Jei myliu, noriu apie tai rėkti čia ir dabar

vasario 23, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. Shot by Lukas

Sunku tylėti, kai širdis šaukte šaukia: „Myliu!“ Meilė, į kurią sudėti gražiausi žodžiai, jausmas, kuriam pajausti reikia dviejų žmonių. Justė Arlauskaitė-Jazzu ir jos mylimasis verslininkas, vandenlenčių parko „Wake Way“ vienas iš savininkų Donatas Ivanauskas žino: tik būdami kartu jie išgyvena laimingiausias savo dienas. Kartais labai baisu tai pasakyti garsiai, nors žodžiai, niekieno neverčiami, patys ima ir išsprūsta. Justė juokiasi, kad dainininkė ir vandenlenčių entuaziastas skamba nelabai daug žadančiai, nors kas paneigs – apstu romantikos…

Ši žiema – antroji, kai esate drauge. 

Justė: Donatas kiekvieną žiemą išskrenda į Filipinus, o man tenka atostogas derinti su darbu – kas nors šeimoje juk turi dirbti (juokiasi). Man patinka lietuviška žiema, ir šventės man patinka.

Donatas: O man šventės niekada per daug nerūpėjo – turbūt normalu, kai pats esi jau nebe vaikas, o savų vaikų dar neturi. Su Juste šventės įgauna visai kitokią prasmę.

Nenumaldomai artėjantis trisdešimtmetis gąsdina, verčia vis dažniau susimąstyti apie tai, kas buvo ir kas bus?

Justė: Į pirmuosius rimtesnius egzistencinius apmąstymus leidausi žiemą Filipinuose. Esu darboholikė, ir kai man trūksta veiklos, sunkiai randu sau vietos. O dar tie dvidešimt devyneri ant nosies… Kai supratau, kad ateina paskutiniai „devyneri“ šiame dešimtmetyje, visiškai nuvažiavo stogas. Buvo žiauriai baisu. Sėdėjau ir svarsčiau: jau du mėnesius esu ne ten, kur turiu būti, mano vieta – studijoje, o aš tinginiauju. Pasensiu, Diudė susiras kitą moterį, mane paliks, būsiu niekam neįdomi, karjerai – atia, man – šakės. O tada Donatas labai ramiai pasakė: „Nejaugi nepastebi, kad žmonės, su kuriais esi visą gyvenimą, taip pat sensta, nors jie tau vis dar atrodo tokie pat jauni?!“

Donatas: Justei visada atrodo, kad ji vienintelė šiame pasaulyje sensta. „Viskas baigta!“ – kartoja. O aš jai sakau: vakar buvo tavo draugo gimtadienis – vadinasi, ir jam viskas baigta? Mums visiems viskas baigta?

Justė: Nesuvokiu savo biologinio amžiaus. Daug geriau suprantu savo scenos amžių, o tada ir pradedu graužtis, kad galėjau daug daugiau nuveikti, padaryti, pasiekti. Tokia mano natūra. Ir man nepaprastai pasisekė, kad Donatas – kitoks: jis nuleidžia mane ant žemės, nuramina, užglosto ir dar sugeba iš viso to pasijuokti.

Donatas: O tai kas lieka?! Man – trisdešimt septyneri, ir, žinai, man absoliučiai į tai nusispjauti!

Justė: Bet tu ir atrodai kaip dvidešimt aštuonerių – man reikės stipriai pasistiebti (juokiasi)! Apskritai mano gyvenime viskas vyksta dideliu greičiu, kartais, atrodo, nesuvaldau ne tik laiko, bet ir to, kas vyksta aplink mane. Dienos lekia greičiau, nei norėčiau, bet gal todėl, kad tos dienos – nepaprastai geros? Jaučiu, kad su mano trisdešimt apskritai turėtų „paeiti“ korta. Atsirado namų jaukumas, mylimas žmogus, supratimas, ko pati iš savęs noriu – nežinau, ar buvau kada laimingesnė… O su Donatu ir senti nebe taip baisu!

Donatas: Daug sykių Justei sakiau, kad nuo trisdešimties viskas tik prasidės. Tai toks amžius, kai save ir kitus pakankamai pažįsti, atsisijoja daug nereikalingo, nustoji bendrauti su tais, su kuriais nereikia. Viskas – tik geryn.

Nuotr. Shot by Lukas

Juste, jei galėtum pasukti laikrodį atgal, savo gyvenime ką nors keistum? Galbūt atsisakytum santykių, o gal mieliau vienoje ar kitoje situacijoje patylėtum, nei atvirai išrėktum, ką galvoji?

