Krepšininkas Mindaugas Kuzminskas ir jo žmona Eglė Andreikaitė suka skirtingais keliais: „Nebijojau likti vieniša“

spalio 25, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Kai prieš dvejus metus su mylimuoju krepšininku Mindaugu Kuzminsku keliavo į Niujorką, Eglė Andreikaitė net nedrįso įsivaizduoti, kaip jos gyvenimas susiklostys šiame niekada nemiegančiame mieste. Vieni Niujorko nekenčia, kiti – įsimyli iki pat paširdžių. Ir Eglė – viena tokių. Nors jau pusę metų Mindaugas krepšininko karjerą kuria Europoje, Eglė nė akimirkos nesigailėjo sprendimo likti viena neaprėpiamose betono džiunglėse. Nors daug ką turėjo pradėti nuo nulio, šiandien ji – žinomos Niujorko šiuolaikinio baleto trupės „BalletNext“ šokėja, modelis ir… maudomukų kūrėja.

Apie Ameriką, o ypač – Niujorką kalbama kaip apie galimybių vietą, tačiau tiesa, kad joje išlieka tik stipriausi?

Natūralu, kad kuo didesnis miestas – tuo daugiau galimybių bet kurioje srityje. Konkurencija didelė, nes būtent į Niujorką suplūsta šokėjai, norintys šokti tiek Brodvėjaus miuzikluose, tiek klasikinio ar modernaus baleto trupėse. Atrankose tikrai nevyrauja draugiška atmosfera, nes kiekvienas artistas nori atkreipti į save dėmesį. Turi būti nusiteikęs dažnai išgirsti neigiamą atsakymą. Konkurencija skatina tobulėti ir peraugti savo galimybių ribas.

Su kokiomis viltimis, lūkesčiais iškeliavai į Niujorką?

Nieko neįsivaizdavau. Taip, Niujorkas – galimybių miestas, bet ir talentingų žmonių ten begalė. Nueini į Brodvėjaus miuziklą, matai žmones scenoje ir supranti: aš tik šoku, o jie – ir šoka, ir dainuoja, ir vaidina… Tikrai nesitikėjau ir netikėjau, kad pati šoksiu Niujorke, turėsiu galimybę susipažinti ir dirbti su šokių pasaulyje labai svarbiais žmonėmis.

Kaip suprantu, Brodvėjaus spektakliai jau visi aplankyti?

Oi, tikrai taip! Pats pirmas, į kurį nuėjau, buvo „Katės“. Šalia manęs sėdėjęs vyriškis puolė kalbinti, klausė, ar šiame spektaklyje lankausi pirmąkart – pasirodo, vien tais metais „Kates“ jis žiūrėjo jau ketvirtą sykį. Pamenu, dar pagalvojau: kam eiti į tą patį miuziklą keturis kartus, kai tų miuziklų yra dar šimtai? Ir žinote ką? Vien pernai „Kates“ žiūrėjau penkis ar šešis kartus (juokiasi).

Egle, nors į Niujorką išvažiavai dėl kitų priežasčių, tavo karjera šiame išsipildančių bei dūžtančių svajonių mieste susiklostė lyg ir visai logiškai: vaikystėje šokai, ir nors paskui studijavai su šokiais nesusijusias specialybes – lietuvių bei ispanų kalbas, šokiai, vis tiek nugalėjo…

Baigusi mokyklą norėjau šokti, bet mano tėtis kilęs iš šeimos, kurioje visi baigė universitetus, geras specialybes, ir jis manęs prašė: „Būk gera, baik ką nors rimto, o tada šok ir daryk, ką nori.“ Padariau, ko tėtis norėjo, o tada nuėjau šokti (juokiasi).

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Tiesą sakant, man ir pačiai jau norėjosi padaryti šokiuose pertrauką. Visą gyvenimą šokau klasikinį baletą, o jis, kaip ir viskas gyvenime, turi savų pliusų, savų minusų. Daug metų gyvenau konkuruodama su kitomis merginomis ir kovodama dėl vietos po saule. Dvyliktoje klasėje apskritai buvo nelengva derinti mokslus su šokiais, todėl galiausiai pasijutau pavargusi ir visko „atsivalgiusi“. Ypač – baleto. Turbūt todėl aš šiandien šoku modernų, o ne klasikinį baletą – norėjosi ištrūkti iš griežtų rėmų, trūko įvairovės, naujų įspūdžių. Nors silpnybę puantams jaučiu iki šiol (šypteli). Kai kitos labiau už viską trokšta juos nusiauti, nes jau iki kraujo pritrynė kojas, aš galiu būti ir būti su jais – su puantais jaučiuosi kaip su naminėmis šlepetėmis.

Modernaus baleto trupę „BalletNext“, kurioje šoki, įkūrė buvusi Amerikos baleto teatro primabalerina Michele Wiles. Kaip atsidūrei tokios žinomos šokėjos komandoje?

