Kaip pamilau savo vyro buvusią žmoną

vasario 2, 2018
Lina Žilevičė

Iliustracija Dorotė Joana Pociūtė

Jau vėluoju. Pastaruoju metu – vis dažiau. Nors jau penkis mėnesius iš namų išeinu ne viena. Tas laikas, kurį skirdavau tobulų lūpų kontūrui, dabar konvertavosi į laiką, skirtą apauti mažiesiems batams. Tie kūdikių batai yra skirti tik mamų akims džiuginti – sakau jums.

Kreivai nubrėžta apatinė lūpa, kadaruojantis mini žmogus rankoje. Laiptų aikštelėje paguldau sūnų ir burbulus į vežimą, pakeliui turguje nuperku draugei gėlių ir vaikams uogų. Rankos sunkiai apkabina gėles, vos pavežu vežimą su nešuliais. Labai skubu, nes turime nedaug laiko šiandien. Su vaikais ką tik grįžome iš atostogų ir draugei noriu viską smulkiai papasakoti. Ji mane pasitinka dar prie laiptinės, išbučiuoja mudu su sūnumi. Mažylis atsiduria jos rankose, o aš užbėgu išbučiuoti mergaičių. Nesimatėme ištisas dvi dienas.

Atrodytų, eilinė diena, tik mano draugė, pas kurią atskubėjau su gėlėmis ir buteliu putojančio, yra mano mylimo vyro buvusi žmona. Buvusia tapo ne be mano pagalbos.

Istorija, kurią galėčiau papasakoti, yra sunki, paini ir ilga. Kaip ir visose tokio pobūdžio istorijose, netrūksta ašarų, aistros, išdavystės, melo, visa kuriančios ir griaunančios meilės. Kai vieniems iš žadėtų romanų nelieka netgi apsakymų, o kitiems atitenka viskas per penkis kartus trumpesnį laiką.

Šeimos skyrėjos etiketė yra baisi tiek, kiek nori įsiklausyti į aplinką. Man ji baisi nebuvo, nes… aš buvau įsimylėjusi. Aplinka daužėsi visais epitetais į mano liauną įsimylėjusį kūną, o aš net nesuvirpėdavau.

Tą etiketę tau prikabina, nes niekas gi neprieina ir nepaklausia, kokia buvo istorija. Visi žino faktą: tas vyras paliko moterį su vaikais ir išėjo pas jaunesnę. Faktas.

Niekas nežino, kad jaunesnė moteris paliko savo bendraamžį po penkerių metų bendro gyvenimo ir ateities planų. Niekas nežino, kokie laimingi ar nelaimingi buvo du susituokę žmonės. Niekas nežino, kas slėpėsi už teatrališko mano veido, kai atsainiai juokiausi iš žmogaus, kuris mane mylėjo. Niekas nežino, kaip jautėsi vyras, be jokių išskaičiavimų mylintis savo vaikus, kai visiems laikams uždarė bendrų namų duris. Niekas nežino, kaip tada jautėsi ta moteris, darganotą spalį prie virtuvinio stalo supratusi faktą. Išėjo. Paskui ji sau ir kitiems sakė – išvariau. Niekas nežino, kaip galėjai pakritusi ant kelių verkti po jų namų langu ir melsti Dievo atleidimo.

Ketveri metai. Penktoji mūsų žiema. Ši žiema – ypatinga. Visi mes šypsomės.

Savo vyrą pirmą kartą sutikau prieš beveik dešimtmetį. Tada buvau paika mergiotė, visai ką tik atsikrausčiusi į jūros miestą. Jis atėjo nusipirkti vyno. Buvo eilinis, niekam neįdomus, neįsimenantis, baisiai nusikirpęs bičas. Su dar baisesniais akiniais. Šį faktą jau po ilgų laiko potvynių, jau gyvenant kartu, jis man priminė. Taip, periodiškai mūsų keliai susikirsdavo. Jis ateidavo tai su viena moterimi, tai su kita. Niekaip nesuprasdavau, kuri buvo žmona. Ateidavo, kalbėdavo mažai, žiūrėdavo per berėmių akinių viršų ir niekada niekada nenuleisdavo akių man atsisukus. Kartais bandydavau atlaikyti žvilgsnį, bet veltui. Taip ilgainiui su kolegomis sukūrėme legendą, esą tas bičas su akiniais – lyg Hanibalas Lekteris. Kolegos mane erzindavo, kad būsiu kita jo auka. Pamačiusi tą negrabiai nusiskutusį vyrą mieste, skuosdavau į kitą gatvės pusę.

Po kelerių metų kardinaliai pakeičiau veiklą, apsigyvenau su mylimuoju. Mergina, kuri atėjo dirbti į mano vietą, žinoma, susibičiuliavo su tuo keistuoju vyru ir jau žinojau, kuri moteris buvo jo žmona. Tai jam nepridėjo daugiau žavesio. Ta pati mergina buvo ir nebloga mūsų poros draugė. Taip jau susiklostė, kad susiplanavome išvyką į koncertą. Į Beyoncę. Turbūt todėl tokią prastą kompaniją ir nusprendžiau pakentėt.

