Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Priklausau kartai, kai auklėjimas reiškė auklėjimą su diržu ir beržine koše“ (pilnas interviu)

lapkričio 13, 2018
Simona JANSONAITĖ

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Televizijos laidų vedėja ir aktorė Jurgita Jurkutė-Širvaitė neabejoja: mūsų namai atspindi mūsų pačių vidinį pasaulį. Ir atvirkščiai: kokie esame viduje, tokie greičiausiai bus ir mūsų namai, o kuo labiau namų erdvė atliepia vidinį pasaulį, tuo geriau savuose namuose jaučiamės. „Uždaras ratas, – šypteli Jurgita, mielai sutikusi su „AŠ Ikona“ skaitytojomis pasikalbėti namų tema. – Esu iš tų žmonių, kurie siekia vidinės harmonijos, ramybės ir balanso. Kartą vieni draugiai po vakarienės mūsų namuose parašė: „Mes visą kelią su vyru namo kalbėjome, koks keistas gerumo ir ramybės jausmas viduje. Ačiū.“ Man tai – didelis komplimentas ir žinutė, kad savo namus užpildau sklidinai. O jie tuo pačiu atsilygina ne tik mano šeimai, bet ir mūsų svečiams.“

Prieš pusantrų metų gimus Jurgitos ir jos vyro Ryčio dukrelei Kornelijai, jų namai įgavo dar kitokių spalvų – ryškesnių, šviesesnių, nors kartais – ir labai chaotiškų. „Gimus Kornelijai mūsų namai kitokie – jie tapo gyvi“, – sako Jurgita.

Žmonės sako: parodyk savo namus, ir aš pasakysiu, kas tu. Ką tau pačiai reiškia namai?

Mano namai, pirmiausia, esu aš pati, mano kūnas. Taip pat namai yra šeima, į kurią atėjau, šalis, kurioje gimiau. Dar sakoma, kad namai – ten, kur širdis. Labai tikiu tuo. Būtent susipažinusi su savo vyru supratau radusi savuosius namus. Kai atsiranda vaikas, ir šeima tampa daugiau nei du, namai, man atrodo, gali būti bet kur, svarbiausia, kad patys artimiausi žmonės būtų šalia.

O kada nors turėjai minčių išvažiuoti?

Labai keista: penkiolikos metų pradėjau dirbti modeliu ir daug keliauti, bet man niekada į galvą net netoptelėjo mintis, tarkime, likti studijuoti, nors tikrai būčiau turėjusi tam visas galimybes. Atvirkščiai – kelionėse visuomet laukdavau, kada grįšiu namo.

Ir dabar kartais vyrui sakau, kad negaliu patikėti, jog kažkada neišnaudojau tokių galimybių. Bet ar gailiuosi? Ne. Apskritai nemėgstu gailėtis, nes tokia energija nusodina žmogų, ji nepakelia, neįkvepia. Verčiau bandau galvoti, kaip dabar galėčiau išnaudoti esamas galimybes, nors turint mažą vaiką daug kas tampa truputį sudėtingiau.

Namai mus saugo, leidžia pabėgti nuo pasaulio, pailsėti. Tau svarbu, kokie tie namai?

Žinoma! Man reikalinga reali erdvė, į kurią galėtume visi grįžti, – jauki, graži, tvarkinga. Man patinka tvarka, bet būtent jos mūsų namuose šiandien labiausiai trūksta (juokiasi). Net kai su Kornelija atvažiuojame pas močiutę į Plungę, mano mama negali atsistebėti: „Namuose – trys moteriškės, o vis tiek niekaip nesusitvarkom.“ Bet kitaip kol kas ir negali būti: jei ir padėsi daiktus į vietą, po minutės jie jau bus kitoje vietoje. Mamos žino, apie ką aš… Stengiuosi kuo mažiau kreipti į tai dėmesio. Kaskart primenu sau, kad viskas gyvenime vyksta etapais ir kad po šio, gana chaotiško, ateis kitas, kai jau bus galima su dukra susitarti, padiskutuoti. Kai supranti, kad visa tai – laikina, nebelieka vietos susierzinimui, pykčiui, juolab kad ir pakeisti nieko negaliu. O ir nenoriu.

Turi namuose mėgstamiausią vietą?

Kai dar nebuvo gimusi dukrelė, mėgdavau pasėdėti jos kambaryje. Tuo metu tai buvo tiesiog tuščias kambarys, kuris, nežinau, kodėl, visada buvo šviesesnis už kitus. Praleisdavau jame daug laiko – ir liūdno, ir gero.

Šiltus vaikystės prisiminimus dažniausiai siejame su tam tikra vieta, kurioje tuo metu gyvenome. Kokie buvo tavo vaikystės namai?

Pirmas, kas išlenda iš atminties, tai – vyšnių uogienės kvapas, kai mama su močiute virtuvėje virdavo didelius puodus uogienės. Keletą metų gyvenome kartu su seneliais, kaip viena didelė šeima, ir tas prisiminimas – vienas nuostabiausių. Prieš akis iškyla ir vaizdas, kai man, sergančiai, vieną vakarą senelis atvežė ežiuką… Viskas, ką prisimenu iš pirmųjų vaikystės namų, yra susiję su daug meilės, šilumos, jaukumo. Manau, tą ypatingą jausmą padėjo sukurti seneliai. Visais laikais jie turėdavo ir turi savo magiją.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Panašus, bet truputį kitoks jausmas buvo, kai su tėvais persikėlėme gyventi į naują butą. Kiekvienas gavome po kambarį, be to, tuose namuose atsirado mano jaunesnysis brolis, kurį reikėjo mamai padėti auginti. Naujumo ir tų laikų mados jausmas. Medinė virtuvė, skirtingų spalvų tapetais išklijuoti kambariai… Geras dalykas yra interviu: dabar bekalbant suprantu, kad nesąmoningai šią vasarą Kornelijos krikštynoms pasirinkau būtent savo vaikystės kambario spalvą – kažką tarp švelniai rožinės ir švelniai violetinės. Kai kūrėmės mūsų su Ryčiu namuose, aš taip pat kiekvienam kambariui ieškojau savos spalvos. Įdomu suprasti, kad sąmoningai ar ne daugelis bandome sukurti namus, panašius į tuos, kuriuose prabėgo mūsų vaikystė.

Sakoma, kad namuose esantys daiktai gali daug pasakyti apie tai, kokie esame…

Manau, tame daug tiesos. Kai kūrėme su Ryčiu savuosius, iš močiutės parsivežiau nemažai krištolo – taurių, vazų. Iš šviesios atminties Ryčio mamos namų taip pat atsivežiau keletą daiktų. Man atrodo svarbu, kad namai turėtų buvusių namų kvapo, spalvų, su jais susijusių prisiminimų. Seni daiktai kuria jaukumo jausmą, istoriją ir kasdien primena apie tai, kas ir iš kur esame. Kai žinai savąją istoriją, jauti savo šaknis ir pats tvirčiau jautiesi ant kojų. Beje, man itin svarbu, kad namai būtų pašventinti…

Nekalbant apie daiktus, kokią patirtį, atsineštą pačios, norėtum perduoti ir Kornelijai?

Savo dukrai labiausiai norėčiau perteikti šeimos, kaip vieningo organizmo, jausmą. Mano tėčio giminė visada turėjo gają tradiciją kasmet ar kas porą prie Platelių ežero rengti didelius giminės balius. Dabar šie susitikimai nukritę ant mūsų – pusseserių ir pusbrolių – pečių, ir nors kol kas mums dar nepavyko suorganizuoti, vis tiek visi labai daug bendraujame. Mus sieja labai stiprus ryšys, kurį stengiamės perteikti ir savo vaikams.

O yra dalykų, nuo kurių norėtųsi dukrą apsaugoti?

