Inteligentiškos patyčios

spalio 15, 2017
Vilma Juškienė

Tie, na, žinote, tie, kurie tyčiojasi. Jie keikiasi, rūko, vartoja dar ką nors, prasivardžiuoja, užkibina, pastumia, provokuoja muštynes, kartais net atvirai kviečia dvikovai. Jie organizuoja, kad tam tikri klasės ar mokyklos „draugai“ būtų nepriimti žaisti krepšinio ar negalėtų užeiti į valgyklą, o ten – užėję ramiai pavalgyti. Jie tarsi pokštaudami paslepia kitų daiktus, į kuprinę įmeta supuvusį obuolį, o žiemą „besidžiaugdami“ pirmu sniegu „netyčia“ sniego gniūžte kažkam pataiko į veidą. Jie mokyklos „draugus“ fotografuoja ar filmuoja išmaniaisiais telefonais, o vaizdus viešina socialiniuose tinkluose. Jie aplink save skleidžia įtampą ir baimę. Šią patyčių grupę galima priskirti prie atvirų, akivaizdžių ir matomų. Mes visi žinome, kas tie agresyvūs blogiukai. Apie juos daug kalbama, kuriamos programos jų perauklėjimui bei adaptavimui į bendrą visuomenę. Vieni juos smerkia, kiti gaili. Bet šiandien norisi kalbėti ne apie juos, ne apie atviras, bet apie paslėptas, nematomas, inteligentiškas patyčias.

Pamenate, dar visai neseniai smurtas šeimoje buvo suprantamas kaip alkoholiko vyro mojavimasis kumščiais, o šiandien ši sąvoka išplėsta iki fizinio ir emocinio smurto. Kai kurie specialistai teigia, jog būtent emocinis smurtas sukelia rimtesnes ir ilgiau trunkančias neigiamas pasekmes nei fizinis. Emocinį smurtą sunku aptikti, identifikuoti, sekti, kontroliuoti. Niekada iki galo nežinai, buvo jis panaudotas ar ne. Kiek panašios sunkiai matomos, sunkiai aptinkamos ir sunkiai kontroliuojamos inteligentiškos patyčios klesti ir mokyklose.

Pavyzdys #1

Mokymų paaugliams organizatoriams, registruojantiems klausytojų grupę, gana dažnai tenka sukalbėti daugmaž tokį pokalbį. Pasiteirauti dėl mokymų skambina jaunuolio mama: – Sveiki, skambinu dėl mokymų grupės. Papasakokite plačiau. Kokie bus klausytojai? Iš kurių mokyklų? Ką jie gyvenime veikia? Ko siekia? Kas jų tėvai? Ar žinote grupės narių mokslumo rezultatus? Suprantate, man įdomu, ar tie vaikai kažko gyvenime siekia, kažkuo domisi. Maniškis tikrai labai gabus, gerai mokosi, pirmūnas, dalyvauja tokiuose ir tokiuose konkursuose, bet klasėje ir net savo mokykloje jis neturi su kuo bendrauti. Ką jam kalbėti su tais, kurie nieko gyvenime nenori, nieko nemato ir niekuo nesidomi? Man baisu, šiais laikais dauguma jaunuolių yra tikrai labai žemo lygio, todėl maniškis net neturi draugų tarp bendraamžių, jis tik su suaugusiais, tik su mūsų šeimos draugais gali normaliai pasikalbėti ir normaliai laiką praleisti. Ir dar papasakokite plačiau apie lektorius, ką jie gyvenime pasiekę? Kur ir ko mokėsi? Kokie jų mokyklos ir universiteto baigimo rezultatai? Kokia jų karjeros istorija? Man baisu, kad neatsitiktų taip, jog maniškis bus protingesnis už lektorių. Jeigu maniškis pajaus esąs protingesnis už lektorių, pinigai bus išmesti į balą, jis nieko nesimokys, tik dar labiau nusivils visuomene ir švietimo sistema.

