Petras Geniušas: „Užtenka 88 klavišų, kad gyvenime nejaustum tuštumos“

birželio 27, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. Gediminas Gražys

Tiek visiškai užtenka, kad nugyventum įdomų gyvenimą ir niekada viduje nejaustum tuštumos – tuo nė kiek neabejoja garsus Lietuvos pianistas ir pedagogas Petras GENIUŠAS, visą savo gyvenimą atidavęs baltiems bei juodiems fortepijono klavišams.

Tarp Lietuvos ir Škotijos gyvenantis muzikantas susitikti pakviečia žmonos, žinomos grafikės Kristinos Norvilaitės, galerijoje Užupyje, kur tarp daugybės grafikos darbų tartum atsargiai nosį iškišęs stovi ir senutėlis Petro pianinas „Riga“. „Man patinka kartais čia ateiti ir pagroti“, – šypteli Petras ir pasigiria, kad turi kelias laisvas dienas ir pagaliau gali pabūti tiesiog geru tėčiu dukrai Laurai ir paslaugiu vyru žmonai Kristinai.

„Daugelis klausia savęs: emigruoti ar likti, o aš džiaugiuosi atradęs formulę – vienu metu esu ir čia, ir ten, – nusijuokia. – Kai mane pakvietė dirbti Glazge, Karališkojoje Škotijos konservatorijoje, iškart pamaniau, kad nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos ir palikti darbo Muzikos ir teatro akademijoje. Kita vertus, pasiūlymas buvo viliojantis – Škotijos konservatorija užima trečiąją vietą pasaulio reitinge, o ir studijuojanti bei dėstanti publika – tarptautinė. Tad jau kurį laiką savaitės krūvį sutalpinu į pustrečios dienos Glazge. Tada grįžtu atgal į Vilnių ir likusias dvi dienas praleidžiu su lietuviais studentais. Gyvenu dinamiškai, nestoviu vietoje, niekas niekada nenusibosta. Toks jau mano gyvenimo būdas – skraidyti ir groti.“

Likimas ir susiklosčiusios aplinkybės nuolat jus mėtė po visą pasaulį. Niekada nesinorėjo stabtelėti ir bent pabandyti įleisti šaknis svetur?

Per visą gyvenimą ilgesnį laiką buvau apsistojęs tik Londone – gyvenau ten trejetą metų. Nesakau, kad nepatiko, bet man arčiau širdies vienu metu būti keliose vietose, nuolat ką nors keisti. Kaskart, atvažiavęs į naują vietą, jaučiuosi lyg būčiau iš naujo gimęs, mėgstu, kai vėl ir vėl tenka viską pradėti iš naujo. O grįžęs į Lietuvą visuomet pastebiu, kaip čia faina, nebekyla kausimų, ar kažkur gyventi būtų geriau.

Vilnius – gimtasis mano miestas, viskas čia sava, rodos, žinau kiekvieną kampelį. Jis net savo dydžiu puikus: visko užtenka, iš vieno miesto galo į kitą nereikia trenktis tris ar keturias valandas – to negalima neįvertinti. Su šeima gyvename Senamiestyje, kur dar kompaktiškiau ir dinamiškiau. Niekada nenorėjau gyventi kaime, gamtoje, abu su žmona Kristina esame betono, konkrečiai – Senamiesčio, Centro vaikai, esame pratę, kad viskas būtų pasiekiama ranka.

Vertinu galimybę gyventi ramiai, nejaučiant žūtbūtinės kovos už būvį, išgyvenimą. O labai blogai ir sunkiai gyventi galima bet kur – ir Londone, ir Tokijuje ar Niujorke. Jei išvažiuosi iš Lietuvos, tai dar nereiškia, kad gyvensi gerai. O ir mano patriotizmo, būkite geri, nenuneikite (šypteli)! Esu lietuvis, man svarbu žinoti, jausti, kam ir kur esu reikalingas. Žmogus nėra vien tik egoistiška būtybė, galvojanti, kas jam geriau. Manau, kiekvienam turėtų rūpėti, ką jis gali suteikti savo miestui, šaliai, tautai. Gyvendamas Lietuvoje jaučiu, kad ir aš galiu čia nemažai nuveikti, įnešti savo indėlį.

Kada nors svarstėte, kaip muzikalumas ir meilė muzikai perduodama iš kartos į kartą? Kaltas auklėjimas, aplinka ar pavykusi genų kombinacija?

O kad žinotume Dievulio planus… Turbūt neverta ginčytis, kad daug įtakos turi aplinka ir tai, kas perduodama kartu su motinos pienu. Man pačiam labai svarbūs pirmieji įspūdžiai, įkvėpimai, prisiminimai – jie mane lydi visą gyvenimą. Štai, pavyzdžiui, kai kurie Fryderyko Chopino kūriniai man sukelia neįtikėtinai stiprų jausmą, o, pasirodo, kai mama manęs laukėsi, tėtis juos mėgo groti… Beethovenas, Bachas, Chopinas, Rachamaninovas – visi jie patenka į tą pačią mistinės šviesos apšviestą sferą, sukurtą praeities.

Jūsų, Petrai, šeimoje muzikų karta prasidėjo būtent nuo jūsų tėčio dirigento, pianisto, pedagogo Rimo Geniušo?

Mamos tėtis Zigmas Žemaitis buvo matematikas, vienas šios srities korifėjų, bet buvo be galo muzikalus ir vadovavo chorui. Tėčio tėtis Juozas Geniušas neblogai grojo smuiku – beje, jo instrumentą esame išsaugoję iki šiol. Mano močiutė, tėčio mama, mokėjo šimtus lietuvių liaudies dainų. Pamenu, Kaune, Žaliakalnyje, fantastiško grožio sodelyje prie senelių namų, gulėdavau hamake tarp gėlių ir klausydavausi močiutės dainuojamų dzūkiškų dainų. O kai močiutė nedainuodavo, pro langą atskriedavo tėčio grojamas Chopinas.

Dailė buvo mamos pasaulis, o muzikos pasaulis priklausė tėvui. Nuo pat vaikystės su broliu Juliumi vaikščiojome į teatrą, kuriame dirigavo mūsų tėtis, klausėmės operų, plėšėme arijas – mudu užaugome su muzika. Su Juliumi visada buvome artimi, tėvai nuo pat mažų dienų mus mokė vienas kitą mylėti, gerbti. Kai augome, tėtis skatino kuo anksčiau rinktis, ką kuris veiksme gyvenime, kad užaugus netektų konkuruoti, varžytis, tai mes ir sutarėme: aš groju, o brolis, kaip tėtis, diriguoja. Dabar su Juliumi labai gražiai išsitenkame vienoje scenoje (juokiasi).

Tėčio tėtis buvo pedagogas, tolerancijos, humaniško auklėjimo šauklys, ir tais laikais, kai auklėjimas mušimu buvo labai populiarus, senelis buvo bet kokio prievartos priešininkas. Tėtis taip pat buvo nepaprastai humaniškas. Ne tik mums su broliu, bet ir studentams, pavaldiniams. Mama šiek tiek griežtesnė, bet namuose niekada nebuvo jokių dramų ar muštro.

O kasdien groti jus versti reikėjo?

Kuriam vaikui to nereikia (šypteli)? Mėgėjiškam vaikiškam užsidegimui reikia disciplinos ir pastangų, todėl iš pradžių būna šokas: gal visiškai aš to nenoriu?! Kodėl negaliu tiesiog mylėti muziką?! Mano mama – grafikė, piešti man sekėsi visai neblogai, tėtis netgi būtų džiaugęsis, jei būčiau pasukęs mamos keliu. Bet prieš pat penktą klasę, kai turėjau pasirinkti, dailė ar muzika, tarsi kažkas spragtelėjo: noriu groti. Nugalėjo muzika.

Vaikystėje turėjau savo dievukus, norėjau būti toks, kaip Sergejus Rachmaninovas, Sviatoslavas Richteris, Claudio Arrau ar kiti pianistai, kambaryje ant sienų kabinau jų plakatus, nuotraukas. Ši profesija buvo mano idealas, galimybių panaudojimo etalonas. Pianisto profesija savyje jungia labai daug – intelektą, sportą, matematiką, reakciją, emociją. Visada nustebdavau, kai manęs klausdavo, ar groti pianinu nenuobodu. Kaip gali būti nuobodu?! Žmogus, kuriam tai atrodo nuobodu, toli nuo muzikos. Kriketas, kurio neišmanau, man irgi atrodo neįdomus.

Visi pratę manyti, kad, norint tapti pianistu, reikia įdėti labai daug juodo darbo. Taip, reikia, bet pirmiausia muzikantas turi pajausti malonumą groti. Savo sūnui ne kartą sakiau, kad kai jo profesija taps hobiu, tuomet jis taps tikru muzikantu.

Kai pradedi suvokti, kad sekasi, kai dvi rankos, kojos, smegenys pradeda eiti išvien, atsiranda kabliukas, priklausomybė. Žmonės nustoja galvoti, padarys jie karjerą ar ne, jie tiesiog jaučia malonumą žaisdami su muzika. Aštuoniasdešimt aštuoni klavišai, dešimt pirštų, šimtai būdų išgauti garsą ir milijonas gimstančių prasmių. Juk sakoma: užtenka vienos šachmatų lentos, kad įdomiai nugyventum visą gyvenimą. Taip ir su pianinu – užtenka aštuoniasdešimt aštuonių klavišų, kad gyvenime nejaustum tuštumos. Muzikoje, kaip ir bet kuriame mene, netrūksta nieko – nei asmeninės dramos, nei meilės, nei kovos. Joje telpa viskas.

Su broliu Juliumi niekada nekonkuravote, bet ir be jo turite su kuo pakonkuruoti – sūnaus Luko pasaulinė karjera klostosi ne mažiau sėkmingai nei jūsų. Nors Lukui dvidešimt septyneri, jis jau senokai priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui…

Žmonės neretai bando įpiršti šią mintį, bet kaipgi galėčiau konkuruoti su savo sūnumi, na, kaip?! Daug knygų prirašyta, kad tėvas ir sūnus yra viena (juokiasi)… Luko pasiekimai yra tarsi mano veiklos tąsa, todėl būtų absurdiška jam pavydėti ar varžytis. Mes neretai kartu grojame ir lygiai taip pat, kaip su broliu, puikiai išsitenkame vienoje scenoje ar prie vieno instrumento.

Užtat mano dukra Laura, kuriai dvylika, su klasikine muzika neturi nieko bendro. Visai neseniai ji su dešimtokais ir vienuoliktokais roko grupėje debiutavo kaip klavišininkė ir vokalistė. Su žmona norėjome, kad dukra lankytų muzikos mokyklą, bet klasikinės muzikos muštrui ji įnirtingai priešinosi. Ji mokėsi groti, dainuoti pas labai gerus mokytojus, bet pasipriešinimas buvo toks didelis, kad po ketverių metų ji viską metė, o mes su Kristina nebesipriešinome. Užsispyrusi ta mūsų mergaitė, niekas nesugebėjo jos perkalbėti.

Ar buvo skaudu? Šiek tiek, bet trumpai. Man kur kas svarbiau, kad Laura turi skonį, yra intelektuali, kūrybiška asmenybė, ji puikiai fotografuoja, filmuoja, kuria filmus, o ką pasirinks užaugusi – ne taip ir svarbu.

Lukas buvo sukalbamesnis?

Luko kitoks charakteris: jis visada mažiau priešinosi, jį lengviau buvo įkalbėti. Aišku, kaip ir visus vaikus, jį teko šiek tiek versti, pratinti prie disciplinos, bet šis darbas labiausiai krito ant griežtosios jo močiutės, mano uošvienės pianistės ir muzikos pedagogės Veros Gornostajevos, mano paties dėstytojos, pečių. Ji turėjo puikią uoslę talentams, ir kai sūnui buvo dar tik šešeri, ji pasakė, kad iš Luko užaugs fantastiškas pianistas. Ji neklydo. Užtat Lukui ir teko aukščiausio lygio muštras (juokiasi).

Kai Lukui buvo dvylika, mačiau, kad jis jau yra pianistas, o kai sulaukė penkiolikos, supratau, kad jis ne šiaip gerai groja, o yra fantastiškas pianistas. Bet žmonės į mane žiūrėdavo keistai, kai garsiai tai pasakydavau – maždaug, štai jums dar vienas dėl vaiko pamišęs tėvelis. Mano pagyros Lukui skambėjo turbūt pernelyg pasipūtėliškai, nors aš pats apie tai niekada negalvojau, nes, manau, sūnaus atžvilgiu visada buvau užtektinai objektyvus. Kaip savo srities profesionalas, mačiau, kad jis yra meistras, o kad tai suprastų ir aplinka, reikėjo įrodymų – laimėtų konkursų, sėkmingų koncertų.

Nuskambės gal kiek provokuojančiai, bet kuris – Lukas ar jūs – geresnis pianistas?

Kaip aš vengiu šio klausimo (šypteli)! Jau sakiau: mes esame viena. Pianistas yra menininkas, o tai, kokio lygio menininkas esi, priklauso nuo patirčių, išgyvenimų, įspūdžių, metai po metų kaupiamos išminties. Turiu daug daugiau gyvenimiškos patirties nei Lukas – taip yra, be to, esame skirtingų temperamentų, tad net neverta mūsų lyginti.

Galima sakyti, esu „iPhone 1“, o Lukas – „iPhone 8“ su visais įmanomais atnaujinimais (juokiasi). Mums su Luku visuomet pirmoje vietoje buvo muzika, tačiau sūnus augo kitu laiku, jo pasaulinė karjera prasidėjo kur kas anksčiau nei maniškė. Kai buvau paauglys, mes net nežinojome frazės „tarptautinė karjera“, ir sienos man atsivėrė kur kas vėliau – to nepakeisi. Luko karjera klostėsi visai kitaip, buvo visai kitos apsukos. Klausiate, ar Lukas geresnis? Neįmanoma į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai, bet žinau, kad kai ką vis dar gyvenime bei muzikoje darau ne blogiau (juokiasi).

Visada daug su sūnumi kalbėdavotės apie muziką. Lukas norėjo būti panašus į jus?

Mes ir dabar daug apie ją kalbame, muzika visada buvo ir yra pagrindinė mūsų pokalbių tema. Kai jis penkiolikos tapo tikru meistru, įtaka vienas kitam tapo abipusė – jis turi savo nuomonę, matymą, pajautimą, santykį į muziką, o aš – savo, ir mums abiem įdomu tuo dalytis.

Auginti sūnų, po penkiolikos metų – dukrą. Tai dvi visiškai skirtingos patirtys?

Žinoma, juk Laura – dar kitos kartos žmogus. Jai dvylika, bet drąsiai galiu ją pavadinti intelektuale. Su ja įdomu kalbėti apie viską, be to, yra dalykų, kuriuos ji išmano kur kas geriau nei aš. Ir man visiškai nesvarbu, kuriuo keliu ji pasuks. Nebesu toks naivus kaip paauglystėje ir tikrai nebemanau, kad pianistas – didingiausia ir vienintelė įmanoma profesija. Tiesa, savojo kelio nė už ką nekeisčiau – man iki šiol patinka tai, ką darau.

Jūsų sūnus su žmona Anna šiuo metu gyvena Londone, o didžioji dalis jo gyvenimo prabėgo Maskvoje. Nepaisant to, jis pas mus visuomet pristatomas Lietuvos pianistu…

Lukas be lietuviško ir rusiško kraujo turi armėniško, vokiško, lenkiško. Mums, muzikantams, nėra labai svarbu, kokios šalies menininkais mus pristato, nes, kad ir kaip banaliai skambėtų, menas neturi sienų. Lukas yra Lietuvos pilietis, jis puikiai kalba lietuviškai, tačiau turi ir kitą – nelietuvišką – pusę. Manau, jis puikiai su tuo tvarkosi. Vardan tiesos reikėtų pasakyti, kad Lukas yra ne Lietuvos, o Maskvos pianistas, nes būtent ten jis tapo tuo, kuo tapo. Nepaisant nieko, Lukas yra didelis Lietuvos patriotas, jam savos mūsų šalies vertybės – kur kas artimesnės už tas, kurias propaguoja šalis, kurioje jis užaugo. Niekada neverskite kitų rinktis: už tą ar už aną. Mano sūnus – tiesiog Lukas, Lukas Geniušas, fantastiškas pianistas ir sūnus…


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
O geeeras ir as gudrucio vaistinej apsiperku! patogu labai jau seniai internetu uzsakineju:P O del aknes tai daug vandens ir man butina gert kad lygesne oda butu, tik nepageriu ir pilna spuogeliu.. Naudingas straipsnis apie musu sveikata ir ligas http://plionke.blogas.lt/infekciniu-ligu-egzaminas-3.html#comment-12