MANE IŠTIKO VAIKAS

sausio 11, 2018
Tomas Ramanauskas

Nuotr. Vika Paškelytė

Tai įvyko lauktai, bet vis tiek netikėtai, kai praėjusį sekmadienį, per patį ryto užtinimą, gimė Sofija. Nepaisydama to, kad mes tam visokeriopai ruošėmės, klausėmės siaubo istorijų („ooo, laikykitės, pamirškit miegą, ooo, viskas visiems laikams pasikeis“), skaitėme knygas, lankėme paskaitas, kalbinome draugus, ji užklupo mus iš pasalų ir 5:55 ryto išlipusi į jai nepažįstamą pasaulį akimirksniu perrikiavo mūsų vaidmenis ir gyvenimus.

Tokiam blitzkriegui nenuteikė net pats skrupulingiausias pasiruošimas. Žinojau, kad bus kitaip, kad bus naujai, bet neįtariau, kad per kelias dienas pavirsiu tuo, kam nepavydėjau, ką užjaučiau, iš ko juokiausi. Tiksliau: a) niežtinčių nagų tėvuku, fotografuojančiu kiekvieną dukros atodūsį, b) prietranka, niekaip negalinčiu patikėti, kokio gražumo tas vaikas, c) obsesyviu kūdikio mimikų kolekcininku, kuris su kiekviena nauja šypsena ar susiraukimu patiria katarsį, d) religiniu fanatiku, kuriam kiekvienas pyplės gestas ir judesys tik patvirtina jos neįtikėtiną, bendraamžius lenkiantį intelektą. Žodžiu, man šakės  – mane ištiko vaikas.

Kas stebina labiausiai – kaip be jokių ypatingų pastangų tas naujas nanožmogus perima šeimos valdžios funkcijas. Mama, nors ir nusipelniusi amžinos šlovės už visas nėštumo ir gimdymo kančias, vos išnirusi iš ekstremalių kūno pokyčių kankynės, tuoj pat paverčiama entuziastingu pieno ir švelnumo fabriku, dirbančiu be išeiginių ir pietų pertraukų. Tėtis perkvalifikuojamas į žemos grandies parankinį, kurio užduotys: paimti, paduoti, palaikyti, pakeisti. Ir abu priima šiuos vaidmenis pasišokinėdami iš laimės! Klausimas, ar gimusieji yra tikrai tokie bejėgiai, mažai ką suvokiantys vargšeliai, ar galbūt aukštesnės sąmonės dariniai, gebantys manipuliuoti net ir Trumpo ar Darbo partijos nepalaikytojais.

Naudodama tris neatlaikomas taktikas, naujagimė sugriauna bet kokius ritualus, įpročius, iš anksto paruoštas savisaugos technikas. Pirmoji taktika: mažumas. Žmogų išberia geranoriškumu, vos jis pamato, paima į rankas kažką gyvo ir mažo. Jei vaikai gimtų dideli, nieko nebūtų, mes iškart su jais susipyktume. O štai nesuvokiamo mažumo naujokė tiesiog liepia: „Ei, tu! Būsi šalia manęs, nesvarbu, kas nutiktų, artimiausius 15 metų, supratai? Tada kelerius metus aš tavęs nekęsiu, o po to galėsime vėl bendrauti.“ Tu pasmerktas besąlygiškai paklusti tą pačią akimirką, vos tik palieti jos lėliškas rankas. Ir tada  – laikykis, seni!  – pajauti nenumaldomą norą verkti iš meilės. Jei nespėsi savęs laiku subarti, užbliausi balsu ir turėsi atsiprašyti aplinkinių.

Antroji taktika: balsas. Nuo keistų gargaliavimų iki verkimo  – veikia kaip dvigubas espresso. Pašoki ant kojų pusę trijų nakties, kiečiausio miego taške, ir prieš visiškai pabusdamas jau būni pakeitęs sauskelnes. Visi bejėgiai prieš mažo organizmo ašaras. Ir ji tai supranta. Nori, kad pienas tekėtų į burną nieko nedarant? Verk. Nori miego? Verk. Nieko nenori? Irgi gali verkti ir pažiūrėti, ką tie dideli vaiduokliai darys. Galvoju, kas būtų, jei tai perkeltume į suaugusiųjų pasaulį. Sėdi restorane ir žliumbi, kol maistas neatneštas. Žliumbi kamštyje. Žliumbia švietimo ministrė, nes nieko neišeina. Žliumbia didžėjus, nes mažai kas šoka.

Trečioji taktika: žavumo perteklius (mokslinis terminas yra „cuteness overload“). Gali būti nužudytas bet kurią akimirką: kai miegodama juokingai susideda rankas, kai nusižiovauja, kai ne taip sutrūkčiojus raumenims nusišypso, kai klyktelėja, kai nevalingai trenkia tau per nosį. Be abejo, pakakoti irgi moka žavingai. Tas žavumas neišsisemia. Netikiu medikais  – rupūžiokė tikrai žino, ką ji gali, ir tuo naudojasi išsijuosusi.

Vaikas pakeičia dar porą dalykų. Pirmiausia, greitai išleidžia tavo egoizmo balioną. Tai, ko gero, sunkiausias žingsnis, lydimas surauktos egzistencinės kaktos: „Pala, kaip tai manęs nebėra?!“ Yra, bet kur kas mažiau. Tiek mažai dar niekada nebuvo.

O tada kinta ir greitis. Iš savo kasdienio „F-1“ reikalų tempo persėdi į „Prius“, kuris dar ir ne visada įsijungia. Lėtumas ir laiko apytikslumas tampa normalia būsena. Susitikimams laiką galima skirti „apie pietus“, „tamsoje“ ar „tarp 9 ir 12“. Nes Sofija neturi laikrodžio ir tiksi tik jai suprantamais ciklais. Nepaisant pusbemiegių naktų, drįstu sakyti, kad tai ypač sveika darboholikams. Nulėtėti iki vežimėlio, dvi valandas keliaujančio per 30 minučių kelio miestą. Iki sauskelnių rudens kolekcijos, kurios pristatymas vyksta kas valandą dvi.

Tokios mano pirmos dešimt tėvystės dienų. Einu stebėtis toliau.


← Grįžti

Komentarai:

  • Vidmantė sausio 12, 2018, 12:31

    Labai gržūs pojūčiai 🙂 Toks paprastas dalykas, kaip mylinčio tėčio humoristinis straipsnis gali pakeisti gyvenimus, žavu, tobula!

  • Eva sausio 12, 2018, 10:54

    Čia aš!
    Čia aš!!! Ir ne kitaip. Žodis žodin. Aš aš aš!
    Smagu, paprasta, miela. Ačiū!

Forumas
TEMA: Paveldėti papuošalai – nurašyti ar pritaikyti?
As taip pat manau, kad perdovanotas suzadetuviu ziedas gali suteikti daug laimes, taciau tai ptiklauso ir nuo santykio su mylimojo seima
TEMA: Tobuliausia tase pasaulyje
Sveiki,   Noreciau siek tiek nudazyti namus. Ar esate kas nors bande <span data-sheets-value="{"1":2,"2":"https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/"}" data-sheets-userformat="{"2":513,"3":[null,0],"12":0}">https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/</span>   Aciu.