Mada – tarsi maratonas

sausio 7, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. Mindaugas Navickas

Dizainerės Ieva Ščeviakovaitė ir Jolanta Rimkutė kartu kuria jau dvidešimt metų. Kažkada pasileidusios į lietuviško identiteto paieškas, jos ir toliau kurdamos „LT Identity“ bei „Baltai“ ženklais pažymėtus drabužius tęsia šią atradimų kupiną kelionę.

Susitinkame Užupio meno inkubatoriuje, kur įsikūrusi jųdviejų studija. Tai jau šeštoji vieta, kurią kūrėjos drąsiai gali vadinti antraisiais savo namais. „Keliaujame kaip čigonės, – abi nusijuokia ir čia pat lengvai randa pagrindinį tokių nesibaigiančių kelionių iš vienos vietos į kitą privalumą. – Kiekvienas persikraustymas – puiki proga išsivalyti: daug ką išdovanojame, išdaliname, išmetame ir važiuojame toliau. Duok Dieve, važiuosime dar ilgai.“

Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė po mados pasaulį?

Ieva: Turbūt tai jau buvo užkoduota mano kraujyje: juk išvertus iš ukrainiečių kalbos „ševiak“ reiškia kriaučių. Jei išverstumėte mano pavardę, tapčiau Kriaučiūnaite (juokiasi).

Jau vienuolikos žinojau, kad noriu būti drabužių modeliuotoja. Dvi mano senelio seserys Kaune, Laisvės alėjoje, dirbo butike ir turbūt buvo vienos pirmųjų stilisčių Lietuvoje. Mano močiutė taip pat mezgė, siuvo, turėjo labai gerą skonį. Buvo pirmoji mano mokytoja: iš jos mokiausi siūti, konstruoti. Pamenu, pirmąją savo suknelę pasisiuvau iš salotinio perkelio pagal iškarpą, kurią radau laikraštyje „Lietuvos pionierius“. Vėliau pradėjau draugėms siūti sijonus, kelnes, vaikinams – paltus. Ir mokyklines kelnes jiems pasiaurindavau, o merginoms trupindavau pliusuotas uniformines sukneles, tobulindavau apykakles – net ir tais senais tarybiniais laikais visi norėjo atrodyti stilingai (šypteli).

Vėliau mokiausi Justino Vienožinskio menų mokykloje, lankiau perengiamuosius kursus Dailės akademijoje. Niekada niekur nesiblaškiau, sistemingai siekiau tapti dizainere.

Jolanta: Mano prosenelis taip pat buvo kriaučius: mokėsi Oginskių dvare Rietave, o vėliau vaikščiojo po kaimus ir apsiūdavo ištisas šeimynas. Mano pačios kelionė į meno pasaulį prasidėjo, kai buvau dešimties. Man panorėjus, mokytojai pastebėjus, tėvams užakcentavus buvau išleista į Dailės mokyklą, o jau šešiolikos tvirtai apsisprendžiau mokytis Stepo Žuko technikume (dabartinėje Kauno kolegijoje, J.Vienožinskio menų fakultete). Dabar suprantu mamą, kuri sakydavo, kad net pražilo išgirdusi apie mano sprendimą kraustytis iš gimtosios Klaipėdos į Kauną. O man tada atrodė, kad nėra dėl ko jaudintis, – tai buvo romantiškiausias mano gyvenimo etapas, pirmieji savarankiški žingsniai.

Mokydamasi Kaune buvau šimtu procentų tikra, kad toliau studijuosiu Talino dailės akademijoje – tuo metu daug kas taip darė. Tačiau baigiant technikumą Lietuvoje viskas vertėsi aukštyn kojomis, griuvo senoji santvarka, nebuvo aišku, kaip viskas klostysis toliau, todėl nieko kito neliko, kaip tik stoti į Dailės akademiją Vilniuje. Nebuvau sugalvojusi, kokia kryptimi eiti, todėl įstojau į Pedagogikos fakultetą, po metų perėjau į kostiumo dizainą. Čia, antrame kurse, susipažinau su Ieva. Tiesa, iš pradžių nebuvome draugės, daugiausiai bendraudavome tik todėl, kad paskutinės iš kurso atnešdavome darbus į peržiūras – žinote, trys bemiegės naktys žmones suartina (juokiasi).

Mokantis trečiame ar ketvirtame kurse dėstytojai pradėjo kartoti, kad turėtume pabandyti laimę konkursuose. Su Ieva išvažiavome į Ukrainą, būtent kelionėje gimė idėja drauge nuveikti ką nors įdomaus. Taip 1997 metais atsidūrėme tuo metu Vilniuje organizuotame prestižiniame konkurse „In Vogue“. Pamenu, abi nepaprastai norėjome sau ir kitiems įrodyti, kad esame kažko vertos, tačiau tikslo tą konkursą laimėti neturėjome. Ir vis dėlto mes jį laimėjome. Negana to, laimėjome ir kitąmet.

Ieva: Būtent nuo pirmojo „In Vogue“ skaičiuojame mūsų kūrybinio dueto gyvavimo metus. Laimėjus konkursą staiga atsivėrė visi vartai. Su Jolanta buvome tik studentės, o apie mus pirmuosiuose puslapiuose rašė pagrindiniai šalies dienraščiai. Šlovė, garbė, su jomis užgriuvusi atsakomybė ir nauji įsipareigojimai – teko atversti visiškai naują lapą.

Nuotr. M. Ežerskis

Kokia buvo pirmoji šitaip viską pakeitusi jūsų kolekcija?

Ieva: Ilgos minimalistinės suknelės, balionėliai, perukai, PJ Harvey muzika, kiek melancholiška nuotaika…

Jolanta: Geriausiai ją turbūt apibūdina trys žodžiai: naivu, romantiška ir šiek tiek infantilu. Su Ieva visada buvome minimalistės, mums iki šiol rūpi švarios formos. Galbūt mudviejų požiūris skiriasi, kaip organizuoti darbą, kaip auginti kolektyvą, bet dėl drabužių estetikos mums ginčų nekyla. Šiuo požiūriu esame panašios ir papildome viena kitą. Jei ir įvyksta kokių kūrybinių ginčų, tai tik dėl to, kad abi siekiame maksimalios kokybės, abiem svarbu, kad drabužis būtų patogus, praktiškas. Kartais juokiuosi, kad kūryboje veikia tie patys principai kaip ir šeimoje: gali tėvai skirtingai suprasti vaiko auklėjimą, bet abiejų tikslas – išauginti jį geru žmogumi.

Vadinasi, laikui bėgant darbiniai santykiai tampa kaip šeimoje?

Ieva: Santykių kūrimas, nesvarbu – šeimoje ar darbe, yra nesibaigiantis procesas.

Jolanta: Tai – nuolatinės kompromisų paieškos. Kartais požiūriai iškart sutampa, o kartais – ne. Nėra namų be dūmų: ir mėnuliai mus veikia, ir aplinkiniai įtaką daro. Bet kokiu atveju, klientui tik geriau, kai mudvi susiginčijame, – produktas išeina tik geresnis. Ar mes geriausios draugės? Kuo toliau, tuo laiko, regis, vis mažiau, todėl visą bandome išnaudoti darbiniams pokalbiams. Net per gimtadienio vakarienes, būna, aptarinėjame reikalus, o atsigriebiame keliaudamos darbiniais reikalais – tada turime daugiau laiko pabendrauti ne vien apie darbus.

Po pirmosios šitiek ovacijų sulaukusios kolekcijos nusprendėte, kad nuo šiol būsite sėkmingai kuriančios dizainerės?

Jolanta: Tikrai ne. Iškart po studijų ir aš, ir Ieva dar ilgą laiką dirbome lengvojoje pramonėje: aš – „Utenos trikotaže“, Ieva – „Rožėje“ ir turbūt beveik visuose tuo metu Lietuvoje dirbusių fabrikų. Tai davė ne teorinių, o praktinių žinių, kaip gimsta kolekcijos, suvokimo, ką reiškia vasarą galvoti apie žiemą, o žiemą – apie vasarą.

Dešimt metų kiekviena plušėjome su savais projektais, turėjome darbus ir dukart per metus susitikdavome sukurti tai, kas mums gražu ir kas mums patinka. Tai buvo dešimt savo stiliaus, braižo paieškų metų. Mums reikėjo laiko išsitaškyti, kad pagaliau suprastume, kuria linkme norime eiti. Kūryba tryško per kraštus, viską, ką uždirbdavome fabrikuose, be menkiausio širdies sopulio išleisdavome savo kolekcijoms.

Ieva: Buvome labai „žalios“, užtat įsitikinusios, kad viską žinome ir viską mokame. Žiūriu dabar į jaunus, savimi pasitikinčius, šiek tiek naglus veidus ir šypsausi – kokie jie panašūs į mus. Ėmėmės įvairiausių darbų kartais net nesuvokdamos, ko imamės. Tai buvo labai intensyvus mokymosi procesas. Tik po dešimties bendrų kūrybos metų pagaliau ryžomės įsteigti nuosavą įmonę. Ar buvo baisu? Žinoma! Dar ir dabar kartais būna baisu…

Jolanta: Kūryba – tai įkvėpimas. Bet visai kas kita, kai kalba pasisuka apie realybę, apie būtinybę iš savo kūrybos išgyventi. Patikėkite, lengva ranka išdovanočiau visus mūsų daiktus, nes man gera matyti žmogų su jam tinkančiu mūsų drabužiu, vien tai man kelia satisfakciją. Tačiau mums reikia iš savo kūrybos gyventi. Mada – gyvas organizmas, trapus ir nuo visko priklausantis, galų gale, tai – verslas. Mes visi žiniasklaidoje norime atrodyti faini, gražūs, pasipudravę, bet iš tikrųjų nėra jau taip viskas paprasta ir gražu. Būdavo dienų, kai tekdavo galvoti, ką valgysime…

Ieva: Būna, sumoki darbuotojams atlyginimus, o tau ir nelieka. Tada džiaugiesi, kad yra, kas padeda, kad vyras įpila benzino ar apmoka draudimą, o ne iš namų su visomis madomis išvaro. Manau, jei visų dizainerių vyrai sueitų krūvon, tikrai turėtų ką aptarti (juokiasi).

Nuotr. M. Ežerskis

Kuriuo momentu prasidėjo jūsų lietuviško identiteto paieškos?

Ieva: Jau po pirmojo „In Vogue“, kai gavome progą išvažiuoti į parodą Paryžiuje ir pristatyti savo kolekciją, svarstėme, kuo galėtume išsiskirti iš kitų. Tokių galimybių kaip kiti kūrėjai neturėjome, šilkas ar nėriniai – ne mūsų kišenei, todėl nusprendėme kolekciją kurti iš lietuviškų audinių – lino, vilnos. Turbūt tai ir buvo pirmieji mūsų žingsniai ieškant identiteto.

Jolanta: Daug įtakos mūsų kūrybai turėjo kelionės. Natūralu, kad nuvažiavus į kokią nors vietą norisi užsukti į makdonaldą ar starbucksą, bet taip pat norisi kažko unikalaus iš to krašto. Ir mūsų pažįstami, ir mes pačios norėjome būti identifikuojamos lietuvėmis, bet norėjome tai daryti žaismingai – taip atsirado pirmosios „LT Identity“ kolekcijos. Su laiku supratome, kad mes labai lengvai globalizuojamės, o savo resursų neišnaudojame.

Ieva: Kalbant apie asmenines tapatybės paieškas, tai jos prasidėjo dar paauglystėje. Mano tėvas – pusiau rusas, pusiau ukrainietis, bet gimęs ir užaugęs Lietuvoje. Dažnai klausinėdavau jo: „Kas tu? Kokia kalba tu mąstai?“ Sakydavo, kad viskas priklauso nuo temos: kai kuriomis – lietuviškai, kai kuriomis – rusiškai. Vis dėlto viešėdamas Rusijoje jis nuolat kartodavo: „Mes – lietuviai“. Pirmoji mano kalba – lietuvių, užaugau Lietuvoje, mokiausi lietuviškoje mokykloje – visada jaučiausi lietuvė, tik vėliau sužinojau, kad tai – ne visai taip.

Jolanta: Šiame globaliame pasaulyje labiau verta kalbėti ne apie nacionalizmą, o pilietiškumą. Svarbiau jaustis savos šalies piliečiu, o ne priklausyti kokiai nors vienai nacijai. Gyventi savo šalyje, mokėti mokesčius ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime – tai turi prasmę, o ne bandyti priskirti save kuriai nors tautai ar šaliai.

Šiandien labai daug kalbame apie tautinį kostiumą. O juk jūsų jo vizija gimė kur kas anksčiau nei, tarkime, tiek kalbų ir atgarsių sulaukusi pernai pristatyta Juozo Statkevičiaus kolekcija…

Jolanta: Prieš aštuonerius metus pirmą sykį išdrįsome sukurti savo audinį – žemaitiškus dryžius perkėlėme į šiuolaikinį trikotažą. Tai buvo drąsus žingsnis. O kalbant apie Juozą… Lietuviškos mados pasaulyje jis yra labiausiai matomas, tad džiugu, kad jis sukūrė kolekciją, privertusią žmones tiek daug kalbėti apie tautinį kostiumą. Džiaugiuosi, kad ne kokia Birutė ar Irutė yra pagrindinis mūsų dizaineris, o Juozas, vadinasi, turime gana elegantišką, neblogą skonį, negi tai blogai? Kur kas blogiau, kad pastaruoju metu atsirado tiek daug dizainerių, nežinia ką ir kodėl kuriančių, nuskraidinančių mus dešimčia metų atgal. Žvilgteli į nuotraukas ir susimąstai: galima pataikauti publikai, betgi ne tiek. Kartais atrodo, kad mes niekur nejudame, iš provincijos lygio taip ir neišlendame.

Nuotr. M. Ežerskis

Lietuvybės tema tapo jūsų vizitine kortele.

Jolanta: Nusprendėme eiti šia kryptimi, nes žmonės jautė drabužių su tautiniais elementais poreikį, o tema buvo neišnaudota. Svarstėme, kur galėtume eksperimentuoti, ieškojome būdų sujungti, atrodytų, nesuderinamus dalykus. Mes žaidėme ir siūlėme žmonėms tai daryti kartu. Net kai po dešimties metų darbo surengėme „LT Identity“ parodą, sąmoningai nebaigėme jai skirto plakato – norėjome parodyti, kad lietuviško identiteto paieškos – nesibaigiantis procesas.

Identiteto suvokimas laikui bėgant keičiasi?

Ieva: Žinoma. Buvo kritinių momentų: viena ekonomikos krizė, kita. Žmonės masiškai važiavo iš Lietuvos, net ir mums kartojo: „Kodėl jūs vis dar čia?“

Jolanta: Galvojate, mums irgi nebuvo minčių išvažiuoti?! Kai per savaitę aukštyn kojomis vertėsi visa mokesčių sistema, buvo be galo pikta ir apmaudu. Kitose šalyse mažas ir besikuriančias įmones valdžia palaiko, o pas mus nuo pirmos darbo dienos esi skolingas. Nelygybė sužadina įvairių minčių. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol radau vidinę motyvaciją.

Ieva: O man pastarieji dešimt metų buvo be galo intensyvūs: vyras, sūnus, sergantys tėvai – neturėjau net laiko apie emigraciją, išvažiavimą pagalvoti. Apskritai, man atrodo, daug kas priklauso nuo vidinės žmogaus būsenos, nuo to, kaip jis jaučiasi, nepriklausomai nuo to, kur jis tuo metu „nusėdęs“. Galima blogai jaustis ir gyvenant Šveicarijoje…

Jolanta: Blogai jautiesi tuomet, kai nesijauti stabiliai. Dar mums nesiseka dėl to, kad dažnai mums visiems trūksta sveiko, optimistinio požiūrio į gyvenimą, į mus supantį pasaulį. Gyvename nepaprastai saugiai: pas mus nėra žemės drebėjimų, tornadų, mūsų neužlieja potvyniai, turime keturis metų laikus – turėtume gyventi ir džiaugtis. Bėda ta, kad neturime vizijos, kaip gyvensime po dešimties metų…

O jūs žinote, ką veiksite artimiausius dešimt metų?

Jolanta: Norėtųsi iš mados pasitraukti sąmoningai. Mada – tai sportas, maratonas, o tai reiškia, kad visuomet privalai būti geros sportinės formos. Tai vargina. Todėl kas žino, gal vieną dieną nuspręsiu pasirinkti kitą sporto šaką? O dabar… Dabar stengiuosi gyventi čia ir dabar.

Ieva: Kitus dešimt metų mes mažiau dirbsime, daugiau kursime, daugiau uždirbsime ir turėsime daugiau laisvo laiko (juokiasi).

Jolanta: Taip taip, tai bus mūsų ateinančio dešimtmečio mantra, kurią kasdien kartosime (kvatoja).


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
O geeeras ir as gudrucio vaistinej apsiperku! patogu labai jau seniai internetu uzsakineju:P O del aknes tai daug vandens ir man butina gert kad lygesne oda butu, tik nepageriu ir pilna spuogeliu.. Naudingas straipsnis apie musu sveikata ir ligas http://plionke.blogas.lt/infekciniu-ligu-egzaminas-3.html#comment-12