Pavyzdys #2

Mokyklos koridoriuje ar klasėje grupelė jaunuolių kalbasi ir vienas kitam demonstruoja naujus brangius tėvų jiems nupirktus daiktus: drabužiai, papuošalai, telefonas, kompiuteris, kambario apipavidalinimas, prabangūs namai, kelionės į egzotiškas šalis, išskirtinės pramogos savaitgaliais ir pan. Grupelė kalbasi, pasakoja, demonstruoja, dalijasi įspūdžiais, nuotraukomis ir tarsi netyčia, tarsi natūraliai užsimena, jog be to, be prabangių, išskirtinių, naujų daiktų ir patyrimų neįmanoma užaugti pilnaverčiam ir visapusiškam žmogui, neįmanoma kažką pasiekti karjeros ar socialinių santykių srityje, neįmanoma susirasti draugų, būti svarbiam, mylimam ar įdomiam pašnekovui. Jie kalbasi ir apgailestauja: „Bet kaip gaila tų vargšų, kurie nieko nemato, tik Šventąją ir kaimą, neturi galimybės pamatyti tikrą pasaulį ir pajausti, kas yra svarbu. Jie net neturės galimybės mokytis universitete Londone, nebent po paskaitų eitų viščiukų skrosti, net jei kažkada gaus darbą, apie ką jie kalbės su bendradarbiais? Kaip integruosis? Šiais laikais visi, kas dirba normaliose kontorose, žaidžia golfą, keliauja. Jei tu gyvenime golfo lazdos nematęs ir lėktuvu tik kartą skridęs, tai apie ką gali būti šneka, kokia gali būti pagarba tokiam? Kaip tokiam be pinigų, be ateities žmoną / vyrą susirasti, kaip jie kažkada turės vaikų, juos augins?“

Pavyzdys #3

Tarp dalies mokinių, tėvų ir mokytojų populiari nuomonė, jog tas, kuris mokosi prasčiau, niekuo nesidomi, yra ir bus banditas, degradas. „Tokiems tik kasoje sėdėti“, – tai vienas iš gausybės populiarių, tarytum visai nežeminančių ir nepašiepiančių, posakių. Gerai besimokantiesiems tėvai ir mokytojai dažnai nerekomenduoja net bendrauti su prasčiau besimokančiaisiais. Moksliukams patariama vengti blogos draugijos, kuri gali nutempti žemyn, o tada jau jokios ateities neturėsi, kaip neturi jie, prasčiau besimokantieji. Šios kalbos ir nuogąstavimai išsakomi viešai, atvirai, visiems matant ir girdint.

Galima būtų kalbėti ilgai ir pateikti galybę mokslinių tyrimų, kurie įrodo, kad nė viena aukščiau pateikta nuomonė nėra ir negali būti tiesa, jog gerą gyvenimą garantuoja ne brangūs daiktai, geri pažymiai ar intelektualų draugija. Nereikia ir mokslo, turbūt kiekvienas, truputį pagalvojęs, prisimintų mokyklos blogiuką, kuris lakstė, neklausė, nesimokė, neturėjo prabangių daiktų, kartais net rūkė už kampo, bet diskotekose visuomet šokdindavo gražiausias klasės drauges, būdamas vos dvidešimt kelerių metų įkūrė sėkmingą verslą, vedė dailią, išsilavinusią, inteligentišką pirmūnę, susilaukė vaikų, nusipirko namą, laimingai ir puikiai gyvena, daug atostogauja ir net keliems vaikystės draugams padėjo susirasti darbą.

Apie tai, kas jaunuoliui galėtų garantuoti puikią ateitį, galima parašyti atskirą straipsnį, o šį kartą mes kalbame apie nematomas, neakivaizdžias – inteligentiškas patyčias. Šį kartą norisi atkreipti dėmesį į tai, kad yra ne tik ta baisioji, agresyvioji ir visiems puikiai matoma patyčių pusė. Yra ir kita pusė, kurią galima pavadinti inteligentiškomis patyčiomis. Inteligentiškomis todėl, kad šią patyčių formą naudoja iš pažiūros inteligentiški mokiniai ir jų šeimos, pirmūnai, daug siekiantys ir pasiekę. Šie inteligentai nesikeikia, neburnoja, nemojuoja kumščiai, bet panieka balse, kai jie kalba, ir žeminantis žvilgsnis, kuriuo jie žiūri, verčia gintis ar net kelia norą numirti.

Tokios inteligentiškos patyčios tarytum įelektrina, įaudriną orą klasėje ir mokykloje, taip sukuriama nematoma, nepaaiškinama įtampa ir slogi atmosfera. Būtent ši ore tvyranti įtampa agresyviai elgtis išprovokuoja emociškai pažeidžiamus jaunuolius. Pastarieji nežinodami, kaip neturėdami galimybių ir realaus, akivaizdaus preteksto kariauti su inteligentais, susiranda silpnesnių už save aukų. Ne, ne todėl, kad nori skriausti, todėl, kad jiems būtina išleisti susikaupusią įtampą.

Taip, šitoks agresyviųjų elgesys yra smerktinas ir taisytinas, bet lygiai taip smerktinos ir taisytinos yra inteligentiškos patyčios. Gyvenant demokratiškoje ir atviroje visuomenėje, matant galybę pavyzdžių aplink save, laikas suprasti – gyventi gerai ir gražiai, turėti puikią šiandieną ir šviesią ateitį gali kiekvienas. Pasaulis didelis, sėkmės jame užteks visiems, o žmogaus asmeninė sėkmė ir laimė netampa didesnė proporcingai kito menkumui ar nesėkmei.

Komentarai

Konferencijos „Atsakina tėvystė“ organizatorė, psichologė Jūratė Bortkevičienė

Norėčiau pridėti, kad dažnai pedagogai šiuos inteligentus gina. Besiskundžiantiems ar beieškantiems išeities paprastų vaikų tėvams jie pasako: „Kas gi čia tokio, kad garsiai pasidžiaugė, papasakojo, argi dabar jam tylėti? Toks pasaulis ir tegu visi kuo anksčiau išmoksta susitaikyti, kad žmonių galimybės skirtingos. Galiausiai tame yra tiesos, tikrai tas, kuris mato daug pasaulio, turi geresnes galimybes, tegu jūsų vaikas ne pyksta, o klauso ir žino, ko jam siekti ir į ką lygiuotis.“ Kiekvienas vaikas nori gražiai rengtis, daug keliauti, gyventi gražiame kambaryje, turėti naujausius žaislus ar įdomiausius daiktus, kiekvienas nori repetitoriaus, kuris rodytų individualų dėmesį. Bet tiesa yra ta, kad ne visi tėvai gali sau leisti už tokį gyvenimą sumokėti. Vaikas išgyvena neteisybę, nuoskaudą, tampa piktas, agresyvus, dažnai jis nesupranta ir negali įvardyti savo jausmų priežasties, bet jaučia neapykantą, nori „skriaudikams“ ir visam pasauliui įrodyti, kad jis nėra prastesnis ir be visų atributų. Toks jaunuolis savo pyktį nukreipia kitur, randa auką, kuri neturi nei pinigų, nei agresijos, nei noro apsiginti. Kodėl atsiranda šios inteligentiškos patyčios? Jas, visų pirma, paskatina tėvai perdėtai girdami, skatindami ar idealizuodami savo atžalas. Toks vaikas jaučiasi tobulas, neklystantis, gabus, gražus, protingas, perspektyvus visose srityse – daug geresnis už bet kurį kitą. Žinoma, kiekvienam savas vaikas pats nuostabiausias, bet realybėje taip nėra. Vaikas negyvens su mumis visą laiką, jis išeis į pasaulį, į rinką, kur jį vertins kiti, vertins realiai pagal nuveiktus darbus, tikrus nuopelnus ar gabumus. Dažnai tenka matyti situaciją, kai toks tėvų idealizuotas vaikas mano, jog bendraamžiai su juo nebendrauja, nes jis yra daug geresnis, protingesnis, viršesnis, mano, kad bendraamžiai jam pavydi. Bet tikroji šio nebendravimo priežastis yra ta, kad šis tėvų išgirtas jaunuolis nemoka draugauti, bendrauti, pripažinti klydęs, pasidžiaugti kitų pergalėmis – jis neturi sėkmingam gyvenimui būtinų socialinių įgūdžių. Maža to, gal net prasčiau supranta matematiką, ne taip puikiai piešia ir ne visada rašo be klaidų. Taigi šis tėvams idealiausias ir pats geriausias vaikutis staiga patenka į aplinką, kurioje jis yra „prastesnis“, kur jam reikia pasitempti. O pasitempti ar pasidžiaugti kito pasiekimais jis nemoka, vis dar klaidingai tiki tiesiog savaime esantis pats geriausias. Čia jam kyla mintis savo viršenybę rodyti daiktais, tėvų pinigais, tuo, kas nereikalauja asmeninių pastangų, bet yra savaime ir atrodo kietaiInteligentiškos patyčios tikrai sunkiai pastebimos ir identifikuojamos. Bet jei jūsų vaikas staiga būtinai ima prašyti brangių ar kietų daiktų, kuriais niekuomet nesidomėjo, jei nori kas pusmetį keisti telefoną, avėti tik naujausio modelio batus, jei pradėjo socialiniuose tinkluose puikuotis daiktais ar savo išore – tai pirmieji signalai, kad jo artimoje aplinkoje yra tokių, kurie inteligentiškai tyčiojasi.

