Kaip iš bjauriojo ančiuko tapti instagramo žvaigžde? (pilnas interviu)

liepos 25, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Sakysite, nesąmonė?! Pati šios „AŠ Ikona“ viršelio istorijos herojė Karolina MESCHINO irgi nedrįsta taip apie save pasakyti, bet tinkamesnio apibūdinimo tam, ką veikia gyvenime, sunkiai randa. Žaidimas, kuris ilgai nesitęs, – taip šį gyvenimo etapą vadina 23-ejų socialinių tinklų žvaigždė, šiuo metu labiausiai svajojanti sukurti nuosavą drabužių liniją.

Šiai fotosesijai nusigrūdote iki pat Niujorko. Įspūdžiams išpasakoti turbūt ir visos dienos neužtektų?

Pirmą sykį Niujorke buvau šešiolikos. Tada nieko nesakę kelionę man gimtadienio proga padovanojo tėvai. Jau tada Niujorkas man atrodė kaip visiškai kitas pasaulis.

Kai išgirdau, jog „AŠ Ikona“ viršelį fotografuosime Niujorke, maniau, mirsiu iš laimės. Niujorkas man visada priminė vieną tų didmiesčių, kuriuose išgyvena tik stipriausi. Turbūt ne veltui sakoma: „If You Can Make it Here, You Can Make it Anywhere.“ O man šį kartą Niujorkas pasirodė lyg ant delno – toks mažas, jaukus, savas. Su Jonu buvome sutarę: pasitūsinti galime ir Vilniuje, o Niujorke ir be tūsų yra ką veikti. Kasryt išėję devintą ryto į viešbutį vos pavilkdami kojas grįždavome tik naktį. Pavargę, nusilakstę, bet laimingi. Bėgome per muziejus, galerijas, vintažinių ir dėvėtų drabužių parduotuves, blusturgius.

Niujorko parkai, dangoraižiai, žmonės – čia viskas kitaip. Abu su Jonu taip draugiškai buvome priimti ir tiek daug dėmesio sulaukėme, kad norėtųsi į Niujorką sugrįžti dar ne kartą. Norėčiau pabandyti šiame mieste pagyventi ir ilgesnį laiką. Mūsų fotosesijoje dirbę stilistai taip susižavėjo Jonu, kad žadėjo jį kokiai modelių agentūrai pasiūlyti – ką gali žinoti, kas iš to išeis? Jonui pasakiau, kad jei jį pakvies dirbti modeliu į Niujorką, nori to jis ar ne, važiuosiu kartu (juokiasi).

Niujorkas taip patiko, kad paskutinę viešnagės dieną su Jonu jo garbei net po tatuiruotę pasidarėte?! Kiek žinau, tavo mama nėra didelė jų gerbėja…

Kadangi tatuiruotė jau dvylikta, vargu, ar mamai būtų vertėję dar ką nors man sakyti (šypteli)…

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Pirmąją tatuiruotę pasidariau šešiolikos. Tokio amžiaus reikia tėvų leidimo, tad teko darytis nelegaliai. Mėnesį jos niekam nerodžiau, nors slėpti nebuvo labai sunku – pasidariau ją ant pado. Po mėnesio vis dėlto nusprendžiau pasisakyti tėčiui. Pusvalandį bandžiau išstenėti, kas ir kaip, bet tėtis niekaip nesuprato, kol galiausiai pamanė, kad laukiuosi. Todėl kai pasakiau, kad pasidariau tatuiruotę, jis net lengviau atsiduso. Kai apie tatuiruotę sužinojo mama, ji iškart pasakė, kad užrašys mane tatuiruotės naikinimo procedūrai, bet netrukus apsiprato ir niekur manęs nebetempė.

Bet ties dvylika, panašu, nesustosi?

Turbūt ne. Tatuiruotės simbolizuoja svarbius mano gyvenimo momentus, tai – tarsi savotiškas dienoraštis. Kelionė į Niujorką daug ką pakeitė. Viskas, kas dabar vyksta mano gyvenime, nutiko netyčia ir neplanuotai. Bet nesakau, kad lengvai – turėjau priimti daug iššūkių ir ne kartą išeiti iš savo komforto zonos. Šią akimirką jaučiu begalinį įkvėpimą ir noriu pagaliau pradėti įgyvendinti savo svajones.

Visą laiką buvau populiari, bet ne ta prasme, kuria galvojate. Nuo pat pradinių klasių mane visi labai greitai įsidėmėdavo, One.lt puslapyje turėjau daug sekėjų, bet tikrai ne todėl, kad buvau kažkuo ypatinga. Dėl visko kaltas tik mano tamsesnis gymis. Bendraamžiai tyčiojosi: išvažiavusi atostogauti net bijodavau degintis, nes grįžusią išvadindavo šūdu. Nemėgau savęs, nuolat save lyginau su kitomis mergaitėmis ir svajodavau būti Kavaliauskaite ar Petrauskaite, o kartais pameluodavau, kad esu Meschinytė. Nenorėjau būti kitokia, bet mane nuolat išskirdavo draugai, mokytojai…

Buvo laikas, kai norėjau būti berniuku – juk vis tiek būti tokia, kaip kitos mergaitės, negalėjau. Eidavau į vyriškų drabužių skyrius ir laukdavau, kol visi išeis, kad apsipirkčiau – man būdavo gėda, bet su berniukiškais drabužiais jausdavausi gerai. Per didelės kelnės, tėčio „Lacoste“ marškinėliai, dantų plokštelė ir garbanoti kirpčiukai – tikra stiliaus ikona (juokiasi).

Paauglystėje buvau maištingas vaikas. Tėvai buvo griežti, o aš nesustodama maištavau, protestavau. Bet nemelavau: jei negrįždavau laiku namo ir manęs tėvai klausdavo, kur aš – iškart pasakydavau, jei klausdavo, kiek išgėriau sidro, nieko nenuslėpdavau. Turbūt todėl mano santykiai su tėvais, ypač – mama, iki šiol yra be galo atviri ir šilti.

Ir kaip vis dėlto vieną dieną iš bjauriojo ančiuko tapti instagramo žvaigžde?

Man buvo šešiolika ar septyniolika, kai susikūriau savo instagramo paskyrą. Buvau kitokia, todėl mane lengvai atpažindavo gatvėje, o tada imdavo sekti ir socialiniuose tinkluose. Visada turėjau truputį daugiau sekėjų nei kiti.

Viskas suintensyvėjo, kai išvažiavau į Milaną studijuoti madingo įvaizdžio kūrimo. Treji metai studijų ir treji metai labai vienišo gyvenimo. Pirmaisiais metais gyvenau 16 kvadratinių metrų bute, kurio pusę užėmė balkonas – butas labiau priminė barbės namelį nei suaugusio žmogaus gyvenamąjį būstą. Keturios sienos ir kompiuteris buvo visas mano gyvenimas. Turbūt iš to vienišumo socialinių tinklų erdvėje susikūriau savo atskirą pasaulį, kur jaučiausi visiškai saugi.

Bet juk tėvai galėjo leisti daugiau nei 16 kvadratinių metrų…

Mano studijos ir taip kainavo nemažai, todėl nenorėjau prašyti tėvų dar ir išlaidauti mano patogesniam gyvenimui. Mane visuomet erzino turtingų tėvelių dukrelės etiketė. Suprantu, kad iš pradžių manęs nebuvo kaip pristatyti – tik Karolina, turtingų verslininkų dukra. Bet vėliau labai nelengva buvo įrodyti, kad esu asmenybė, nepriklausomai nuo to, ką gyvenime veikia mano tėvai.