Justė: Kai filosofinėje būsenoje gyveni beveik trisdešimt metų, normalu, kad užeina pačių įvairiausių egzistencinių minčių. Dažnai savęs klausiu, ar norėčiau ką nors savo gyvenime pakeisti. Pasitaiko akimirkų, kai teisiu save ir galvoju, kad galėjau pasielgti kitaip, bet paskui atsimerkiu ir apsidairau: gyvenime juk niekas nevyksta atsitiktinai, nieko nėra šiaip sau. Ir jei mes su Diude susitikome, vadinasi, viską gyvenime dariau teisingai. O tai, kas buvo neteisinga, vis tiek išsivertė į gera.

Jei ne keisčiausi gyvenimo vingiai, daužymaisi, mėtymaisi, verksmai, depresijos, meilės, dramos, šiandien turbūt nebūtų taip ramu ir gera, nesuprasčiau, ko noriu iš savęs, ko tikiuosi ir mylimo žmogaus, iš savo gyvenimo, karjeros.

Judu pažįstami esate daugiau nei dešimt metų. Neapmaudu, kad nesusitikote anksčiau?

Donatas: Daug esame apie tai kalbėję. Kaip tik neseniai šnekėjome apie vieną vakarėlį prie jūros. Justė nustebo: „Ką? Ir tu ten buvai?! Kodėl mes nesusitikome?!“ O man atrodo, kad dabar viskas yra būtent taip, kaip ir turėjo būti. Jei mūsų draugystė būtų prasidėjusi anksčiau, šiandien greičiausiai visa tai jau būtų praeitis.

Justė: Tai, ką šiandien abu turime, yra labai išlauktas jausmas. Susitikome tada, kai reikėjo: galbūt po skausmingų, nusibodusių, per ilgų, nevykusių santykių, kokių galbūt išvis nereikėjo. Na, bent jau man poros santykių tikrai nereikėjo – dabar, kai pažiūriu iš šalies, laisvai galiu pasakyti, kad man buvo proto užtemimas (šypteli). Buvau visiškai supurtyta: bene visas miestas sužinojo apie mano skaudų slaptą romaną, kuris, ačiū Dievui, baigėsi. Po to turėjau santykius, kuriuose abu visiškai degradavome kaip asmenybės… Du žmonės turi augti ir tobulėti kartu, tačiau kartais sinergija neįvyksta, ir viskas griūva. Dabar viskas yra kitaip. Tai – kaip stebuklas, apie kokį dažnai laimingi žmonės kalba…

Bet aš visada maniau, kad Diudė vedęs, o ir man pačiai juk niekada netrūko gerbėjų, todėl kai kur nors susitikdavome, nežvelgdavau į jį kaip į mane dominantį vyrą. Dabar šnekantis aiškėja, kad Donatas atsimena viską, ką tuomet kalbėdavome, ką aš darydavau, kaip elgdavausi. Vadinasi, rūpėjau…

Ir kas drįs pasakyti, kad vyrai tokių smulkmenų neprisimena?!

Justė: Palauk! Šitas vyras namuose turi tris žurnalų viršelius su mano nuotrauka ir visas kompaktines plokšteles (juokiasi)! Kai pirmąkart buvau pas jį svečiuose ir išgirdau savo dainas, nustebau, kokio senumo jos buvo. Man tai paglostė širdį. Tą pačią akimirką atsirado dar daugiau pasitikėjimo: jei jis klauso mano muzikos, gerbia mane, kaip atlikėją, vadinasi, šiam žmogui patinku iš esmės. Tai buvo dar vienas svarus bonusas mūsų santykiuose.

Kita vertus, visada norėjau, kad žmogus mane mylėtų ne tik už mano kūrybą, bet ir už mano vidų. Tada ir prasidėjo ilgi vakarai iki paryčių, pokalbiai prie židinio su vynu. Sėdėdavau prie pianino, grodavau Diudei, o jis filmuodavo. Donatas apskritai dažnai mane filmuoja ir fotografuoja. Klausiu, kam jis tai daro, o jis sako, kad tiesiog todėl, jog esu jam labai graži. Diudė nėra profesionalus operatorius ar fotografas, bet jis taip gražiai mane mato – taip, kaip joks fotografas ar vyras manęs nėra pamatęs.