Prieš dvejus metus atsikrausčiusi į Niujorką ilgai svarsčiau, ką veikti. Esu savikritiška, dažnai pernelyg save nuvertinu, todėl net ir matydama, kad vyksta atrankos, ilgai nedrįsau ieškoti, kur ir kam galėčiau pasisiūlyti. Nereikia būti superprotingai, kad suvoktum, kiek Niujorke yra tokių, kaip aš – svajojančių, ieškančių, siekiančių. Aplinkiniai vis ragino: „Bandyk, bandyk – juk jei nepavyks, nieko baisaus nenutiks.“ Vieną dieną užsirašiau į atranką ir man užteko vos kartą pasirodyti, kad po kelių dienų gaučiau elektroninį laišką su repeticijų tvarkaraščiu. Esu sėkmės kūdikis.

Viską – ne tik galimybes, bet ir konkurenciją – tokiame mieste, kaip Niujorkas, palyginus su Vilniumi, turbūt reikia dauginti iš šimto?

Ne tik aš, bet ir daugelis lietuvių, pastebėjau, linkę save nuvertinti. Žinoma, atvažiavus į tokį megapolį baisu. Ir atrankos į „BalletNext“ bijojau, nors puikiai suvokiau, kad toks yra mano darbas ir kad niekas nėra apsaugotas nuo trumpo atsakymo „ne“. Bet kiekvienas „ne“, tikiu, apdovanoja patirtimi, padeda tapti drąsesniu. Niujorkas mane privertė atsikratyti daugybės baimių. Suvokti, kad nereikia lipti per kitų galvas, bet būtina perlipti per save ir nieko nebijoti. Baimės užveria visus kelius, o Niujorke tiesiog privalai būti drąsus.

Vilnius, Malaga, dabar – Niujorkas. Skirtingos šalys – skirtingos patirtys. Jau esi sau atsakiusi, kur jautiesi geriausiai?

Malagoje praleidau trejus metus ir po jų jaučiausi šiek tiek išsisėmusi: šiame mieste žmonės gyvena atostogų ritmu, atsipalaidavę. Kai Malagoje baigiau Menų konservatoriją, pajutau, kad man reikia naujų iššūkių, kažko daugiau nei šitas miestas gali man pasiūlyti. Mano kelyje atsirado Niujorkas ir aš gavau daugiau. Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad esu išprotėjusi šilumos mylėtoja, ir jei man netrukdo Niujorko atšiaurumas, vadinasi, jis man tikrai patinka. Ką čia sakyti – esu į jį įsimylėjusi.

Per trejus metus Malagoje nesusiradau tiek daug draugų, kiek dabar jų turiu Niujorke. Trupėje esame aštuonios merginos, gyvename lyg šeima. Net ir po treniruočių nesinori išsiskirti: einame drauge valgyti, lankomės miuzikluose, kitų trupių pasirodymuose, kartu sportuojame.

Bet paprastai po repeticijų daugiau nieko nesinori – tik atsisėsti, ramiai pavalgyti, pasišnekučiuoti su draugėmis. Savaitgaliais mėgstu nueiti į Brodvėjų, pažiūrėti miuziklus. Kadangi iki atostogų Lietuvoje gyvenau šalia Centrinio parko, eidavau pasivaikščioti, pabėgioti ar užsiimdavau parke joga. Visą laiką esu apsupta žmonių, todėl tai būdavo laikas sau.

Niujorke pradėjau ir visiškai naują veiklą. Visada labai norėjau sukurti maudomukų kolekciją. Žinote, vienos būna apsėstos batelių, kitos – rankinių, o aš – maudomukų! Man jų vis negana ir negana, ir visai nesvarbu, kad Niujorke net neturiu progų jų išsitraukti. Kolekcija apie maudomukų kolekciją jau seniai nedavė ramybės, bet nuolat atidėliodavau, vis pritrūkdavau drąsos. Gal taip niekada ir nebūčiau pasiryžusi, jei ne mano kambariokas, susipažindinęs mane su pora jaunų vaikinų, dirbančių su mada. Jie manęs iškart paklausė, kodėl nebandau paversti realybe to, ką nešiojuosi galvoje. Sakiau, kad laukiu tinkamo momento. O jie man ir sako: „Egle, dabar ir yra pats tinkamiausias metas – kada, jei ne dabar!“

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Viskas prasidėjo pavasarį. Žinau, nelogiška, nes tokių idėjų reikia imtis žiemą, o aš pavėlavau. Naiviai įsivaizdavau, kad jau liepą pardavinėsiu savuosius „Agla Pine“ maudomukus (kadangi niekas neištaria „Eglė“, virtau „Agla“), bet teko nusileisti ant žemės ir suprasti, kad niekas taip greitai nevyksta. Ypač Niujorke.

Man tai – visiškai nauja patirtis: daug visko tenka sužinoti, išmokti, perprasti. Tarkime, prisiminti skaičių kalbą. Ieškojome, kas galėtų pagaminti pavyzdžius, kainos truputį kitokios, tad užtrukome, kol suradome, kas tai padarys už priimtinesnę kainą…

Kainos tokios „kitokios“, kad Niujorke be kambarioko gyventi negalėtum?