Pirmą kartą buvau įdarbinta aštuonerių – mamai tuomet priklausiusioje „Benetton“ parduotuvėje vasarą klijavau drabužių kainas. Mokslo metais kaip ir visi vaikai gaudavau dienpinigių ir jei norėdavau ką nors nusipirkti, turėdavau susitaupyti arba užsidirbti mamos parduotuvėje. Tėvai niekada mūsų su broliu nelepino ir pinigais nesitaškė. Lepino kitais dalykais, labiausiai – kelionėmis.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Todėl ir Milane gyvenau gana kukliai, o kadangi daugiausiai laiko praleisdavau savo mažame butuke, instagrame susikūriau pasaulį, kuris leido man pabėgti nuo kasdienybės.

Visi žinome, kad į socialinį tinklą nekelsi savo negražios nuotraukos: susiraukusios, susikūprinusios, iš blogo kampo ir prastai apšviestos – nuotraukoje visada stengiamės pasirodyti iš geresnės pusės. Mano stiprybė ir tai, nuo ko viskas prasidėjo, buvo instagramo istorijos. Kai prieš trejus ar ketverius metus atsirado galimybė filmuoti ir kelti į instagramą trumpus filmukus, pradėjau fiksuoti savo kasdienybę ir ja dalytis. Man niekada nebuvo gėda save parodyti su pagurkliu, susivėlusią, gulinčią lovoje be makiažo. Laikiausi vienintelės taisyklės – istorijos neperfilmuoti, nes ji nebeatrodys natūrali.

Filmuotos istorijos tave pavertė viena populiariausių instagramo žvaigždžių?

Filmavau istorijas, kad nereikėtų draugėms kiekvienai atskirai rašyti, kaip man sekasi, kuo gyvenu. Tuo metu jau turėjau kokius 50 tūkstančių sekėjų. Niekada nesistengiau pritraukti jų kuo daugiau – man tai išėjo natūraliai. Mačiau, kad sulaukiu atsako, supratau, kad darau kažką įdomaus, tad ėmiau dar intensyviau filmuoti ir viešinti savo istorijas. O tada vieną dieną pradėjau gauti užklausas: „Atsiųsiu nemokamai džemperį. Ar galėtum įsikelti nuotrauką: mums – reklama, o tau – džemperis?“ Negalėjau patikėti, kad kažkas nori man padovanoti džemperį už vieną vienintelę mano nuotrauką!

Apyrankės, akiniai, kuprinės – dovanos pasipylė lyg iš gausybės rago. Pylėsi tol, kol vieną dieną pasijutau lyg būčiau skelbimų lenta. Tada ir pamaniau: o kodėl nepabandžius iš to pasipelnyti? Tėvams visa tai atrodė didžiausias absurdas, tuštybė ir nesąmonė. Ir dabar, kai manęs suaugę žmonės – daktarai ar teisininkai – paklausia, ką veikiu, užstringu ir sunkiai randu žodžių paaiškinti. Vis dėlto, kai pirmą kartą už nuotrauką instagrame išdrįsau paprašyti 50 eurų, pajutau, kad tai galėtų tapti daugiau nei vien pramoga.

Ši veikla man atrodė kaip žaidimas, iš kurio galima šiek tiek uždirbti, bet kuris tikrai visą gyvenimą nesitęs. Ir dabar taip manau. Planavau po studijų grįžti į Lietuvą, galbūt įsidarbinti kokiame žurnale grafikos dizainere, bet atsidūriau… televizijoje. Tai buvo dar vienas netikėtas posūkis mano gyvenime. Kai vieną dieną paskambino TV3 prodiuserė ir pakvietė mane su Karolina Toleikyte sudalyvauti „Gero vakaro šou“, iškart pasakiau, kad tikrai niekur nesifilmuosiu – vien nuo minties, kad mane rodys per televiziją, darėsi bloga. Kas?! Televizija?! Juk dar neseniai net eilėraščio prieš klasę negalėjau pasakyti – kokia dar televizija!