Nuotr. Shot by Lukas

Kada ir kaip jūs susipažinote?

Justė: Pirmosios mūsų pažinties prieš dešimt metų tikrai neprisimenu, o antroji (nuoširdžiai tikiuosi, šįkart – visam laikui) apskritai galėjo neįvykti. Jei ne mano moteriškas šeštasis jausmas, jei ne mano follow your heart, gali būti, šiandien mes nekalbėtume.

Buvau Palangoje, pasimatyme… Nebloga pradžia, taip (juokiasi)? Turėjau į Vilnių grįžti su vienais draugais – nespėjau, su kitais – ir vėl nespėjau. Po kelių valandų, praleistų prie jūros, nusprendžiau užsukti į „Ramybę“ pasisveikinti su šeimininkais. Užeinu, o ten Lukas Pačkauskas sėdi. Jis – mūsų su Diude bendras draugas, kartu ne pirmą sezoną dirbame „X Faktoriuje“. Susėdome papietauti, išgėrėme vyno – supratau, kad namo į Vilnių nei paskutiniu autobusu, nei traukiniu nebegrįšiu. Pastebėjau, kad Lukas nuolat su kažkuo bendrauja telefonu.

Tik gerokai vėliau sužinojau, kad kalbasi su Donatu, kuris tuo metu Klaipėdoje ruošėsi varžyboms. Pokalbis buvo maždaug toks: „Diude, atvažiuok į Palangą.“ – „Ne, tikrai nevažiuosiu, man – varžybos. O tu su kuo?“ – „Su Jazzu.“ – „OK, atvarau.“ Vis dėlto tą vakarą mes taip ir nesusitikome – prasilenkėme. Išvažiavau iš „Ramybės“ taip jam ir nepasirodžius. Kai kitą dieną pamačiau Donatą, supratau, kad seniai jį pažįstu, lyg niekur nieko paklausiau, kaip sekasi jo žmonai. Diudė nustebo: „Aš neturiu žmonos. O jei klausi apie draugę, tai mes – išsiskyrę.“ Sakau: „Koks sutapimas – aš irgi prieš pusę metų išsiskyriau.“

Tą patį vakarą jis pradėjo mane rimtai kadrinti, o per mėnesį viskas susidėliojo taip, kad kai man buvo labai bloga, paskambinau būtent Diudei. Į studiją jis atvažiavo motociklu, pasisodino mane už nugaros ir išsivežė į parką. Važiavo greitai, o kai paprašiau sulėtinti greitį, nes dar norėčiau, pavyzdžiui, kad ir pagimdyti, jis nusiėmė šalmą ir atsisukęs paklausė: „Padėti su vaikais?“ (kvatoja) Štai tokia buvo lengva, paprasta, sykiu – stebuklinga mūsų pradžia, man kažkodėl primenanti filmą „Wild at Heart“.

Donatas: Tą dieną, kai Lukas paskambino, visą kelią nuo Klaipėdos iki Palangos svarsčiau sau: „O gal pavyks?“ Labai norėjau susipažinti su Juste artimiau. Nesakau, kad buvau slapta įsimylėjęs, bet ji man patiko visus tuos dešimt metų. Buvau vienišas, žinojau, kad ir Justė išsiskyrusi, pamaniau: o gal sulaukiau savojo momento? Regis – sulaukiau.

Neslėpsiu, draugystės pradžioje buvo ir įdomu, ir baisoka: patinku – nepatinku, paliks – nepaliks. Juo labiau kad mano paties gyvenimas iki tol buvo visai kitoks: nevaikščiojau į vakarėlius, manęs niekas nefotografavo…

Justė: Diudė niekada nemėgo dėmesio, nemanau, kad ir pamėgs, tačiau būtent jis žengė pirmąjį žingsnį, kad apie mūsų draugystę sužinotų visi. Praėjusią vasarą su draugais atėjome į koncertą Valdovų rūmuose. Tada jau sklandė gandai, kad galbūt kažką turiu, todėl užteko fotografams pamatyti mus drauge, ir pasigirdo nenutrūkstantis fotoaparatų spragsėjimas. Stovėjau nusisukusi, bet Diudė neapsikentė… ir mane pabučiavo. Tą vakarą man pasidarė visiškai ramu…

Donatas: Tikrai nesidžiaugiau, kad mus fotografuoja – juk žinojau, ką žmonės kalbės: „Žiūrėk, šitam dėmesio pritrūko, tai dainininkę nusikabino.“ Pasielgiau impulsyviai, spontaniškai, nes jaučiau, kad tai, kas mus sieja, yra tikra ir ilgam. Jausmas, kai nebesinori slėpti, o ir fotografai užknisa, nes negali ramiai leisti vakaro (šypteli).