Gyvendama Niujorke nuolat girdėdavau apie kambariokus, viena draugė jų turėjo net keturis. Ir čia nekalbama apie draugus ar pažįstamus, o žmones, kuriuos randi išsinuomojusi butą. Visada galvojau: kaip tai įmanoma? Su nepažįstamu žmogumi?! Kai pati pradėjau per skelbimus ieškotis buto, tiksliau – kambario, supratau, kad kitaip nebus.

Paprastai rinkdamiesi kambarį žmonės pirmiausia įvertina kambariokus, o aš apžiūrėjusi butą iškart pasakiau, kad noriu jame gyventi, ir man visiškai nebuvo svarbu, su kuo. Tik moteris, aprodžiusi butą, užsiminė, kad mano kaimynas – labai fainas žmogus, skaniai gamina ir kad man pasisekė.

Nebuvo keista staiga apsigyventi su visiškai svetimu žmogumi?

Tėvams juokiausi: juk niekada gyvenime neišgyvenau „kambariokų periodo“. Visada viskas buvo tarsi padėta ant delno: gyvenau su tėvais, valgyti pagaminta, automobilis nupirktas – jokių problemų.

Tada išvažiavau su Mindaugu į Ispaniją, kur irgi nereikėjo apie nieką galvoti. O tuomet Niujorkas… Kartais atrodo, kad man niekada nereikėjo priiminėti sprendimus vienai. Bet man turbūt reikėjo tokio laikotarpio, nors ir daug sykių turėjau perlipti per save. Šaipausi iš savęs, kad kai kurie dalykai į mano gyvenimą atėjo pavėluotai. Viskas vyko kažkaip atvirkščiai: patogus ir tikrai nestudentiškas gyvenimas tėvų namuose, po to – santuoka, o dabar – savarankiškas gyvenimas viename didžiausių pasaulio miestų.

Ir vis dėlto maudomukų kolekcija jau yra?

Sunku pavadinti tai kolekcija, nes joje kol kas – tik du modeliai, turėjo būti penkių spalvų, bet liko keturios. Ne viskas vyksta taip, kaip norisi, bet aš džiaugiuosi net ir mažais žingsneliais. Man patinka žinoti, kad galiu daugiau nei maniau galinti. Gyvenimas atveria daugiau galimybių, noriu jomis pasinaudoti. Nerizikuosi – negyvensi.

Esi sakiusi, kad tavo namai – šalia Mindaugo. O kur namai, kai Mindaugo šalia nebėra?

Geras klausimas, nors į jį atsakyti nėra lengva… Tiesą sakant, niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Man namai nėra kažkoks konkretus pastatas ar miestas, man namai yra ten, kur tuo momentu jaučiuosi laiminga. Šiandien laiminga jaučiuosi Niujorke.

Esu Šaulys, man patinka keliauti iš vienos vietos į kitą, nemoku ilgai užsibūti vienoje vietoje, prie jos neprisirišu. Kol esu jauna, privalau išnaudoti visas galimybes, galbūt surizikuoti, kad po to nesigailėčiau.

Mindaugas grįžo žaisti krepšinio į Europą, tu likai Niujorke. Turėjai kokių nors abejonių, likti Niujorke ar grįžti į Lietuvą?

Nebuvo jokių dvejonių. Ir dabar manau, kad tai buvo visiškai teisingas sprendimas. Nebijojau likti vieniša, nes veiklos turėjau užtektinai, o ir artimų žmonių palaikymo netrūko. Buvau toli nuo šeimos, bet to nesijautė, nes nebuvo dienos, kad nesusiskambintume.

Negalėjau net pasvajoti, kad kada nors šoksiu Niujorke, o dabar visa tai turiu. Laikas, praleistas Niujorke, davė nepaprastai daug – pažinčių, neįtikėčiausių patirčių. Kartais einu gatve ir pati save pagaunu galvojant: eina sau – negi tai tikrai vyksta su manimi?

Dėl nieko nesigaili?

Ne, nes esu tikra, kad niekas nevyksta be priežasties. Sausį, kai Mindaugas išvažiavo į Italiją, aš turėjau iki vasaros galiojančią sutartį su „BalletNext“, tad išvažiuoti net negalėjau. Visos patirtys – geros ar blogos – ugdo tave kaip asmenybę, kad ir kaip tai banaliai skambėtų.

Visada sau galėjote leisti būti tiesiog gražuole krepšininko mergina, žmona, besirūpinančia namais, bet visada to buvo per maža?

Kiekvienas pasirenka savo. Vieni turi tikslą sukurti gražią šeimą, aš irgi stengiausi ir tuo tikėjau, bet nepavyko. Buvau toli, šokau, repetavau – galva buvo užimta kitais dalykais. Likau viena, bet manęs tai negąsdino, nors daug kas – tėvai ir net mano trupės vadovė – stebėjosi, iš kur turėjau tiek drąsos likti viena. Apskritai Niujorkas – miestas, kuriame nespėji pasijusti vienišas.

Įsigyti naujausią AŠ IKONA žurnalą galite čia.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)