manyta, kad jis saugo nuo blogio, nepageidaujamos įtakos, suteikia prieglobstį, ramybę ir privatumą.

Polėkio ir romantikos jūsų santykiuose netrūksta iki šiol?

Norėčiau, kad ir vieno, ir kito šiandien būtų daugiau. Namuose – du vaikai, ir jie yra didelė laimė. Bet kai vienas eina miegoti pusę aštuonių vakaro, kita – devintą (ir nebūtinai greit užmiega), romantikai lieka labai nedaug laiko – maždaug iki vienuoliktos, nes paskui tiesiog „nulūžtame“.

Bet žinau, kad tikrai myliu savo vyrą, ir man nesvarbu, kad mūsų gyvenime nėra nei Pandoros skrynių, nei jokia mana iš dangaus nekrenta. Ištekėjau iš meilės, o tai svarbus argumentas kasdien stengtis vienam dėl kito. Jau geriau Jogaila šitos dalies neskaitytų… Žinau, kaip skeptiškai jis žiūri į viešai demonstruojamus jausmus, sako, būkime romantiški namie dviese, o ne žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose. Aš kartais netgi jo paklausau. Bet ne šiandien (juokiasi).

Žinau, atviriausias interviu turėtų būti su daug pikantiškų detalių, apie ašaras ir aistras, apatinių spalvą ir neišsipildžiusius troškimus. Tiesa ta, kad esu truputį vidutiniška: mano gyvenime nėra daug nuopuolių ir paskui juos sekančių pakilimų. Gal tai ir yra laimingo gyvenimo receptas – jokių kraštutinumų? Negyvenu Paulo Coelho citatose, nesu iki skausmo saldi ir tokia, kurią galima ant žaizdos uždėti. Manyje daugiau Bukowskio prieskonio, tik ne visada leidžiu jo „strazdui“ ištrūkti. Iš visų jėgų stengiuosi visada išlikti pozityvi. Nes viskas praeina ir galiausiai visada būna taip, kaip ir turi būti.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

10 faktų, kurių jūs nežinojote apie Indrę:

1. Kai negaliu užmigti, visada kuriu detalų veiksmų planą, kurį įgyvendinčiau karo atveju. Jis keičiasi priklausomai nuo bet kokių smulkmenų, pavyzdžiui, net nuo to, ar kuro bakas tuo metu pilnas, kur mūsų šunys, kokių kruopų namie turime ir t. t.

2. Moku didžiąją dalį repo tekstų iš Eminemo albumų „Show“ ir „8 mile“.

3. Pirmas uždarbis gyvenime – filmavimasis „Žentų“ klipe „Baltas sombrero“.

4. Nemėgstu, nevalgau ir man smirda visi grybai, taip pat – ir triufeliai.

5. Kartais slepiu geras knygas nuo svečių, kad nepaprašytų pasiskolinti. Noriu, kad kai kurios idėjos, informacija, emocijos liktų tik man.

6. Skiriu A330 nuo B767, A380 nuo B747, A320 nuo B737 ir t. t. Lėktuvų modeliai – vienas pirmųjų dalykų, kuriuos išmokau susipažinusi su Jogaila.

7. Likus kelioms sekundėms iki tiesioginio eterio su kolega M. Stasiuliu turime keistą ritualą: stipriai, riebiai ir nelietuviškai kelias sekundes užkulisiuose keikiamės. Gyvenime tokių žodžių niekada nevartoju, neįsivaizduoju, ką apie mus turėtų galvoti garsistai.

8. Seniausia svajonė – turėti tokį knygynėlį, kaip iš filmo „You got mail“, labiausiai dėl to, kad kaip filme sekmadieniais skaityčiau vaikams pasakas. Iš dalies svajonė išsipildė – juk dirbu su vaikais.

9. Kai noriu padaryti įspūdį, nežinau, kodėl, bet dažniausiai padeklamuoju ištrauką iš Hamleto originalo kalba.

10. Iki penktos klasės labai nemėgau skaityti. Stebuklingos Nilso kelionės man buvo tarsi kankinimo seansas. Penktoje klasėje radau pas tėtį F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, perskaičiusi ją supratau, kad knygų pasaulis gali būti neįtikėtinai geras ir įdomus.

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Priklausau kartai, kai auklėjimas reiškė auklėjimą su diržu ir beržine koše“ (pilnas interviu)

Pasaulio užkariautojas – vokalistas Justinas Jarutis: „Nematau nieko blogo uždirbti ir gyventi iš to, ką myli“

Skandalingasis Saugirdas Vaitulionis: „Per dešimt metų niekas nepriėjo norėdamas mane sumušti, užpulti ar įžeisti“

Asta Valentaitė: „Antrai santuokai nesakau „ne“

Vestuvių planuotoja Laura Vagonė svajoja apie savo vestuves, vaikus ir meilę iki apalpimo

 


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)