Priklausau kartai, kai auklėjimas reiškė auklėjimą su diržu ir beržine koše. Todėl turiu begalinį norą – ir ne aš viena – rasti būdą, kaip kalbėti, bendrauti su vaiku, kad veiksmuose ir žodžiuose neliktų vietos agresijai – kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Žmogus privalo būti labai sąmoningas, kad sučiuptų save tomis silpnumo akimirkomis. Kai gimė Kornelija, supratau, kad tėvai dažnai būna labai pavargę, o su nuovargiu ateina kantrybės stoka, gebėjimas nesivaldyti ir pasimetimas staigiose situacijose. Kai nebežino, ką daryti, žmogus gali elgtis spontaniškai ir ne visada teisingai. Džiaugiuosi, kad mes vis daugiau ir atviriau kalbame apie psichologiją. Šnekame ne tik apie tai, kaip gyventi stilingai, gražiai, prabangiai, bet kaip tvarkytis ir jaustis gerai savo pačių vidiniuose namuose.

Niekada nekaltinau tėvų už tai, kokius auklėjimo būdus jie pasirinkdavo. Juos turbūt auklėjo lygiai taip pat, ir tai buvo norma. Nebuvo knygų apie teisingą auklėjimą, paskaitų, niekas apskritai garsiai nekalbėjo apie tokius dalykus, tad iš kur jie galėjo žinoti, kas teisinga, o kas ne? Nė vienas negimstame išminčiais, savąją išmintį kaupiame per patirtis, pažinimą. Vietoj to, kad kaltintume aplinkinius ir ėstume save iš vidaus, geriau pagalvokime, ką patys galėtume padaryti kitaip, kaip galime sau padėti ir bent šiek tiek atitaisyti tai, kas buvo padaryta. Kai diskutuojame šiomis temomis su draugais, dažnai rekomenduoju Alice Miller knygas „Kūno maištas“ ir „Gabaus vaiko drama“. Beje, knygos mūsų namuose irgi užima ypatingą vietą.

Dar prisimeni, dėl ko tėvai išsitraukė diržą?

Už tai, kad karsčiausi po statybas ir vėlai grįžau. Už tai, kad braškes iš kaimynų daržo vogiau. Už tai, kad iš diskotekos dešimt minučių vėliau grįžau (juokiasi). Nieko neįprasto – gaudavau už tai, už ką gaudavo daugelis…

Kaip manai, puoselėti, kurti jaukius namus – moters pašaukimas, pareiga, darbas?

Man kažkodėl tai truputį kvepia moterų diskriminacija (juokiasi). Manau, vyrai taip pat puikiai gali tai kurti, ir prisideda prie to, į kokius namus jis nori grįžti. Prigimtis, tiksliau, vyriškas ir moteriškas pradas, iš esmės skiriasi, bet tiek vyras, tiek moteris savyje turi abu juos. Moteris gali būti labai moteriška, bet joje tikrai yra ir vyriško prado, kuris kartais paima viršų.

Manau, su Ryčiu puikiai vienas kitą papildome. Mano vyras – labai vyriškas, manasis moteriškasis pradas irgi stiprus, nors viduje tūnantis vyrukas niekur nedingo. Man patinka, kai namuose jauku, juose vyrauja harmonija, bet mano vyras lygiai taip pat į tai nemoja ranka. Manau, daugeliui moterų svarbu iš savo vyro išgirsti, kad jam gera grįžti namo.

Sakai, kvepia diskriminacija, bet kodėl vieni nepalankiai žiūri į moteris karjeristes, kiti – į tas, kurios nusprendžia atsiduoti namams, motinystei…

O kas žiūri keistai ir nepalankiai? Kas tas žiūrėtojas? O gal tai tik jo problema, kad jis šitaip žiūri ir jam tokie dalykai kliūva? Visuomenė dažnai šneka tik tam, kad pašnekėtų. Vietoj to geriau jau paskaitytų gerą literatūrą – galbūt praeitų noras šnekėti arba atsirastų įkvėpimo pažvelgti į savo pačių gyvenimą, pasirinkimus, supančią aplinką (šypteli).

O pačiai teko kada nors rinktis tarp karjeros ir šeimos, namų?

Gyvenimas man pats sudėliojo kertinius momentus: kai ateidavo laikas ką nors rinktis, pats likimas atnešdavo tokius įvykius, kad, nori nenori, tekdavo sustoti ir priimti tam tikrus sprendimus. Tėčio apsisprendimas išeiti iš gyvenimo, po to sekusios šiokios tokios mano pačios sveikatos bėdos, Vytauto Šapranausko išėjimas – buvo etapų, kai tarsi pats gyvenimas priimdavo už mane sprendimus.