Emocinės paramos telefonu ir internetu tarnybos „Jaunimo linija“ savanorių mokytoja Ausma Sakalauskaitė

Straipsnis padeda pramerkti akis, pamatyti ir pagaliau įvardyti dalykus tikraisiais jų vardais. Patyčios yra agresijos forma, būdas siekti galios pozicijos. Šis siekis gali būti ne tik aktyvus, bet ir pasyvus, subtilus, inteligentiškas, sąmoningai ar nesąmoningai manipuliatyvus. Liūdna tiesa yra ta, kad savo šalyje turime tiek daug žmonių, neišmokusių pozityviais darbais auginti savo vertę. Čia, man atrodo, svarbu dar šiek tiek praplėsti požiūrio kampą platesniam problemos ir priežasčių spektrui matyti. Pradėti noriu nuo to, kad vaikai į mokyklas patenka ne iš mėnulio – jų elgesys yra išmoktas artimiausioje aplinkoje. Ar mes savo šeimose sąmoningai, o ne deklaratyviai laikome toleranciją ir kito supratimą svarbiu dalyku? Ar mokome vaiką tolerancijos ir pagarbos ne madingomis frazėmis, o savo kasdieniu elgesiu ir kalbomis? Tarptautinių apklausų duomenys rodo: Lietuvos šeimose, lyginant su kitų šalių šeimomis, tolerancijos ugdymas nėra svarbus ir prioritetinis. Dar vienas mūsų visuomenės „nesusipratimas“ – požiūris į abipusę pagarbą. Abipusė pagarba dažnai suprantama kaip besąlygiškas paklusnumas ar pritarimas, kas turbūt reiškia ne bendradarbiavimą, ne pokalbį, bet dialogo nebuvimą ir bendravimo gebėjimų stoką. Ar mūsų šeimose svarbus supratimas, tolerancija, pokalbis, visų šeimos narių poreikių atliepimas, įsiklausymas į visus? Apklausų ir stebėjimų rezultatų duomenys sako – ne. Galime pulti garsiai gintis ar neigti, tačiau šie rezultatai, lyginant su kitų šalių rezultatais, yra „lentelių apačiose“ ir signalizuoja pavojų – tai yra mūsų tarpusavio bendravimo kultūros, žmogiškų vertybių ir tradicijų apibendrinimas. Grįžkime prie galios, susikalbėjimo, supratimo ir paklusnumo rebuso, „kas yra Karalius“. Kartais Karalius yra tėvai, globėjai. O kartais jie – atsidavę, nuožmūs savo vaikų vergai. Ir štai – šis manieromis užmaskuotas konstruktas persikelia į klasių ir koridorių kasdienybes. Aš Toks Karalius: „Maitink mane, mylėk ir niekada nepalik. O kur raudonas kilimas?