Justė: Mūsų santykiai nuo pat pradžių buvo lengvi. Jau pirmąją draugystės savaitę mes kalbėjome apie šeimą, vaikus, todėl visiškai nebuvo svarbu, ką pagalvos kiti. Jei mus mato apsikabinusius, besišypsančius ir laimingus, ir kam nors tai trukdo, tai dar nereiškia, kad mes turime neiti kartu ir kažko nedaryti.

Žinoma, ne, bet visada bus tokių, kurie pasakys, jog visai nebūtina balsu rėkti, kokia esi laiminga.

Donatas: Daug ko kaip Justė nedaryčiau, bet lygiai taip pat suprantu, kad tai – jos gyvenimo ir darbo dalis. Nenoriu ir neturiu teisės jos stabdyti, nors taip – kartais ir man išsprūsta: „Maže, ar tikrai reikėjo tą nuotrauką įdėti į feisbuką?“

Justė: Ai, apsiraminkit su tom jausmų slėpynėm – gyvenime ir taip daug blogos informacijos, nereikalingos vaidybos. Kodėl viešai nekęsti tapo norma, o viešai mylėti – anomalija?! Aš moku mylėti ir tyliai, ir garsiai. Manau, Diudė elgiasi labai vyriškai leisdamas man seiliotis, tačiau pats išlikdamas ramus ir stabilus. Visada buvau atvira: jei myliu, noriu apie tai rėkti čia ir dabar. Apie tai rašau dainas. Būtent su savo atvirumu ir nuoširdumu pasiekiau tai, ką šiandien turiu – meilę ir muziką.

Per „X Faktorių“ Justė tiesiai šviesiai prisipažino: „Donatas yra mano meilė, mano būsimas vyras.“ Tavęs, Donatai, tokie paatviravimai netrikdo?

Justė: Jis bent jau visuomet po tokių mano išstojimų nusišypso (juokiasi).

Donatas: Nusišypsau, nes man išties malonu. Bet kartais vis tiek dar pagalvoju: „Na, kam to reikia? Gal laidos režisieriai, redaktoriai paprašė taip pasakyti?“ Žinai, kas man nepatinka? Tai, kad po tokių laidų ir po tokių Justės pasisakymų man pradeda rašyti pažįstami ir nepažįstami žmonės, kažką komentuoti, sveikinti. Būna, susitinki gatvėje seniai matytą bičiulį, ir vietoj to, kad pasisveikintų ar paklaustų, kaip sekasi, ima rėkti: „Girdėjau, girdėjau! Kada vestuvės?!“ Negi žmonės neturi daugiau apie ką kalbėti?! O kai į tokius ir panašius komentarus nieko neatsakau, žmonės sako, kad esu pasikėlęs, žvaigždė. Eina jie visi… (juokiasi)

Nuotr. Shot by Lukas

Ekstravertė ir intravertas – ką čia pridursi…

Donatas: Kartais kuo sudėtingiau – tuo lengviau.

Justė: Taip jau yra: žmonėms su manimi sudėtinga, nes noriu, kad viskas visada būtų kuo paprasčiau (juokiasi).

Ne kartą sakei, kad geriausios dainos gimsta iš kančios, o kaip kurti, kai esi laiminga?

Donatas: Dabar aš kuriu! Arba kai pamatau, kad Justė nekuria, pasistengiu padaryti viską, kad jai būtų bloga ir imtų kurti (kvatoja). O jei rimtai, būna, susipykstame, dieną net nesusirašome, grįžtu namo ir žiūriu: mano Justė sėdi, kuria, eilės liejasi…

Justė: Tik nesupraskite, kad Diudė specialiai mane skaudina, kad tik kurčiau. Kartais galvoju: mano tiek per gyvenimėlį nugyventa, kad kitas ir per du gyvenimus tiek nepatiria. Šiame gyvenimo tarpsnyje man labiausiai reikėjo ramybės, nes esu tiek jau jausmų ir išgyvenimų patyrusi, jog dabar moku prisišaukti būsenas, tinkamas kurti. Man užtenka lietaus, kad vėl imtų skaudėti, kad vėl viską prisiminčiau, sielą maustų. Galiu dėl seniai matyto draugo, kuris ir vėl išvažiavo, raudoti atsisėdusi kelias valandas.