Bet buvo ir tokių laikotarpių, kai, regis, niekam neturėjau laiko. Ypač daug energijos kainavo studijos Muzikos ir teatro akademijoje. Tuo pat metu dirbau televizijoje, negana to – nusprendžiau užbaigti studijas Vilniaus universitete, kurias buvau sustabdžiusi. Vienu metu tiek daug visko dariau, kad galiu tik padėkoti savo vyrui už kantrybę, kad jis priėmė situaciją ir ją išgyveno.

Tyliai ir nepriekaištaudamas?

Tyliai ir nepriekaištaudamas. Jis tik sakydavo: „Žinau tave – jei spausiu kažką daryti ar nedaryti, tu elgsiesi priešingai arba išvis nedarysi.“ Tą patį pastebiu žiūrėdama į mūsų vaiką (juokiasi). Su Kornelija galima susitarti tik gražiuoju, nieko neverčiant. Dažnai sprendimus reikia pateikti taip, lyg tai būtų jos sprendimai. Mėgstamiausias Kornelijos žodis dabar yra „ne“ ir ji moka labai aiškiai jį pasakyti (juokiasi).

Bet augant tas „ne“ kažkur išgaruoja, mums pasidaro vis sunkiau atsisakyti, nepaklusti, nesutikti.

Aš irgi kartais apie tai susimąstau ir semiuosi įkvėpimo iš… dukros. Būna, kas nors paskambina, kviečia kur nors dalyvauti, išklausau ir tada tepasakau vieną žodį „ne“. Pastebėjau, kad žmonės nėra pratę išgirsti „ne“ – jie pasimeta, sutrinka.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Man pačiai buvo atradimas, kai supratau, jog geriausius sprendimus priimu momentiškai, vos išgirdusi pasiūlymą. Yra racionalių žmonių, kuriems prieš priimant sprendimą reikia pasverti visus pliusus ir minusus, o aš pastebėjau, kad pačius geriausius sprendimus priėmiau išgirdusi intuityvų širdies balsą. Štai neseniai net negalvodama priėmiau kvietimą nusifilmuoti nuotaikingoje istorijoje apie svajonių pasimatymą. Tiesą sakant, kai sutikau, įsijungė protas arba baimės: „Jurga, bet tu juk supranti, kiek laiko ir jėgų visa tai kainuos?! Ar tikrai tau to reikia?“ Vis dėlto net nepagalvojau, kad galėčiau to atsisakyti – žinau, tai buvo teisingas sprendimas.

Kaip ir sprendimas grįžti į televiziją, vėl tapti muzikinio projekto dalimi? Tiesa, projektas „Du balsai – viena širdis“ netgi labiau ne apie muziką, o santykius šeimoje. Ką pati jame sau atradai?

Supratau, kiek daug talentingų žmonių turime ir kokių įdomių, gražių santykių būna. Matau, kaip vaikai prisirišę prie savo tėvų, ir atvirkščiai, kaip tėvai kartais spaudžia savo vaikus, matau, kokie gražūs santykiai gali būti tarp jau suaugusių vaikų ir vyresnių jų tėvų… Esu tikra, kad kiekvienas, žiūrėjęs laidą, pagalvodavo, kokius santykius jis pats kuria ir apie kokius svajoja. Manau, kalbėti ir kalbėtis apie tai labai svarbu.

Vienuolika viešumoje praleistų metų tau daugiau davė ar atėmė?

Blogi dalykai bent jau man užsimiršta, o geri lieka. Juokiuosi, kad tai – kaip su gimdymu. Praeina šiek tiek laiko ir nėštumo amnezijos ištiktos moterys jau sako: gimdyčiau ir gimdyčiau.

Aišku, visko buvo, bet kad ko nors pasiektum, neįmanoma visuomet eiti vien tik sėkmės keliais. Į televiziją atėjau visiškai žalia, bet drąsi. Dar – graži. Grožis padėjo užmaskuoti kai kurias klaidas ir nesėkmes, man atrodo, būtent dėl jo visada turėjau daugiau nei vieną šansą (juokiasi).

Po gražia, jautria moters išvaizda slepiasi alkūnėmis mojuojantis berniūkštis?

Alkūnėmis nemojuoju, nieko nestumdau, bet jaučiuosi tvirtai stovinti ant žemės. Esu žemaitė, o ir vyriško prado manyje netrūksta, tad taip ir gyvenu: brandi ir išmintinga mama nuolat kovoja su karštakošiu paaugliu. Nėra labai lengva su tokiais vidinio namelio gyventojais (juokiasi).

Mes daug kalbame, o ir tu pati ne kartą užsiminei apie darbą su savimi. Bet iš kur to laiko darbui su savimi gauti, kai esi mama, karjeros moteris, gera žmona ir turi dar daugybę kitokių vaidmenų?

Neslėpsiu: iki gimstant vaikui laiką planuoti buvo daug lengviau. Bet laikui bėgant viskas keičiasi: reikia priprasti. Viskas ateina su patirtimi, o mama niekaip kitaip neišmoksi būti kaip tik būdama mama.

Laiko sau visada trūksta, todėl stengiuosi planuoti. Žinau, kas man svarbu, kad jausčiausi gerai ir ta gera energija apdovanočiau šeimą. Dedu visas pastangas, kad per savaitę galėčiau skirti bent keletą valandų tik sau. Pastebiu, kad dažniausiai reikia tvirto noro ir vidinio apsisprendimo. Ir nenuolaidžiavimo kitiems. Kartais tas laikas sau gali būti ir tylos akimirkos su puodeliu kavos, kai miega dukra. Kiekviena moteris pati turi atrasti jai tinkamą būdą, kaip, kada ir ką dėl savęs padaryti. Sportas, knyga, geras filmas, pokalbis su drauge ar seminaras internete – tinka bet kas, kam atliepia širdis.

O ką pasakytum apie romantišką laiką su vyru? Jaukus vakaras, rankoje – puodelis arbatos, pokalbis su mylimu žmogumi – jūsų su Ryčiu kasdienybėje tokių akimirkų dar pasitaiko?

Kartais kažkas panašaus pasitaiko, bet tam reikia močiutės pagalbos (juokiasi). Mūsų Kornelija – vėlyvas paukštis, todėl vakarų, kai užmigdę dukrą ramiai su Ryčiu pasėdime, beveik nebūna. Užmiega Kornelija – užmiegame ir mes. Ir pokalbių apie gyvenimo prasmę nebeliko, nes juk ką kalbėti, kai tavo gyvenimo prasmė nuolat laksto tarp kojų (juokiasi). O jei rimtai, tokias akimirkas dabar branginame ir jų laukiame dar labiau.

Kornelija mūsų su vyru gyvenime daug ką perdėliojo kitaip, bet nuo pat jos atėjimo į šį pasaulį atrodė, kad ji visada buvo su mumis. Tiesiog dabar ji turi apčiuopiamą pavidalą, kurį galima niurkyti, priglausti, apkabinti, išbučiuoti. Anksčiau tai galėjau daryti tik svajonėse ir sapnuose…

Rytis – Ožiaragis, aš – Jautis, Kornelija – Avinas – visi trys esame su ragais, užsispyrę, tad nuobodulio tikrai nėra ir nebus. Bet aš žinau, kad šiandien mums trims nepaprastai gera, ir už tai kasdien dėkoju. Gimus Kornelijai mūsų namai tapo kitokie – jie gyvi.

Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas ir jo žmona Eglė Andreikaitė suka skirtingais keliais: „Nebijojau likti vieniša“

10 intriguojančių faktų, kurių nežinojai apie Indrę Kavaliauskaitę-Morkūnienę

Skandalingasis Saugirdas Vaitulionis: „Per dešimt metų niekas nepriėjo norėdamas mane sumušti, užpulti ar įžeisti“

Jurgita Jurkutė-Širvaitė: „Kurti jaukius namus man kvepia moterų diskriminacija“

Vestuvių planuotoja Laura Vagonė svajoja apie savo vestuves, vaikus ir meilę iki apalpimo

Asta Valentaitė: „Antrai santuokai nesakau „ne“

Indrei Kavaliauskaitei-Morkūnienei Jogaila piršosi dukart: „Šis „renginukas“ nebuvo toks geras…“

 


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)