Du mėnesius mane įkalbinėjo, o vieną dieną, per savo gimtadienį, ėmiau ir palūžau. Iki šiol atsimenu tą baisų jausmą per laidos filmavimą: veidas raudonas, burna džiūsta, net savo vardo žmoniškai pasakyti negaliu. Todėl nustebau, kai po filmavimo Justinas Jankevičius parašė, kad gerai pasirodžiau ir esu šaunuolė. Buvau tikra, kad parašė iš mandagumo, bet po poros dienų paskambino ta pati prodiuserė ir pasakė, kad laidoje atrodžiau labai organiškai ir norėtų, jog nusifilmuočiau laidos vedėjos bandymuose. Po beveik pusmečio įkalbinėjimų sutikau, o dabar štai jau metai, kai filmuojuosi. Ir kaskart filmuodamasi jaučiuosi taip, lyg daryčiau tai pirmą sykį – vis dar be proto bijau (juokiasi).

Nuo tos dienos, kai pasirodžiau „Gero vakaro šou“, sekėjų instagrame skaičius pradėjo augti kosminiu greičiu. Mano gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis: atsirado tiek daug veiklos, kad grafikos dizainą nustūmiau į šoną. Porą mėnesių net neturėjau laiko miegoti: instagramas, filmavimai, fotosesijos.

Tapai influencere?

Man nepatinka, kai mane taip pavadina. Žodis „influenceris“ pas mus kažkodėl pernelyg sureikšmintas, nuvalkiotas ir išjuoktas. Visiems atrodo, kad influenceris – skelbimų lenta instagrame, parsiduodanti už pinigus.

Ačiū Dievui, šiuo metu jau turiu asistentę, nes pati nebesugebu susitvarkyti savo reikalų. Kristina tapo svarbia mano gyvenimo dalimi ir gera drauge. Mes dažnai drauge vaikštome į susitikimus, ji mielai mane lydi į darbus, renginius, filmavimus, o ir dėl mano kainos susitaria – džiaugiuosi, kad man nebereikia visko daryti pačiai. Kai kurie pasiūlymai būna labai viliojantys, bet jei jie man nepatinka – atsisakau. Jei suknelės realiame gyvenime nenusipirkčiau ir neapsivilkčiau, jos ir nereklamuosiu. Atsisakau visko, kas netinka mano įvaizdžiui. Nenoriu, kad mano sekėjai galvotų, jog parsiduodu ir reklamuoju bet ką.

Su sekėjais mane sieja artimas ryšys: jie stabdo mane gatvėje, nebijo prieiti, pabendrauti, nusifotografuoti. Sunku suvokti, kad skaičius „150k“ yra realus ir kad už jo slepiasi tikri žmonės, kurie kasdien mane stebi, tad jaučiu didžiulę atsakomybę. Turint tokią armiją sekėjų ir tokią įtakos galią, norisi daryti gerus darbus. Mėgstu bendrauti su sekėjais, nepasididžiuoju atrašyti, patarti – ypač mergaitėms, kurios neretai kenčia nuo nepasitikėjimo savimi, o kadangi pati esu daug perėjusi, smagu padėti kitiems.

Tai, ką darau, nedarau vien dėl pinigų. Nieko nevaidinu, nesistengiu būti kažkuo kitu, esu savimi – tai socialiniuose tinkluose turbūt svarbiausia. Įsitikinau, kad kuo daugiau rodai savęs, to, koks esi, tuo daugiau susidomėjimo sulauki. Žinoma, niekada neišvengsi heiterių, nes visiems patikti neįmanoma, bet kai esi savimi, didesnė tikimybė, kad patiksi.

Turi savų būdų kovoti su heiteriais?