Donatas man leidžia kurti, suteikia erdvės kurti, stimuliuoja tam tikras būsenas. Kartais atrodo, kad nekreipia dėmesio, bet jis tiesiog brangina mano kūrybą ir laisvę kurti. Tada belieka atsinešti kompiuterį ir rašyti.

Donatas: O ką man tau sakyti? Tai – tavo skausmas, tavo išgyvenimai, tavo jausmai ir visiškai nebūtinai visuomet susiję su manimi, tad ar turiu kištis? Jau žinau, kad kai kuri, tau reikia tylos ir tavo erdvės.

Justė: Šalia Diudės jaučiuosi visiškai laisvai. Kuriant man visada reikėjo vienatvės, o dabar nebereikia – Donatas yra vienintelis žmogus, su kuriuo būdama galiu kurti. Tik būdama su juo supratau, kad viena jaučiuosi daug prasčiau. Būdami kartu mes ilsimės.

O apie motinystę pasvarstai? Jei nutiktų taip, kad tektų rinktis tarp šeimos ir muzikos, ką pasirinktum?

Justė: Vaikai nėra pabaiga, juo labiau kad turiu mylimą vyrą, su kuriuo tikrai noriu jų turėti. Bet turiu aš ir svajonių darbą. Mano amžiaus moterims turbūt paprasčiau neturėti svajonių darbų, tada jos niekieno netrukdomos gali gimdyti vaikus ir visiškai nesukti galvos, kaip viską spės, kad nei vaikai, nei karjera nenukentėtų. O man neramu. Ir kai kompanijoje sėdi vaikus auginančios mamytės, o viena tarp jų – vieniša žydinti ir klestinti moteris, kažkaip nejučia linkstu labiau prie jos ir jos ideologijos, kad galbūt ne vaikas ir ne vyras visas moteris daro laimingas.

Donatas: O aš bandau Justei įkalti į galvą, kad gimus vaikui jos karjera nenukentės, nors kartais jai taip ir atrodo. Ji ir taip Lietuvoje yra geriausia – niekas to nepakeis…

Justė: Noriu būti Nr. 1 ir scenoje, ir šeimoje. Žinau save: jei dabar turėčiau vaiką ant rankų, man vienodai būtų studija, koncertai, solinis albumas. Esu tikra, kad jei reikėtų rinktis, pasirinkčiau šeimą, bet jei prarasčiau bent dalelę savęs, nesijausčiau laiminga. Todėl ir sakau, kad noriu būti pasiruošusi visomis prasmėmis.

Jei dabar gimtų vaikas, būčiau už tai be galo dėkinga Visatai, bet lygiai taip pat jai dabar esu dėkinga už tai, kad su Diude turime laiko vienas kitam. Man dar reikia šiek tiek pagyventi sau, pasistiebti pačiai, kad galėčiau auginti kitą žmogų.

Svajonės metams bėgant auga ar atvirkščiai – tampa paprastesnės, žemiškesnės?

Justė: Visada pavydėdavau žmonėms, kurie yra besąlygiškai laimingi. Jie man atrodo šiek tiek kvaili, riboti, bet jie žino, kas yra kasdienė laimė, ir aš jiems to pavydžiu. Deja, kad ir ką daryčiau, man reikia vis daugiau. Savigraužos jausmas manęs niekada nepaleidžia, ir turbūt niekada nenustosiu mokytis būti laiminga kiekviename žingsnyje ir vertinti tai, ką turiu šiandien. Nes rytojaus tiesiog gali nebebūti.

Svajonės, kai turi sparnus ir nebesijauti vienišas, auga. Sparnai slepia randus, kurie mus padarė tokiais stipriais. Kartais atrodo, kad galiu pasiekti begalybę. Kita vertus, metams bėgant norisi visko paprasčiau. Noriu, kad visi būtume sveiki, kad turėtume, ką valgyti. Noriu suteikti džiaugsmą savo žmogui. Noriu paprasto kasdienio džiaugsmo. Laimę randu savo žmoguje, ją randu muzikoje. Mano didžiosios svajonės susijusios su scena… Bet kažkada mano gyvenimas bus sodo namas su krūva vaikų ir daug gyvūnų. Ir neabejoju, kad aš ir tada jausiu džiaugsmą bei dėkingumą. Baigtinė laimė yra tada, kai jautiesi laimingas prieš save – ne prieš kitus.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos