Kūrybingumas pavojingas: kodėl vaikai aplenktų mokslininkus ir patektų į NASA?

gegužės 3, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. Gediminas Gražys

Filosofo, rašytojo, vertėjo Kristupo SABOLIAUS mokslinių interesų centras jau daug metų sukasi aplink žmogaus vaizduotės ir kūrybiškumo temą, o prieš porą metų tapęs tėčiu ėmė dar labiau gilintis į vaikų vaizduotės klausimus. „Vaikams patinka eksperimentuoti, – įsitikinęs Kristupas. – Tačiau laikui bėgant visi esame įtraukiami į gyvenimą, labai pragmatišką, ir mums prireikia patikrintų sprendimų, pradedame gyventi formulėmis, algoritmais, šablonais ir schemomis.“

Žodis „kūrybingumas“ skamba lyg ir labai paprastai, suvokiamai, bet tuo pačiu – kažkaip sunkiai pasiekiamai. Ar kūrybingumas duotas kiekvienam?

Žinoma! Atliktas ne vienas tyrimas, parašytas ne vienas mokslinis ir filosofinis veikalas apie vaikų vaizduotę ir apie tai, kad vaikai gimsta būdami nepaprastai kūrybiškais menininkais ir lieka jais iki septynerių metų. Deja, mes, suaugusieji, kitaip tariant, visa edukacinė sistema, kultūra, aplinka, civilizacija, laikui bėgant išmoko vaikus nekūrybingumo. 1968 metais konsultantas kūrybingumo klausimais George Landas, agentūrai NASA padėjęs atrinkti kūrybingiausius mokslininkus, tokį patį testą kaip su mokslininkais atliko ir su vaikais. 98 procentai penkerių metų vaikų testą atliko kūrybingai ir būtų patekę į NASA, tačiau suaugusiųjų tą patį testą įveikė tik 2 procentai. Landas padarė išvadą: kūrybingumas įgimtas, o vėliau esame išmokomi būti nekūrybingais.

Ir tai suprantama – kūrybingumas pavojingas. Kūrybingi žmonės nuolat ieško neordinarinių, nepaprastų sprendimų, jie nevaikšto kažkieno pramintais takais, jų kasdienybė – chaotizuota. Štai paprastas pavyzdys: vaikui juk nelabai aišku, kodėl reikia gerti iš puodelio, jei galima atsigerti ir iš naktipuodžio. Mes, suaugusieji, suprantame, kad yra papildomų sąlygų, kodėl nereikėtų to daryti, bet vaikas niekada nesirenka varianto, kuris jam siūlomas. Jam neįdomi schema, kurioje slepiasi atsakymai, kaip reikia elgtis. Vaikams patinka eksperimentuoti, bet laikui bėgant visi esame įtraukiami į gyvenimą, labai pragmatišką, ir mums prireikia patikrintų sprendimų, pradedame gyventi formulėmis, algoritmais, šablonais ir schemomis.

O tai tikrai blogai?

Ir gerai, ir blogai. Kai kuriais atvejais, tarkime, einant per gatvę ar saugantis nuo ligų ir negeriant iš naktipuodžio, standartinių atsakymų žinojimas mums gelbėja. Bet jei norėtume dirbti NASA arba pradėti startuolį, be kūrybingumo neapsieitume. Juokinga: visą gyvenimą mokomės būti nekūrybingi, o vieną dieną nusiperkame brangiausius kūrybingumo mokymus.

Tikrai nesu naivus ir nesakau, kad nuo šiol turėtume atsisakyti racionalaus mąstymo. Apskritai čia nematau jokios priešpriešos: pats kūrybingumas savyje turi nemažai racionalumo, nuolatinio darbo, kasdienės logikos, kuri padeda ieškoti neordinarinių sprendimų ir likti jautriems.

Kūrybingas žmogus pirmiausia yra labai atviras. Atviras galimiems kitiems variantams. Garsus meksikiečių kino režisierius Carlosas Reygadasas yra pasakęs: „Kuriu, nes noriu sužinoti, kas bus.“ Kūrybingumas – tai smalsumo ir atvirumo forma, verčianti ne dalyti atsakymus, kuriuos žinai, o ieškoti.

Šiais technologijų laikais atrasti savyje kūrybiškumą darosi vis sudėtingiau?

