Lyties spąstuose, arba 20 prarastų metų vyro kūne

rugsėjo 8, 2017
Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė

Nors bus labai sunku, bet pabandykite įsivaizduoti. Vaikystėje jūs suprantate, kad gimėte svetimame kūne, kad jums nepatinka rūbai, kuriais rengiatės, žaislai, kuriais žaidžiate, kad jums nepatinka jūsų vardas ir jūsų išvaizda. Kad jums nepatinka būti tuo, kas esate, ir kad tai nepraeina. Kad jūs nesuprantate, kas su jumis vyksta, galvojate, jog esate išsigimėlis. Ir kad jūs neturite nieko šalia, kam galėtumėte pasiguosti. Ir ne, tai – ne šiaip „vaikystėje labiau mėgau žaisti su lėlytėmis kaip mergaitės“ scenarijus, tai – gyvenimo etapas, pilnas patyčių, slapstymosi ir baimių.

Transseksualumas yra lyties tapatumo sutrikimas, pasireiškiantis stipriu ir nuolatiniu noru būti priešingos lyties ir pastoviu diskomfortu dėl savo biologinės lyties. Žmogaus lytinis tapatumas ne visada sutampa su jo biologine lytimi. Ryškus nesuderinamumas tarp lytinio tapatumo ir fizinių požymių visumos yra žinomas kaip lyties tapatumo sutrikimas (LTS). LTS apraiškos įvairuoja nuo paprasčiausio gyvenimo priešingos lyties atstovo vaidmenyje iki dalinio ar maksimalaus fizinio lyties keitimo hormoniniu ir / ar chirurginiu gydymu. 

Šia tema su manimi sutiko pasikalbėti Eli. Eli – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Jungtinėje Karalystėje ir taip, kaip nori. Tačiau prieš tai Eli teko pereiti visą pragarą čia, Lietuvoje. Ir tik todėl, kad Eli gimė berniuku, bet berniuku visai nesijautė…

Kaip tu supratai, kad tavo kūnas neatitinka tavo vidinės būsenos? Ar jau vaikystėje  jautei, kad esi ne tokia?  

Jau vaikystėje norėjau atrodyti ir rengtis kaip mergaitės, o ne berniukai. Kadangi šeimoje nebuvau vienintelis vaikas, augau kartu su seserimi, turėjau progų tai pabandyti. Ilgai netruko iš aplinkinių reakcijos suprasti, koks yra jų požiūris į tai. (O kokia buvo ta aplinkinių reakcija?) Tuo metu buvau gal 5 metų. Persirengiau sesers rūbais. Pasirodžiau artimiesiems. Prisimenu tik tai, kaip grįžusi į savo kambarį stovėjau už durų ir galvojau, kad niekada niekada apie tai niekam daugiau neprasitarsiu ir visą gyvenimą laikysiu paslaptyje.

Kokie berniukiški dalykai tau buvo nepriimtini? Kas labiausiai tave erzino?

Negražūs, baisūs drabužiai, palyginus su spalvingais ir įvairiais, kuriuos dėvi mergaitės. Kodėl man negalima vilkėti sijono? Absurdas! Ne veltui škotai, protingi žmonės, jų nebijo vilkėti – koks patogumas!!! Tačiau labiausiai erzino nuolatinis nurodymas neverkti, nesielgti kaip mergaitei. Niekaip nesugebėjau suprasti, kuo tai yra blogai. Juk turėjau seserį… Nuolatines patyčias jaučiau tiek šeimos, tiek mokyklos aplinkoje dėl parodytų stipresnių ir jautresnių emocijų. Verkdavau praktiškai nuolat. Retai būdavo dienų be ašarų. (Pavydėdavai seseriai, kad ji gali verkti, o tu ne?) Mano sesė verkdavo žymiai mažiau nei aš (šypsosi). Sesei pavydėjau dar ir dėl to, kad niekas nieko nesakydavo dėl jos laisvalaikio, niekas jai neaiškino, kokius žaidimus žaisti. O aš, žaisdama labiau „mergaitiškus“ žaidimus, vis sulaukdavau replikų. Todėl prasidėjo mano gyvenimo etapas, kurio metu aš stengiausi būti kaip visi – vaidinau vyrą. Apsimetinėjau tuo, kuo nebuvau. Tik žinai, kas buvo labai lengva apsimetinėjant vyru? Susirasti merginą. Nes kai pati esi mergina ir žinai, ko jos nori, jas „pakabinti“ tampa žiauriai lengva (juokiasi).