Tai šita istorijos dalis buvo ilgiausia. Kas įžiebė degtuką? Ginčas. Mes labai rimtai susiginčijome aptardami kelionę į Varšuvą. Aš pirmą kartą neįkibau į oponentą. Niekaip. Jis nesileido minkomas. Tas žaidimas kažkaip ištrynė iš mano galvos ir tą baisų kirpimą, ir nuklemštus batus.

Kelionė buvo nuostabi, labai linksma. Džiaugėmės visi. Ypač atradę naujus draugus.

Tačiau mėnesiui praėjus šypsenas pakeitė įtarimai. Nuoga tiesa stovėjo prieš mus keturis. Kažkas bus. Dar po trijų mėnesių agonijos mudu apsigyvenome kartu. Nuogi, viską palikę. Aš nebuvau susituokusi, tačiau penkerius metus kūriau santykius, namus ir planavau šeimą.

Buvo daug ašarų, meilės laiškų, rašytų ranka, rytinių skambučių. Ir popietinių. Ir skambučių penktadieniais, kurių labiausiai nekęsdavau. Per tuos tris mėnesius, kurie buvo skirti nukirsti visas gijas, mudu taip įsimylėjome, jog buvimas atskirai draskė kaip laukiniai žvėrys maitą. Koks nuostabus dalykas yra meilė. Tačiau visiškai neracionalus. Suprantate, kai įsiveli į tokią šachmatų partiją, kur griauni, kad pastatytum – kelio atgal nėra. Pirmą rytą, žiūrėdama į kampe stovinčius neiškrautus lagaminus, tyliai verkiau. Nebijojau sau prisipažinti, o kas, jeigu… O kas, jeigu chemija išgaruos kaip dūmas, jei pokalbiai taps nebe tokie įdomūs, o kas, jei jis nevalyvas, godus, skaudinantis, jeigu jis storžievis ir atšiaurus. Gal jis neis pas kitą kirpėją ir amžinai vilkės futbolo komandų marškinėlius (tiesa, turiu pasakyt, kad kirpėjos jis ir dabar nepakeitė, bet tikrai yra kur kas geriau apkirptas, tačiau nebesipuošia futbolo marškinėliais ir turi daug puikių batų).

Mes buvome vos keliuose slaptuose pasimatymuose – mūsų meilė užaugo iš tekstų. Tuose tekstuose aš skaičiau savo svajonių vyrą. Miražą, kurį mano sielos sachara buvo seniai patalpinusi pasąmonėje. Pirmą mėnesį po darbų pagamindavau vakarienę ir mudu iki paryčių prie gartraukio gerdavome viskį ir rūkydavome cigaretę po cigaretės. Pokalbiuose žuvo ir vėl atgimė praeitis, dabartis ir ateitis. Mes daug verkdavome. Jis ilgėjosi dukrų, savo namų, savo palangės ir akvariumo, bet jis mylėjo mane ir svajojo kurti viską iš naujo.

Kažkada mūsų (mūsų visų) psichologė pasakė: „Du nelaimingoje santuokoje ar sąjungoje gyvenantys žmonės padaro nelaimingais dar du žmones: save ir tuos žmones, kurie galėtų laimingi su jais gyventi.“

Kokia gera mintis, tada pagalvojau. Kiekvienoje filosofinėje mintyje ieškodavom sau pateisinimų. Vėliau visi trys kalbėjome, kad kiek daug laiko iššvaistyta pasiteisinimams ir bereikšmiam pykčiui…

Pirmieji metai, kai pinasi begalinė meilė, aistra ir didelis noras būti su savo vaikais, buvo labai sunkūs. Tėtis pasiimti dukras į mūsų namus galėdavo tik tuo atveju, kai manęs nėra. Nakvodavau pas drauges, kad bent sykį per savaitę vaikai galėtų pabūti pas mus. Rašydavau laiškus, palikdavau spalvotus tortus. Didžioji mergaitė jau lankė mokyklą, tai atrašydavo man kelis jaukius žodžius.

Būdavo, su buvusia susitikdavome mieste. Prasilenkdavo mūsų akys. Tą akimirką ji suprasdavo, kad aš naktiniame mieste, nes negaliu būt namuose, o aš… o aš išdidžiai šypsodavausi. Dvi kaukės ir už jų klykiančios širdys.

Po septynių mėnesių penkioms minutėms galėjome pasimatyti kartu su vaikais. Jau kitą savaitgalį vaikai parodė norą visą savaitgalį pabūti pas mus. Merginos mane, žinoma, jau pažinojo. Ilgai jaukintis nereikėjo. Niekada nebandžiau vaidinti mamos, todėl kreipiausi į psichologą pagalbos, kaip teisingai elgtis su negimdytais vaikais.

Dabar mes, visi trys, esame trijų nuostabių vaikų tėvai. Dvi sesės ir mažasis makaronas brolis.