Tai – pats didžiausias iššūkis ir jis šiandien tampa labai aktualus, ypač kai vis dažniau kalbame apie dirbtinį intelektą, daiktų internetą, robotus, skaitančius paskaitas ir turinčius vaizduotę. Patikėkite, dar svarbesnis kūrybingumas taps ateityje.

Kas jį nulemia?

Pirmiausia – sąmoningumas ir savo vertės pripažinimas. Čia panašiai kaip su ekologija: kol ištirps ledynai ir paskandins, tarkime, mūsų Šventąją, nekreipsime į šias problemas dėmesio, tarsi manydami, kad globalinis atšilimas neegzistuoja. Ir šiukšlių nerūšiuosime, kol savo akimis pamatysime plastiku springstančius banginius. Kaip negali pasakyti žmonėms „būkite sąmoningi“, taip negali pasakyti „būkite, vaikučiai, kūrybingi“. Ypač dabar, nors visi jaučiame, kad gyvename itin komplikuotame pasaulyje, kur kartais atrodo, kad viskas sukurta, kur technologijos perima iniciatyvą ir net robotai gali kurti eilėraščius. Kai jauti, kad kažką prarandi ir tampi pasyvia būtybe, kūrybingumo, sąmoningumo ir aktyvumo klausimas tampa labai svarbus.

O ar įmanoma išlavinti kūrybingumą?

Tai tas pats, jei paklaustumėte, ar įmanoma ką nors padaryti su savo smegenimis ar kūnu. Kūrybingumo požiūriu gimstame gudresni, lankstesni, plastiškesni, bet laikui bėgant sustabarėjame, tad tenka vėl visko iš naujo mokytis. Viskas tėra motyvacijos klausimas: arba kūrybingumą praktikuoji kasdien, arba tame išvis nematai prasmės.

Kaip lavinti kūrybingumą? Mažais žingsneliais. Kūrybingumas padeda į problemas žiūrėti kaip į iššūkius, gyvenimo suteiktus šansus. Bet kokie ribojimai įgalina elgtis kitaip. Kažkam neturi pinigų? Sugalvok, kaip tai padaryti be jų! Štai jums kūrybingumą lavinantis pratimas: išgarsinkite, pavyzdžiui, Radviliškį visame pasaulyje turėdami 1000 eurų biudžetą. Tai tikrai įmanoma. Savo mokymuose pateikiame pavyzdžių, kaip išties buvo padaryta kažkas panašaus.

Su kuo – vaikais ar suaugusiaisiais – paprasčiau kalbėti apie vaizduotę?

Smagu ir su vienais, ir kitais, bet lengva nėra su abiem. Suaugusieji turi vieną išskirtinę savybę: jie nori greito ir aiškaus rezultato, iškart būti kūrybingi. Bet akivaizdu, kad tai neįmanoma. Kaip tapti geru sportininku? Arba per kiek laiko galima numesti svorio ar užsiauginti raumenis? Tam reikalingos kasdienės treniruotės, o staigus rezultatas paprastai būna poveikio iliuzija.

Svarbiausios iš kūrybingumo prielaidų – smalsumas ir atvirumas. Reikia daug kuo domėtis, kasdien dirbti. Esama nemažai pavyzdžių, kad plataus akiračio žmonės elgiasi kūrybingiau. Tarkime, yra pavyzdžių, kai chemijos ar fizikos Nobelio premijas gavę mokslininkai padarė savo atradimus, nes domėjosi menais. Kad būtum kūrybingas, reikia turėti platų akiratį. Kūrybingumas verčia žmogų brautis į svetimas sferas, mokytis iš jų, gilintis.

Kodėl augdami vaikai praranda kūrybiškumo gyslelę?

Viena priežasčių, kodėl žlugdomas vaikų kūrybingumas, yra vertinimo ir testavimo kultūra, įsitvirtinusi mūsų aplinkoje. Trijų mėnesių vaikui mes jau užduodame anglų kalbos pamokėles, o kuo toliau, tuo testų, užduočių, pažymių, vertinimų, gerai ar blogai, daugiau. Vis dėlto kūryboje ir ypač vaizduotėje nėra jokio „teisinga“ ar „neteisinga“, gali tik būti įdomu ar neįdomu, intriguoti ar neintriguoti. Pliusas ir minusas kūryboje neveikia.

Vaizduotės mokymuose tėvams pateikiu dėlionės pavyzdį. Mano dukrai gal ir smalsu, kaip sudėlioti begemotą, tačiau lygiai taip pat jai įdomu, kad iš atskirų dėlionės detalių galima sudėlioti keistą figūrą ar ornamentą. Galėčiau sakyti: „Ne, dukrele, privalai sudėlioti begemotą.“ Vis dėlto kur kas vertingiau drauge sudėlioti begemotą, t. y. tai, ką diktuoja mūsų logika, bet taip pat leisti pasireikšti vaizduotei ir parodyti, jog kiti variantai taip pat egzistuoja. Blogiausia, ką galime pasakyti vaikui, tai kad kažką daryti yra vienareikšmiškai „neteisinga“.

Vaikus auginame savo pavyzdžiu, ir būtent dukra yra geriausia mano kūrybingumo mokytoja. Jai gimus nuolat mąstau, ką ir kaip darau, kiek pasyvūs ir tingūs yra mano sprendimai, o kiek iš tikrųjų savęs be jokių klišių dedikuoju save savo vaikui.

Dvejų metų dukra dažnai tampa savotišku jūsų bandymų triušeliu, leidžiančiu kaupti ne tik tėvišką, bet ir mokslinę patirtį?

Tikrai ne, juk ji – mano mokytoja (juokiasi). Vaizduotės klausimus ir praktiškai, ir teoriškai tyrinėju jau keletą dešimtmečių. Kai gimė dukra, atsirado daugiau klausimų, į kai ką galbūt pradėjau žiūrėti kiek kitaip, atsargiau pradėjau vertinti, teisus aš ar ne. Ji verčia mane pervertinti savo požiūrį, suabejoti savimi, o kartu jau žinomas temas apmąstyti iš naujos perspektyvos. Taip kaupiasi medžiaga, kuria nusprendžiau pasidalyti.

Neatlieku su Patricija eksperimentų, o tiesiog stengiuosi būti pats geriausias tėtis. Nėra kito ugdymo modelio, kaip tik auklėjimas savo pavyzdžiu. Vienintelis dalykas, kurį galiu duoti savo vaikui, esu aš pats. O tai reiškia, kad galiu jai duoti nesusimuliuotą dėmesį, nesumeluotas vertybes, tikras pastangas.

Kaip jūsų paties gyvenimą pakeitė vaiko gimimas. Tada jūsų gyvenime ir gimė sąvoka „kūrybiška tėvystė“?

Pirmiausia pasikeitė laiko prasmė ir vertė. Anksčiau galvojau, kad neturiu laiko. Pasirodo, jo buvo į valias. Nesvarbu, ar leidžiu jį kartu su dukra, ar be jos, net ne valandos, o minutės tapo aukso vertės. Todėl kūrybinga tėvystė visų pirma reiškia visavertį laiko leidimą. Net kai kalbame apie poilsį, noriu, kad jis vyktų iš esmės.

O santykyje su vaiku svarbiausias dalykas yra įsiklausymas. Tai reiškia – priimti vaiko siūlomus variantus, nenuvertinti jo atsakymų, nors pagal suaugusiųjų matą kai kas atrodo kvaila. Tai reikalauja kantrybės, nuolankumo ir valios. Beje, šios savybės labai svarbios, jei kalbame apie kūrybą apskritai. Tai kasdienis ir kartais daug pastangų reikalaujantis procesas.

Vienas tėtis, kai papasakojau, apie ką kalbėsime, nustebo: „O ar būna tėvystė nekūrybiška?“

Būna, jeigu neskiriame jai pakankamai dėmesio. Tuomet mūsų kūrybingumo dėmesio vietą užima ekranai, pavaduojantys žmonės, o liūdniausiu atveju – atitinkamos priežiūros institucijos.

O į ką veda kūrybiškumas darbe, namuose, mieste, šalyje?

Jei kalbėtume ne apie profesijas, kuriose kūryba yra pagrindinis užsiėmimas, kūrybingumas reikalingas inovacijoms ir išradingumui. Ne tik meno institucijos, bet ir universitetai bei verslas ieško kūrybingų protų. Mūsų civilizacija pagrįsta inovacijų, naujovių alkiu. Mes kuriame viską – technologijas, genetiškai programuojamus organizmus, socialines struktūras, kėdes, naujas madas, filmus. Žmonės kurdami atranda savęs įprasminimą, per kūrybą jie įžvelgia progresą. Kur nėra pokyčių – nėra ir kūrybos, o kur nėra kūrybos – nėra ir pokyčių.

Vaizduotės mokymai tėvams – kaip gimė paskaitos apie kūrybišką tėvystę?

Kūrybingumo klausimas prasideda nuo edukacinės sistemos. Nuo mažens. Nuo tėvystės. Nuo visuomenės sąmoningumo. Idealu būtų, jei kūrybingumo pamokos arba bent jau kūrybingumo metodai būtų įtraukti į mokyklų programas. Tokios progresyvios šalys, kaip Suomija, tai jau daro.

Kaip tik neseniai su bičiuliu Tomu Ramanausku baigėme rengti milžinišką socialinį projektą – mokymų platformą internete „Kūrybingumo mokykla“, kuri skirta vyresniųjų klasių moksleiviams. Tai dvidešimt visai trumpų – 7–9 min. trukmės – pamokų apie kūrybingumą.

Jomis norime paneigti įvairius įsisenėjusius mitus apie tai, kad kūryba tėra išrinktųjų genijų reikalas, kad tikri kūrėjai iš karto gimdo nuostabias idėjas ir panašiai. Norime motyvuoti moksleivius, o kartu ir mokytojams bei tėvams priminti apie išradingo mąstymo technikas, kurios gali būti pritaikomos visose įmanomose pamokose – nuo muzikos iki fizikos. Ir tikimės, kad tai tik pradžia. Kūrybingumas yra vienintelis žmonijai duotas ateities mokslas. Mes nežinome, kas įvyks, bet galime ateitį pasitikti kurdami.

Tėčio, šeimoje auginančio neįgalų, tiksliau – kitokį – vaiką, istorija:

Kai tėtis augina neįgalų sūnų: vieno vyro istorija

Situacija, kai skundų puodas visą laiką juodas. Ką daryti su skundžiančiu vaiku?

Kodėl vaikas tapo skundiku?

Pavasarinį AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: https://www.perkuknyga.lt/lt/naujausios-knygos/vmg-as-ikona.-pavasaris-2018.html


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kelionė vienai
Šiaip vienai nesiūlyčiau keliaut po egzotiškus kraštus. Pvz Maroke girdėjau labai priekabiauja, jei pamato vieną moterį ir dar europietę. Bet šiaip daug kur Europoj jokių problemų neturėtų būt. Aš pati esu padarius maršrutą viena Italija-Prancūzija-Ispanija-Portugalija Tai jokių problemų nebuvo :) Aišku vyrai kartais kviečia su jais eit kažkur papietaut, bet akivizdžiai parodžius kad manęs jie nedomina jie visada nusisukdavo ir nueidavo. Šiaip Ispanijoje man labiausiai patiko, ten tiek maistas tiek jūra tiek ir patys žmonės - viskas tobula tiesiog:) Tai ten iį siūlyčiau nuvykti https://www.sofatravel.lt/novaturo-keliones-i-ispanija O jeigu kartais pabosta keliauti vienai, tai yra nemažai appsų kur gali lengvai susirasti bendraminčių :) http://www.adventurecatcher.com/9-best-apps-to-meet-people-while-traveling/ Šiaip vienai nesiūlyčiau keliaut po egzotiškus kraštus. Pvz Maroke girdėjau labai priekabiauja, jei pamato vieną moterį ir dar europietę. Bet šiaip daug kur Europoj jokių problemų neturėtų būt. Aš pati esu padarius maršrutą viena Italija-Prancūzija-Ispanija-Portugalija Tai jokių problemų nebuvo :) Aišku vyrai kartais kviečia su jais eit kažkur papietaut, bet akivizdžiai parodžius kad manęs jie nedomina jie visada nusisukdavo ir nueidavo. Šiaip Ispanijoje man labiausiai patiko, ten tiek maistas tiek jūra tiek ir patys žmonės - viskas tobula tiesiog:) Tai ten iį siūlyčiau nuvykti https://www.sofatravel.lt/novaturo-keliones-i-ispanija O jeigu kartais pabosta keliauti vienai, tai yra nemažai appsų kur gali lengvai susirasti bendraminčių :) http://www.adventurecatcher.com/9-best-apps-to-meet-people-while-traveling/
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Sveiki, Mano svajonių šalys Portugalija ir Ispanija. Vis negaliu išsirinkti, kuri man labiau patinka, tai vis dėlto susiruošiau ir nusipirkau vieną bilietą iš pigusskrydziaiiportugalija.lt šį savaitgalį.