Iš pradžių jaučiau siaubą: niekaip nesupratau, kaip manęs nepažįstantis žmogus gali rašyti faktais taip, lyg pažinotų mane dvidešimt metų. Iš pradžių kildavo didelis noras tokiems atsakyti ilgiausiais esė po 6 tūkstančius žodžių, bet labai greitai supratau, kad tai – beprasmiška. Tačiau jei paliečia mano šeimą, artimuosius, iki šiol yra daug šansų, kad atsakysiu (šypteli).

Visko, ko pasiekiau, pasiekiau savo jėgomis. Tėvai man ne tik nepadėjo ir nieko nenupirko, bet ir nepalaikė manęs, nes tiesiog nesuprato. Bet dabar esu be galo dėkinga, kad jie priima mano veiklą. Įrodžiau, kad tai, ką darau, yra rimta ir reikalauja nemažai pastangų bei nervų. Dabar tėvai ir brolis yra didžiausi mano sekėjai ir palaikytojai, tačiau viską, ką dabar turiu, turiu tik dėl savo užsispyrimo.

Yra daug piktų žmonių, kurie, atrodo, tik ir laukia, kol susimausi, mėgaujasi kitų pralaimėjimais. Viena mergina kasdien kokį mėnesį susikurdavo vis naują anketą, nes nuolat ją užblokuodavau, ir komentuodavo po mano nuotraukomis, grasindavo mano mamai, Jonui, jo sesėms, rašydavo apie mane šlykščius dalykus. Heiteriai – vienas didžiausių minusų būnant viešumoje: reikia pakelti labai daug pavydo ir kitų žmonių neapykantos, o nuolatinė psichologinė kova gali įvaryti nemažai kompleksų

Pasirinkusi veiklą, darbą – nežinau, kaip tai pavadinti – instagrame, automatiškai pasirinkau ir į savo gyvenimą įsileisti tūkstančius žmonių. Laimei, moku atskirti realybę nuo gyvenimo socialinėje erdvėje, asmeninį gyvenimą – nuo darbo. Kai esame kartu su Jonu, telefoną išsitraukiu labai retai – taip esame sutarę. Jonas – ūkininkas ir kai reikia, jis sėkmingai nuleidžia mane ant žemės.

Ne tik nuleidžia, bet su juo ir į laukus išvažiuoti priverčia. Tiesa, kad net kombainą vairuoti išmokai?

Tiesa, pernai visą pupų lauką pati viena nupjoviau (juokiasi). Jonas su broliu tėvų ūkyje dirba jau senokai, manau, niekada šios veiklos neatsisakys, ir jei jau taip susiklostys, kad su Jonu būsime visą gyvenimą kartu, tikrai susiderinsime – būsime visur, kur reikės: ir kaime, ir mieste (šypteli).

O kaip Jonas reaguoja į tavo kitą realybę, kurią susikūrei instagrame?

Jonas priprato ir suprato, kad kelionės, buto nuoma, pramogos – viskas yra mano telefone. Jei jame nesėdėsiu, viso to negalėsiu sau leisti.

Kad ir ką daryčiau, pateisinu save, kad esu jauna ir kad tai – mano metas. Nebelyginu savęs su kitomis, kaip tai dariau vaikystėje. Į viską žiūriu labai paprastai: atsiras šimtas jaunesnių ir įdomesnių už mane – ir tegul. Šią akimirką esu pati sau konkurentė. Jei dings instagramas, tikrai nepražūsiu. Moku penkias kalbas, turiu išsilavinimą – daug ką gyvenime sugebėčiau veikti ir be instagramo. Grafikos dizainas, stilistės darbas – aistrą kūrybai ir drabužiams jaučiu nuo mažens, tad tikrai rasiu, ką veikti. Jaučiuosi rami, bet tuo pačiu ir pykstu ant savęs, nes baigdama universitetą turėjau daugybę svajonių, planų, bet viską atidėlioju, nes niekam nebelieka laiko.