Norėti persirengti kitos lyties drabužiais – tai tik vienas iš požymių. Kur tu radai informacijos apie tai, kas su tavimi vyksta? Kaip supratai, jog esi translytė mergina?

Ieškojau informacijos internete. Ir viskas užtruko, man prireikė beveik dvejų metų  „googlinimo“, kad suprasčiau, kas su manimi vyksta. Pagal keliasdešimt įvairių raktažodžių ir jų kombinacijų perskaičiau absoliučiai visus tuo metu „Google“ pateikiamus rezultatus, per dieną tam skirdavau 2–4 valandas, dažnai prie kompiuterio praleisdavau kiauras naktis. (Ar prisimeni tą dieną, kai kažką „išgooglinai“ ir nusprendei – čia apie mane?) Tokių dienų buvo ne viena. Įsivaizduok, aš juk nežinojau, kad toks dalykas, kaip translyčiai žmonės, egzistuoja. Už tai galima padėkoti tragiškam lietuviškam švietimui… Aš internete į paiešką vesdavau savo simptomus, žinai, kiek informacijos gaudavau. Pasaulyje esama visko, tai kasdien vis rasdavau, kas tiksliau ir detaliau apibūdina mane. Pradžioje galvojau, kad tai – elementarus transvestizmas ar kažkas panašaus. Internetine rastas COGIATI testas (vienas žinomiausių lyties identifikavimo psichologinių testų – aut. past.) buvo iš dalies lūžis. Ne tiek apie save supratau iš gauto rezultato, kiek iš pačių klausimų. Man jie ir buvo atsakymas. Tuomet beliko persiskaityti visą likusią įmanomą literatūrą.

Kas nutiko, kad vieną dieną tu nusprendei vadintis moterišku vardu, prisistatyti kita lytimi? Tai nutiko per kurį laiką ar visgi buvo kažkoks lūžis?

Tai buvo be galo ilgas procesas. Kai supratau, kas su manimi darosi, visų pirma pajutau beprotišką palengvėjimą. Juk sužinojau, kad nesu vienintelė tokia, kad nesu kažkaip išsigimusi. Sužinojau, kad įmanoma gyventi visavertį gyvenimą. Taip pat suvokiau, kad faktas, jog man vis tiek patinka tik merginos, man nepadės (juokiasi). (Ar teisingai supratau, tu jauteisi mergina, tačiau tau vis tiek patiko merginos? Niekada neįsivaizdavai savęs, draugaujančios su vaikinu?) Taip. Niekada nešovė net mintis apie kitokį variantą. Nešauna ir dabar, nors gerbdama mokslinį principą vien kaip eksperimentą esu pabandžiusi pažiūrėti, kas iš to išeis. (Ir kaip?) Galiu pasakyti viena: tie, kurie aiškina, kad lytinė orientacija gali būti užkrečiama, tegu išsiplauna galvas. Jei prieš tai aš tiesiog žinojau, kad buvimas su vyru – ne man, tai dabar nuo tokios minties mane net nupurto (juokiasi). Esu lesbietė. Smagu vienu ypu pažymėti net dvi LGBT raides (LGBT yra inicialai, kuriais apibūdinamos lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs žmonės. Terminas naudojamas nuo XX a. – aut. past.).

Ar nesunku rasti merginą, kai atrodai kaip vaikinas, pati jautiesi mergina ir tau patinka merginos?
Kadangi turėjau tikrai sunkią vaikystę ir paauglystę, man labai sunku būti vienai, todėl merginos ieškodavau. Visada norėjau būti sąžininga, tad merginoms apie save papasakodavau jau santykių pradžioje. Nežinau, ar Lietuvoje merginos tokios tolerantiškos, ar tiesiog gimiau po laiminga žvaigžde, bet dėl to vienareikšmiškai atstumta buvau tik vieną kartą… (Gal gali papasakoti išsamiau, kaip tai vyksta? Tu rasdavai merginą ir prisipažindavai jai, kad viduje taip pat esi mergina? Ir joms tai nesukeldavo problemų? Ar tos merginos būdavo homoseksualios?) Na, tikrai vengdavau būti tokia tiesmuka. Visada bandydavau jų nuomonę tuo klausimu sužinoti neutraliai, pavyzdžiui, klausdama, ką jos galvoja apie trans žmones. Ir man vis pasisekdavo – merginos dažnai pasitaikydavo biseksualios. Mano atveju tai būdavo idealu, nes tikrai jaučiausi kaip be savo vietos, esanti kažkur tarp suvokiamų lyčių. Jei merginai patinka abi lytys, daugiau šansų, kad „praslysiu“ ir aš (juokiasi).

Dar prieš merginas, pačioje pradžioje, kai supratai, jog kažkas su tavimi vyksta, ar turėjai, su kuo pasikalbėti, turėjai žmogų, kuris tave palaikė? Kam pasipasakojai apie savo tapatybę?

Ne. Labai gaila, kad vaikystėje akivaizdžių požymių niekas nepastebėjo ir deramai neįvertino. Galbūt, jei toks žmogus būtų buvęs, aš būčiau išvengusi vaikščiojimo stogais galvojant apie savižudybę. Vėliau susiradau merginų draugių, kurios buvo mano ramstis. Viena jų yra priežastis, kodėl iki šiol esu gyva. Paauglystėje, kai norėjau nusižudyti, būtent žinojimas, kad kažkam rūpiu, mane sulaikė. Tada nutariau leisti sau pabandyti gyventi iki 21 gimtadienio. Man pasisekė.

Kai supratai, jog nebenori apsimetinėti vyru, kokie buvo pirmieji tavo pasikeitimai?

Tai – sudėtingiausias klausimas. Lietuvoje nieko daug keisti negalėjau. Pradėjau dėvėti kiek kitokius drabužius – sulaukiau begalės komplimentų iš merginų dėl savo užpakaliuko (juokiasi). Tikrai niekada negalvojau, kad drabužiai tiek gali. Tik vieną kartą vienas kolega darbe pakomentavo, kad mano džinsai atrodo moteriškai. Atsakiau: „Ane? Gal dėl to jie merginoms taip patinka.“ Ir tuo viskas baigėsi. (O būdama viena, kai niekas nematydavo rengdavaisi kitaip?) Paskutinius kelerius metus iki savo išvykimo namuose visada rengdavausi moteriškai. (Ar esi bandžius Lietuvoje visai moteriškai apsirengusi išeiti į miestą?) Ne, šito vengdavau. Bandžiau eksperimentuoti su nedidelėmis detalėmis, bet be tinkamų fiziologinių pokyčių tikrai nebuvau pakankamai pažengusi, kad gatvėje mane palaikytų mergina. Paradoksas, nes pamenu, kaip ankstyvoje vaikystėje praeiviai visada mane laikydavo mergaite. Kadangi jau iš savo šeimos buvau supratusi, kad tai – blogai, vaidindavau, jog piktinuosi.

Kaip į tavo pasikeitimus reagavo tavo artimieji, giminės? Tu jiems apie tai pasakei?

Įvairiai. Pasisekė, kad gimiau tikrai intelektualioje šeimoje. Visi, tai išgirdę, bendravo mandagiai ir su pagarba, tačiau tikrai žinau, kad dar toli gražu ne visi yra su tuo faktu susigyvenę.

Ar atsirado žmonių, kurie vis tiek užsispyrusiai tave identifikavo kaip vyrą?

Deja – taip. Žinoma, kad visi jie yra tie, kuriuos pažinojau, kai apsimetinėjau vyru. Skaudžiausia, kad draugai sunkiausiu laikotarpiu man rodė daug, DAUG daugiau pagarbos nei mano artimiausi giminės. Ką padarysi, bet džiugu, kad ilgainiui ir jie pradeda nusileisti.   (Ar jau atėjo ta diena, kai mama arba tėtis tave pavadino dukra?) Taip. Palyginti neseniai mama mane pavadino dukrele. Dvi dienas išsišiepusi vaikščiojau – tai be galo malonus jausmas.

Iš tavo pasakojimo supratau, kad Lietuvoje trans žmogumi būti praktiškai neįmanoma arba labai sunku…

Be abejo, kad taip. Priežasčių sąrašas užimtų tikrai ne vieną, ne 10 ir ne 100 puslapių. Net nežinau, kurias minėti, nes visos svarbios… Man asmeniškai atrodo, kad jos visos kyla dėl tragiško vaikų auklėjimo ir ugdymo. Laikraščių antraštės pastaruoju metu, manau, šį faktą taip pat patvirtina, nors ir kitame kontekste. Kai vaikams aiškinama, kad homoseksualai yra vaikų tvirkintojai ar apskritai kanibalai, nežinau net, ką sakyti… Taip graudu, kad net juokas ima. Tačiau turiu būti sąžininga, yra ir kita medalio pusė. Kai vienas draugas apie mane viską sužinojo, po ilgos tylos jo komentaras buvo toks: „Jei visi LGBT žmonės būtų kaip tu – niekam dėl jų problemų nekiltų.“ Pirma, manau, dažniausiai, kaip ir jo atveju, mes neįvertiname, kad mūsų pažįstami, su kuriais dažnai maloniai leidžiame laiką, galėtų būti vieni iš LGBT. Antra, visi žinome, kad medijose pateikiami ekscentriški pavyzdžiai būtent ir formuoja tą žmonių nuomonę. Jei spaudoje pateikiami visi nemalonūs pavyzdžiai, geresni būna pamirštami. Dėl abiejų dalykų, kai „normalūs“ tyli, o parodomi tik ekscentriški, susidaro neigiama visuomenės nuomonė.

Todėl ir palikai Lietuvą?

Taip. Lietuvoje vadintis moterišku vardu nėra galimybės (už tai ačiū mūsų „protingiems“ politikams). Taigi, man teko atsisakyti karjeros (Lietuvoje dirbau tarptautinėje IT kompanijoje, tiesa, joje dėl to nebūtų kilę jokių problemų, net man išėjus buvęs vadovas, viską sužinojęs, palinkėjo sėkmės ir pasakė, kad labai vertina ir gerbia mano sprendimą), teko parduoti automobilį, namą, atsisveikinti su visais giminėmis, draugais ir išvažiuoti į užsienį. Jungtinę Karalystę pasirinkau dėl nedidelio atstumo, paprastumo persikelti, anglų kalbos mokėjimo bei fakto, kad čia transseksualų gydymas yra finansuojamas valstybės. Čia sulaukiu stebinančios pagarbos, malonaus bendravimo ir supratingumo. Taip pat čia vardo pasikeitimo procedūra yra apgailėtinai paprasta.

Kaip sau išsirinkai naująjį vardą? Kodėl Eli?

Vardo paieškos buvo ganėtinai ilgos. Tiesą sakant, gražus buvo ir mano senasis vardas, tačiau tiesiog pakeisti vardo lyties nenorėjau. Tikrai norėjau ženklaus pokyčio. Skaičiau šimtus vardų, kol atrinkau keletą. Tuomet tą sąrašą vis mažinau, kol pagaliau vienas pasirodė toks, kuriuo galėčiau save vadinti. Taip pat pakeičiau ir pavardę. Pamačiau paprasčiausią sprendimą – viską pakeisti iš esmės.

Kaip vyksta vardo pakeitimo procedūra? Tiesiog nueini ir pasikeiti?  

Lietuvoje pasikeisti vardo iš vyriško į moterišką neįmanoma. O čia vardo keitimo procedūra paprasta: paimi popieriaus lapą, surašai tuos kelis nurodytus sakinius, randi porą žmonių, gyvenančių kitu adresu, kurie tave pažįsta (pvz., draugai, kolegos ar pan.), jie pasirašo ir baigta! Tu pasikeitei savo vardą! To lapo kopiją belieka išsiųsti valdžios institucijoms ir užpildyti jų anketas dėl vardo keitimo. Lietuvoje iki tokio paprastumo biurokratijoje, manau, dar labai labai toli…

Tai tavo dokumentai dabar jau moteriški?

Vis dar turiu Lietuvos pasą. Kaip žinia, Lietuvoje pasikeisti vardo į kitos lyties negalima. Man tai labai aiškiai paaiškino ir LT atstovybė JK. Dėl to mano vardas visuose valstybiniuose JK įrašuose neatitinka mano asmens dokumento. Visur tenka tąsytis du dokumentus – vardo keitimo ir asmens. Kiek žinau, tai yra privatumo pažeidimas, nes esu priversta dažnai atskleisti savo privačią informaciją tretiesiems asmenims. Pokyčiams pasibaigus ir esant galimybei būtinai paduosiu Lietuvą į Europos teismą. Absurdas, kad 2017 metais ši problema dar nėra išspręsta.

Ar sunku įsidarbinti būnant trans?

Hm… Kai darbinausi JK, dar apsimetinėjau vyru. Žinoma, ne taip gerai, kaip galvojau, nes jau po pirmos darbo dienos atsirado žmonių, kuriems kilo klausimų dėl mano lyties. Apie tai sužinojau tik po metų, bet tądien visiems darbuotojams buvo aiškiai pasakyta, kad jei man kas nors ką nors leptels – gali netekti darbo vietos. Tačiau jau net po vardo pakeitimo man nebuvo sunku sulaukti paaukštinimo darbe ir pereiti į vadoves. Susidaro įspūdis, kad čia niekam net nerūpi taip, kaip Lietuvoje. Jei savo darbą gerai atlieki – dirbk. Tai, kaip tu atrodai ir kuo jautiesi, yra tavo asmeninis reikalas. Noriu paminėti, kad JK įsidarbinau aptarnavimo sferoje, kur nuolat gyvai reikėjo bendrauti su žmonėmis. Net tada dėl buvimo savimi nesulaukiau absoliučiai jokių problemų, neigiamų komentarų ar pan. Teko sulaukti labai daug teigiamų atsiliepimų, o tai padėjo siekiant paaukštinimo.

Kas pasikeitė, kai tapai savimi? 

Tapau laisva. Neturiu jokio kito apibūdinimo. Džiaugsmas, pasitikėjimas savimi pasiekė neregėtas aukštumas. Pasijutau kaip gyvūnas, visą gyvenimą praleidęs zoologijos sode, staiga pakliuvęs į laisvę. Kai tapau savimi, pradėjau gyventi ir tuo mėgautis. Liūdna, kad teko prarasti tiek metų, bet geriau vėliau negu niekada. (O kiek metų praradai?) Na, aš jau nusprendžiau, kad savo operacijos datą švęsiu kaip naująjį gimtadienį, nes tik tada pagaliau galėsiu pradėti visavertiškai gyventi, tačiau praradau tikrai per 20 metų…

Prieš atliekant lyties keitimo operaciją trans žmonėms dažniausiai taikoma hormonų terapija?

Taip, hormonus vartojau dar gyvendama Lietuvoje. Gauti jų TIKRAI labai sunku. Teko permokėti, tačiau pavyko. Fiziologinių pokyčių nekomentuosiu, apie juos galima pasiskaityti mokslinėje literatūroje. Dėl asmenybės pradžioje nejutau nieko. Pastebėjo mano tuometinė mergina. Sakė: „Tokia tu ir būk, tokia tu man dar labiau patinki.“ Kadangi, siekdama išsaugoti vaisingumą ir pasilikti bent teorinę galimybę ateityje turėti vaikų, hormonų vartojimą dažnai nutraukdavau, turėjau galimybę tuos pokyčius ilgainiui pastebėti pati. Geriant hormonus jausdavausi ramesnė, tose pačiose situacijose patiriamo streso lygis krisdavo dešimteriopai. Atrodydavo, kad galvoje staiga išsisklaido kažkoks rūkas ir pradėdavau aiškiai mąstyti. Tiesą sakant, tai beveik visada sutapdavo su mano labai geru pasirodymu darbe ir paaukštinimais. Atrodydavo, kad tapdavau apskritai geresnė, greitesnė… Lyg koks labai stiprus patobulinimas!

O lyties keitimo operacija? Ar ji yra tavo planuose?

Be abejo, kad yra! Žinau, kad toli gražu ne visi transseksualai ją pasidaro ir tikrai ne visiems to reikia. Transseksualumas nėra arba „taip“ arba „ne“. Tai yra kaip skalė. Priklausomai nuo to, kurioje vietoje toje skalėje tu esi, ir turi būti taikomas gydymas. Aš esu ganėtinai stipriai vienoje pusėje, taip galvoja ir mano gydytojai. Taigi, aš turiu visapusišką medicininį palaikymą ir jei viskas klostysis gerai, per porą metų tai turėtų įvykti. Baisu tikrai nėra. Tiesą sakant, tikėjausi, kad operacija bus greičiau, deja, čia vien „Gender Identity“ klinikoje eilės tokios, kad reikia laukti pusantrų metų, kol priims gydytojai. Nors finansavimas ir yra, poreikis labai stipriai jį viršija.

Kol operacija neatlikta, koks tavo intymus gyvenimas?

Manau, iki galo intymiu gyvenimu galėsiu mėgautis tik po visų operacijų. (Tada užduosiu dar vieną atvirą klausimą: iki lyties keitimo operacijos vis tiek turėsi penį. Ar jis neerzina?) Visų pirma, prašymas visiems: jei asmuo prieš tai jums nepasakė „klausk bet ko“, šio klausimo geriau neklausti. Daugeliui jis yra įžeidžiantis, nemalonus ir skaudus. Aš atsakau į bet kokį klausimą, tad taip, penį turiu. Taip, jis tikrai nervina ir erzina. Geriant hormonus lengviau, nes nelieka erekcijų. Tampa lengviau jį ignoruoti. O kol kas – ką padarysi. Išlaukiau tiek metų, dar kelis kaip nors palauksiu (juokiasi). Bėda, kad jaučiu, jog dabartinei mano partnerei tai taip pat yra trukdis. Ir esu jai be galo dėkinga už supratingumą.

Kaip susipažinai su dabartine savo partnere?

Dabartinę merginą pažįstu jau labai seniai, tačiau nuo mūsų pažinties visada būdavau santykiuose su kažkuo kitu. Kai susipažinome, aš dar atrodžiau kaip vaikinas. Kai ji viską sužinojo, labai nenustebo. Jos komentaras buvo toks: „Visada sakiau, kad bučiuojiesi kitaip. Kaip mergina!“ Šiandien mes gyvename kartu, nė viena nežadame grįžti į Lietuvą.

Koks jūsų šeiminis gyvenimas?

Puikus. Mes planuojame ir vestuves, ir vaikus, jei tik viskas bus sėkmingai su spermos užšaldymu. Taip pat svarstome ir galimą įsivaikinimą. Dėl vestuvių klausimų nekyla, tik mes nesutariame, kuri kuriai turėtų pirštis (juokiasi).

Banalus klausimas: ar yra kas nors, ko pasigendi iš buvimo vaikinu?

Ne banalus – linksmas! Ir taip, yra net keli dalykai: anksčiau niekas nepastebėdavo, kai nepasidažiusi ateidavau į darbą. Jokių „ko tokia pavargusi?“ klausimų nebūdavo (juokiasi). Taip pat nereikėdavo dvejoti prieš užkalbinant merginą. Dabar vis sukirba mintis – o gal ji heteroseksuali? Juk dabar statistika – nebe mano pusėje… Taip pat – apsirengimo paprastumo. Bet kokios kelnės plius bet kokie marškinėliai – ir pro duris. O dabar, dabar atrodo pilna spinta drabužiu, bet kai ką nors apsirengi – nedera. O deranti palaidinukė kaip tik guli skalbimo krepšy (juokiasi). Vis tik įdomu, kad turėjau galimybę patirti ir pagyventi „abiejose barikadų pusėse“.

Pakalbėkime apie mergaitiškus dalykus: koks tavo mėgstamiausias drabužis?

BATAI! Turiu jiems priklausomybę ir kol kas tveriu, bet stengiuosi uždirbti daugiau vien tam, kad turėčiau batų kambarį. Smagu, kai ir kolegės darbe dažnai klausia, iš kur vieną ar kitą batų porą gavau.

Kokią spalvą labiausiai mėgsti? Kokia šukuosena tau gražiausia? Mūsų straipsnis – be nuotraukų. Ar gali man apibūdinti, kaip atrodai?

Blondiniški arba ryškių spalvų ir ilgi plaukai man gražiausi. Mano partnerė dabar žada bandyti ryškiai oranžinius, o aš šiuo metu esu platininė blondinė, bet galvoju paeksperimentuoti su rožinėmis sruogomis. Viena kolegė buvo juodaplaukė su rožinėmis sruogomis, žiūrėsiu, kaip seksis man. Labai džiaugiuosi, kad nors ir esu vadovė keliolikos žmonių komandoje, niekas nė nemirkteli, jei, tarkim, ateinu į darbą su raštuotomis tinklinėmis pėdkelnėmis, sijonu ir aukštakulniais. Tiesą sakant, tada pasipila komplimentai. Mane labai džiugina tokia laisva atmosfera darbe ir visuomenėje.

O krūtys? Kokio dydžio krūtys tau labiausiai patinka? Nežinau, keliais etapais daromos lyties keitimo operacijos, bet gal jau turi krūtinę?

Visada mėgau mažesnes krūtis, tačiau dabar (partnerės dėka) tapau lankstesnė. Džiaugiuosi dėl to, nes dėl platesnių pečių norint proporcingai atrodyti, man ateityje gali tekti jas didintis. Dabar mano krūtinė tokia, kokią pavyko užsiauginti vartojant hormonus. O operacijos nerekomenduojamos anksčiau nei praėjus 1–2 metams nuo pirmos hormonų terapijos pradžios, nes neįmanoma tiksliai prognozuoti, kiek krūtys užaugs natūraliai.

Kaip manai, ar daug yra žmonių Lietuvoje, kurie gal suabejoja savo lytimi, bet dėl nežinojimo ar baimės nieko nekeičia? Nieko nekeisti reiškia gyventi nelaimingai? 

Remiantis statistika, tokių turėtų būti. Neabejoju, kad ir yra. Kadaise buvo vienas lietuviškas forumas, orientuotas į transseksualius žmones. Nors kažin, ar buvo labai žinomas – turėjo kelis šimtus narių. Nežinojimas iš tiesų yra baisiausia. Šiais laikais, ačiū Dievui, sužinoti nebėra taip sudėtinga, žinoma, jei tai yra atvejis labiau mano minėtos skalės viduryje – be medicinos profesionalų tai tiksliai nustatyti nebus lengva. Išties, kartais užtenka saviraiškos laisvės, kartais reikia pridėti hormonų terapiją, o kartais – ir lyties keitimo operaciją. Visa tai privalo būti pritaikyta tam vienam, unikaliam, konkrečiam atvejui. Būtų smagu, jei viskas būtų paprasta… Ir taip, be abejo, nieko nekeisti reiškia būti nelaimingam. Jei būtų kitaip, nebūtų žmonių, kurie daug pasiekė ir vis tiek net vyresniame amžiuje viską meta ir ryžtasi drastiškiems pokyčiams. Esmė ta, kad kuo ilgiau apsimeti tuo, kas nesi, tuo labiau tai vargina. Palyginčiau su stiklinės, sklidinos vandens, laikymu ištiestoje rankoje. Įsivaizduokite, kad vandens lygis atitinka transseksualumo lygį. Kuo stiklinė pilnesnė – tuo greičiau pavargs ranka ją laikyti. Tačiau net ir su lašeliu viduje anksčiau ar vėliau tas laikymas nuvargins. Tuomet belieka arba kažką keisti, arba viską mesti…

Dėkoju už pokalbį.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Paveldėti papuošalai – nurašyti ar pritaikyti?
As taip pat manau, kad perdovanotas suzadetuviu ziedas gali suteikti daug laimes, taciau tai ptiklauso ir nuo santykio su mylimojo seima
TEMA: Tobuliausia tase pasaulyje
Sveiki,   Noreciau siek tiek nudazyti namus. Ar esate kas nors bande <span data-sheets-value="{"1":2,"2":"https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/"}" data-sheets-userformat="{"2":513,"3":[null,0],"12":0}">https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/</span>   Aciu.