“ Viskas nėra labai blogai, kol atsiranda noras raudoną kilimą pasitiesti ir juo vaikščioti per kitų galvas. Svarbu ir tai, kad esant Karaliui nelieka vietos lygybei, pokalbiui. Žmogus iš prigimties yra laisvas ir būdamas priespaudoje arba tampa agresyvus, arba pasiduoda ir tampa auka. Kalbant apie inteligentiškas patyčias mokyklose, būtent mokytojai neretai tampa pačiais meistriškiausiais skriaudėjais su visomis subtiliomis kaukėmis ir literatūriškai dailiomis strėlėmis. Deja, jie taip pat tokiu būdu ginasi. Galvojant apie inteligentiškas patyčias, visoje visuomenėje pirmiausias atspirties taškas yra pozityvi diskriminacija. Laikinos pagalbos ir paramos silpnesniems priemonės, virtusios laike neapibrėžtais projektais, formuoja stipraus–silpno normą, padeda esančiam galios pozicijoje savo galią dar sykį patvirtinti (duoti pašalpą, kompensaciją, darbą, arba neduoti). Mums taip paprasčiau, jaučiamės galingi, svarbūs, reikšmingi, galintys daryti ir darantys įtaką kitų gyvenimams – tampame patys sau faini. Pozityvi diskriminacija: aš skirstau žmones į silpnus ir stiprius, sudarau „šiltnamio“ sąlygas silpnesniam (kas toli gražu ne visada būtina), jis pripranta ir todėl nebeišmoksta svarbių dalykų. Pozityviai diskriminuodami dažnai vaikus selekcionuoja mokytojai. Galiausiai girdime jaunuolius sakant: „Aš nekaltas, nesu gabus, programa sunki, jūs privalote manimi pasirūpinti, parašyti teigiamą balą“, „Nemoku ir negaliu išmokti, todėl nesimokysiu, esu pasmerktas, mano tėtis geria – man tai sakė trys mokytojai iš mano kaimo.“ 

Siekdami ilgalaikių teigiamų rezultatų, privalome ieškoti savo elgesio modelių, padedančių augti visiems šalia esantiems: vaikui, mamai, kolegai, direktoriui, močiutei gatvėje, pižonui bare ir hipsteriui „Facebook“. Be moralų, be kritikos, be lozungų – savo pavyzdžiu. Kitaip bergždžios yra visos valstybės pastangos įgyvendinant patyčių prevencijos programas. Tikiu, nėra utopija, kad šių programų galėtų net nereikėti! Patyčios neturi teigiamų pasekmių! Kai pradėsime stebėti ir pažinti save, o atpažinę savo netinkamą elgesį išmoksime jį keisti, tada galėsime tikėtis inteligentiškos visuomenės be inteligentiškų patyčių, su intelektualiais ir įdomiais žmonėmis, su laimingais vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais ir seneliais.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Sveiki, Mano svajonių šalys Portugalija ir Ispanija. Vis negaliu išsirinkti, kuri man labiau patinka, tai vis dėlto susiruošiau ir nusipirkau vieną bilietą iš pigusskrydziaiiportugalija.lt šį savaitgalį.
TEMA: Paveldėti papuošalai – nurašyti ar pritaikyti?
As taip pat manau, kad perdovanotas suzadetuviu ziedas gali suteikti daug laimes, taciau tai ptiklauso ir nuo santykio su mylimojo seima