Laimei, po Niujorko atėjo daug įkvėpimo. Jaučiuosi užsivedusi. Vasarą, kai Jonas turės daug darbo ūkyje, noriu visą laiką skirti savo svajonėms. Seniai svajoju sukurti drabužių liniją. Puikiai suprasdama, kad esu ant bangos, suprantu ir tai, kad privalau tuo pasinaudoti.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Kurį laiką plaukiu pasroviui: kur mane nuneša, ką man gyvenimas pasiūlo, tą ir darau. Bet puikiai žinau, kad galėčiau turėti kur kas daugiau, tad noriu save papurtyti, išjudinti, kad pati sau įrodyčiau, jog tikrai galiu daugiau. Kita vertus, išties esu labai jauna ir tai – joks pasiaiškinimas, todėl tikiu, kad viskas dar – prieš akis.

Kad neatrodytų viskas taip paprasta, pasakyk, kiek laiko per dieną praleidi socialinių tinklų erdvėje?

Tomis akimirkomis, kai esu viena, pavyzdžiui, kamštyje ar pietaudama, visada būnu telefone, kad nereikėtų jame paskęsti vakare, kai laiką galiu leisti su Jonu ar draugais.

Bet instagramas vis dar teikia malonumą?

Kai pajusiu, kad nuotraukas ar istorijas į instagramą dedu tik dėl to, kad reikia, nebedarysiu to. Nematau reikalo save kankinti. Noriu gyvenime daryti tai, kas man teikia malonumą, nenoriu gyventi kančioje. Žinoma, kartais pasitaiko dienų, kai tenka prisiversti, bet tai labiau išimtys nei taisyklė.

Lietuvoje iš instagramo turtus vargiai susikrausi, bet gyventi galima?

Turtų – ne, bet šiuo metu visiškai save išlaikau. Nesakau, kad savęs neriboju, ne. Jei noriu kur nors išvažiuoti, turiu pataupyti, o kai išvažiavau su Jonu į Maldyvus, grįžusi dvi savaites sėdėjau visiškai be pinigų ir valgiau tik tėvams priklausančioje picerijoje (juokiasi).

Turi Australijos ir Italijos pilietybes, o Lietuvoje – tik leidimą gyventi. Kodėl pasirinkai Lietuvą?

Visada sakiau, kad baigusi studijas gyvensiu Italijoje, o mano vyras bus italas, kaip ir mano tėtis. Dar maniau, kad dvidešimt trejų tikrai jau būsiu ištekėjusi – visada svajojau būti jauna mama. Ką gi, gyvenu Lietuvoje, mano vaikinas – lietuvis ūkininkas, o ant rankos jokio žiedelio net neturiu (juokiasi).

Bet nieko nesigailiu. Visiškai nieko. Grįžau į Lietuvą, nes manęs čia laukė mylimas žmogus, o ir veikla instagrame buvo bepradėjusi įsibėgėti. Grįžau ir net nesuspėjau susivokti, kaip mane gyvenimas įsuko. Mane kažkur neša, ir tai man be galo patinka. Pačius geriausius gyvenimo sprendimus aš priėmiau ekspromtu.

Ištekėti irgi galėtum ekspromtu?

Nieko neplanuoju – kaip bus, taip. Su Jonu vienas kitam esame pasakę, kad į mūsų santykius abu žiūrime rimtai, o jei pajusime, kad traukia kitas ar jaučiame gaištantys laiką, pasakysime tai atvirai. Bet kol kas viskas yra labai gerai. Esu didelė romantikė ir tikiu amžina meile.

Mano tėvai visą gyvenimą man buvo pavyzdys, kokie turi būti santykiai tarp vyro ir moters. Pagarba, pasitikėjimas. Jie savo pavyzdžiu išmokė, kad santykiai yra kaip UAB’as – turi dėti pastangas, dirbti, puoselėti, kurti, kad „verslas“ būtų sėkmingas ir nebankrutuotum, o meilė truktų amžinai.

Vasarišką AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: http://vmgonline.lt/e-parduotuve/


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)