Maži dalykai gyvenimą daro didelį

vasario 9, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. Laima Kavaliauskaitė

Kiek kartų dar ir dar kartą įsitikinote, kad viskas gyvenime prasideda nuo mažų dalykų, kurie dažnai tampa ne tik dideli, bet ir patys svarbiausi? Dainininkė Erica Jennings žino: tereikia juos pastebėti, o pastebėjus – drąsiai įsileisti. „Vis dėlto didžiausią džiaugsmą man dovanoja meilė, – šypteli ką tik žiūrovams „Istorijas iš Niujorko“ papasakojusi atlikėja. – Tiesiog – meilė. Šeimai, draugams, muzikai. Tik meilė man suteikia stiprybės ir įkvėpimo.“

Erica, esi žmona, trijų vaikų mama, neseniai solinę karjerą pradėjusi dainininkė, šią žiemą žiūrovams padovanojusi gana ambicingą projektą – teatralizuotą koncertą „Istorijos iš Niujorko“. Viskam užtenka laiko ir užsidegimo?

Užtenka, nors prieš projektą buvo sunkiau: interviu, repeticijos, įrašai, o kur dar namai, trys vaikai, vyras. Bet jau buvau pasiilgusi tokio ritmo – man patinka, kai gyvenime tenka žongliruoti. Juo labiau kad vyresnieji berniukai jau eina į mokyklą, o Gaja Maria – nepaprastai gera ir rami mergaitė, todėl nebuvo labai sunku. Mūsų dukra myli gyvenimą ir moka tai parodyti. Žiūrėdama į ją suprantu, ką reiškia norėti būti šiame pasaulyje. Gaja verkia tik tada, kai nori valgyti, o nuo dviejų mėnesių miega visą naktį. Nejaučiu nė mažiausio nuovargio, o ir visada šalia turiu, kas padeda, – vyrą, kuris be galo myli vaikus, mamą, be proto pasiilgstančią anūkų.

Gajos laukimas, jos atėjimas į šeimą buvo kitoks nei sūnų Prano ir Antano?

Tiesiog šįkart buvo lengviau, paprasčiau. Nesakau, kad jau viską žinau, bet žinau daug. Kai susilaukiau Prano, man buvo dvidešimt septyneri, Gajos susilaukiau būdama trisdešimt septynerių. Žinoma, yra skirtumas: dabar turiu kur kas daugiau pasitikėjimo, žinau, kas esu, daug ko per tuos dešimt metų išmokau, supratau, kodėl ir kaip žmonės elgiasi tam tikrose situacijose, kodėl aš vienaip ar kitaip elgiuosi. Esu ramesnė, galbūt dėl to Gaja tokia miela ir bendraujanti, o gal tiesiog taip yra todėl, kad ji – mergaitė (šypteli).

Susilaukti mergaitės buvo jūsų su Jurgiu svajonė?

Labiausiai norėjome, kad mūsų vaikas būtų sveikas. Nors ką čia slėpti: ir aš, ir Jurgis labai apsidžiaugėme sužinoję, kad gims mergaitė. Niekada nemaniau, kad kaip kokia supermamytė pulsiu dukrai pirkti sukneles. Pati iš savęs juokiuosi, kai krykštaudama iš laimės puošiu Gają.

Skirtingais gyvenimo etapais žmogui džiaugsmą teikia skirtingi dalykai. Kas tau laimę teikdavo anksčiau ir kas dabar?

Suvokimas, kas yra laimė, džiaugsmas, metams bėgant keičiasi. Anksčiau jausdavausi laiminga, kai gaudavome apdovanojimus, džiaugdavausi kiekviena galimybe save realizuoti muzikoje, patiko dėmesys, pripažinimas, nors iš pradžių ir nebuvo lengva su juo susigyventi. Dabar, kai turiu šeimą ir dvidešimt metų sėkmingos karjeros, labai vertinu laiką, kurį galiu skirti sau. Vertinu smulkmenas, mažyčius kasdienius džiaugsmus. Maži dalykai gyvenimą daro didelį. Džiaugiuosi, kai galiu ramiai pagulėti vonioje ar sukurti dainą, kokią noriu ir dėl kurios man nereikės niekam aiškintis, teisintis, kažką įrodinėti. Esu moteris, pati priimanti sprendimus.

Kalbant apie pasirinkimus, ko jau ko, o rinktis, kur gyventi, visada turėjai. Kodėl šaknis galiausiai įleidai Lietuvoje?

Sakai, turėjau (juokiasi)? Į Lietuvą atvažiavau penkiolikos ir manęs tikrai niekas neklausė, noriu važiuoti ar ne. Po kurio laiko pradėjau dainininkės karjerą. Turėjau galimybę pasirinkti, ar baigus mokyklą studijuoti dramą Dubline, bet nugalėjo muzika. Visą gyvenimą klausausi savo širdies balso, intuicijos, kuri manęs dar niekada neapgavo.

Man atrodo, dabar turiu daugiau galimybių gyventi kur nors kitur nei anksčiau. Nesakau, kad norėčiau išvažiuoti visam gyvenimui, bet metus ar daugiau būtų visai įdomu pagyventi svetur, pasisemti naujos patirties. Tik kol kas mes išvažiuoti iš Lietuvos neplanuojame (šypteli)…

Nuotr. Laima Kavaliauskaitė

Su vaikais dažnai pasikalbate apie identitetą? Kas jie – lietuviai, airiai, kolumbiečiai?

Lietuvoje yra mano namai, tačiau lietuvė niekada nebuvau ir nebūsiu. Bet kai kažkada paklausiau vaikų, kuo jie jaučiasi esantys, maloniai nustebau: jie save pavadino ir lietuviais, ir airiais, ir kolumbiečiais. Jie nesakė, kad yra pusiau airiai ir pusiau kolumbiečiai. Tai – nauja karta, kuri jaučiasi galinti neįsprausti savęs į rėmus. Vaikai į viską gyvenime žiūri daug paprasčiau, dažnai – kur kas teisingiau nei mes, suaugusieji, kurie vis dar turime begalę pačių įvairiausių kompleksų.

Kokias vertybes stengiatės įdiegti savo vaikams?

Esame gana senamadiški tėvai. Mums abiem su Jurgiu svarbios manieros: „prašau“, „ačiū“ – tai nėra nereikšmingi žodžiai. Juos reikia nuolat priminti, o po penkerių ar šešerių metų, žiūrėk, ir rezultatai pasimatys. Bandyti užauginti du džentelmenus yra nelengvas darbas (juokiasi). Mokome juos pagarbos. Sau ir kitiems, nes esu tikra: tik tuomet, kai jie gerbs save, gerbs ir kitus.

Noriu, kad mano vaikai apie viską turėtų savo nuomonę, tad namuose kalbame apie viską, neturime jokių tabu. Jie klausia apie santykius, apie kūnus, seksą, elgesį, istoriją, visuomenę. Ir, manau, svarbu ne ką vaikui pasakai, o kaip. Augindami mus su seserimis tėvai mumis pasitikėjo, tokio paties santykio noriu ir su savo atžalomis. Noriu, kad jie visuomet jaustų mūsų su Jurgiu užnugarį. Namuose netgi turime taisyklę: pasakyk teisybę ir išvengsi bausmės. Patikėkite, tai veikia. Tiesa, nežinau, kas mūsų laukia paauglystėje. Galbūt jie kai kurių dalykų nepasakos, nes nenorės mūsų jaudinti, bet tikiuosi, kad kai bus blogai, jie pirmiausia ateis pas mus taip, kaip kažkada dvylikos surūkiusi pirmąją savo cigaretę atėjau pas savo mamą (juokiasi).

Bet bėgdavai pas tėvus turbūt ir laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis, pavyzdžiui, kuomet įsimylėdavai?

Jurgis buvo pirmasis, kurį pristačiau tėvams – iki tol visi vaikinai buvo „tik draugai“. Kai tėvai išgirdo mano norą supažindinti, suprato, kad tai rimta.

Nors pati pradžia su Jurgiu nieko gero nežadėjo. Pirmą kartą susitikome „Gravity“ klube. Jurgis priėjo, užkalbino mane, pasiūlė išgerti. Nuėjęs parnešti gėrimų jis tą vakarą nebegrįžo. Antrą sykį susitikome tik po trejų metų, bet ir – ačiū Dievui. Nes jei būtume pradėję susitikinėti anksčiau, nieko mums nebūtų išėję. Tuo metu mes buvome visai kiti žmonės – viena yra susitikti, kai tau dvidešimt dveji, ir visai kas kita – kai dvidešimt penkeri. Tuos trejus metus mudu sąmoningai ar nesąmoningai ieškojome savo žmogaus, kol vėl susitikome.

Kurį laiką jis kvietė susitikti, bet atsisakydavau – juk žinojau, kuo baigėsi mūsų pirmasis susitikimas. Galiausiai po pusmečio įkalbinėjimų sutikau. Susitikome „Neringos“ restorane išgerti kavos… Per dvylika metų, kuriuos esame kartu, stipriai abu pasikeitėme, manau, abu – į gerąją pusę. Mes tiesiog užaugome. Mes esame absoliučiai atviri vienas kitam, visada žinojau ir žinau, kad iš savo vyro girdėsiu tik teisybę, kuri kartais gali būti ir šiek tiek skaudi. Nesu iš tų, kurios sako, kad akys nemato – širdies neskauda. Jei gyvenu su žmogumi, noriu žinoti tiesą ir eiti toliau kartu, jei tik tai įmanoma.

Mano vyras nori, kad būčiau geriausia visomis prasmėmis: geriausia mama, žmona, moteris, dainininkė. Jis nori, kad save realizuočiau.

Visą interviu skaitykite naujausiame AŠ IKONA žurnale. Žurnalą įsigyti galite čia.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Paveldėti papuošalai – nurašyti ar pritaikyti?
As taip pat manau, kad perdovanotas suzadetuviu ziedas gali suteikti daug laimes, taciau tai ptiklauso ir nuo santykio su mylimojo seima
TEMA: Tobuliausia tase pasaulyje
Sveiki,   Noreciau siek tiek nudazyti namus. Ar esate kas nors bande <span data-sheets-value="{"1":2,"2":"https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/"}" data-sheets-userformat="{"2":513,"3":[null,0],"12":0}">https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/</span>   Aciu.