Žinau, kad tekstas kur kas labiau intriguotų, jei parašyčiau to tikrojo purvo, kuris būdingas tokioms situacijoms, bet iš tiesų mes tuo purvu į akis nesidrabstėme. Tik už akių.

Aš išėjau. Jis išėjo. Du palikti žmonės. Du susitikę. Tokia buvo tų mėnesių matematika.

Iš tikrųjų viskas taip nuobodu ir visiems mums iki skausmo žinoma. Paliktos moters pyktis vienareikšmiškai yra galingas. Griaunanti jėga su visais atributais, kad aplinkos spaudimas naujiems įsimylėjėliams būtų nepakeliamas. Tas etapas ir yra šio teksto esmė.

Žinau, jeigu tu esi ta paliktoji, jau nekenti manęs. Tai yra natūrali reakcija. Tu irgi nekentei savo vyro naujos laimės, apkalbinėjai ir rusiškais keiksmažodžiais vadinai jo naują moterį. Guodeisi draugėms ir nepažįstamiems bare. Neleidai vyrui matytis su vaikais arba leidai su daugybe sąlygų. Nuteikinėjai juos prieš tėvą ir tą bobą. Tačiau gi prieš save jauteisi teisi. Vargšė moteris, auka, vieniša mama, nors tėtis su vaikais po skyrybų būna daugiau laiko, negu skirdavo jo namuose. Kiek tu tame jau? Penkerius, aštuonerius, o gal dešimt metų? Gal tu ta mergaitė, kuriai mama metų metus plovė mažą galvą neapykantos žodžiais tėčiui, kuriam pritrūko drąsos ir kuris niekada tau nebepaskambino? Tikiu, norėtum žinoti, kaip buvo iš tikrųjų…

O dabar pagalvok, jeigu būtum atleidusi jam. Sutinku, tai kainuoja daug jėgų. O atleidusi abiem? O jeigu pamiltum abu kaip geriausius draugus? Ar įsivaizduoji, kas tada nutiktų?

Aš įsivaizduoju. Ne. Aš žinau. Kai ji atleido, kažkas iš esmės pasikeitė. Iš tos esmių esmės.

Išgyvenome visokių tylių karų. Kartais tos kovos pavirsdavo į virtinę įžeidžių žinučių, kartais reikėdavo nemaloniai susitikti bendruose susibūrimuose. Kartais būdavo štilis, o kartais ir vėl pakildavo audra. Viskas pasikeitė gimus sūnui. Kažkaip mažylis į visų mūsų širdis ir namus atnešė viltį ir susitaikymą. Iš pradžių, susitikę dėl vaikų, mes pradėjome šnekučiuotis. Palaipsniui neliko jokios įtampos. Natūraliai ir organiškai mokėmės viena kitą apkabinti susitikus ir pakštelėti į skruostus. Lukštas po lukšto lupomės iš surandėjusio skaudulio.

Reikėjo vieno ilgo vakaro, kuris pavirto į nesibaigiančią pokalbių naktį, kai mes, visi trys, su vynu ir visiškai atviru nuogumu išsikalbėjome. Jiedu pripažino sau, kad geriausias sprendimas gyvenime buvo skirtis. Kartais mes, visi trys, išeiname į naktinį miestą. Labai mėgstu tuos nukritusius iš nuostabos žandikaulius.

Nuo kalno paleidome gniūžtę. Visi trys. Ji augo maitinama sniegu, nulaužtais medžiais. Užaugo iki galingos sniego griūties, nušlavė kalnų miestelį su visais gyventojais, ir kai vėjas išnešiojo nuolaužas, vieną pavasarį, toje drėgnoje papėdėje, sužydo krokai.

Atleidimo nesuvaidinsi. Mes priimame šį gyvenimą kartu. Vaikai, kurie visus vienodai myli, yra laimingi mūsų draugystėje. Jie auga matydami pavyzdį, kaip vyksta dialogas. Jie atsipalaidavę, nes jiems nereikia vienuose ar kituose namuose kažko vaidinti ar nutylėti.

O jeigu tu dabar atleistum, kad per sūnaus gimtadienį jūs visi galėtumėte šypsotis ir švęsti gyvenimą? O jeigu dabar atleistum, ir Kalėdų mišios būtų pačios gražiausios gyvenime, nes tavęs nebeslėgtų pyktis ir keršto troškimas? O jeigu tu dabar atleistum ir pavasarį, per dukros vestuves, su buvusiu vyru sušoktum susitaikymo šokį? Matai savo dukros laimingas akis? Jeigu tu dabar atleistum, tau nereikėtų sakyti, kad vaikams negalima su tėčiu atostogų, nes važiuoja ji. Jeigu tu dabar atleistum, tu būtum laiminga, o laimingas moteris greitai įsimyli.

Nėra geresnio meto susitaikyti, apsikabinti ir pamilti, nei DABAR.

Laišką skiriu savo gyvenimo vyrui ir savo vyro vaikų mamai. Myliu jus labai. Mūsų vaikai labai laimingi, nes mus turi.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos