Skandalingasis Saugirdas Vaitulionis: „Per dešimt metų niekas nepriėjo norėdamas mane sumušti, užpulti ar įžeisti“

spalio 10, 2018
Simona Jansonaitė

Nuotr. „Nerijus & Gintarė Photography“

Vieni jį myli, kiti negali pakęsti. Vieni jį drožia socialinėje erdvėje, kitus jis pats užblokuoja. „Nemanau, kad kam nors būtų įdomu skaityti mano postus, jei vieną dieną tapčiau šventeiva ir pradėčiau žmones įkvėpinėti gėriu ar auklėti, kaip gyventi. Manimi tiesiog niekas nepatikėtų, – šypteli komunikacijos specialistas Saugirdas Vaitulionis, savo sėkmingą karjerą kuriantis ir socialinėje erdvėje. Čia jis, nevyniodamas į vatą, kalba ir apie taksistus, ir apie tai, ką mes, vargšeliai, darysime pasibaigus prezidentės Dalios Grybauskaitės kadencijai. – Nelaikau liežuvio už dantų, drebiu taip, kaip yra – dovanokit, bet man išlikti savimi ir nemeluoti yra kur kas svarbiau, nei bandyti įtikti apsimetinėjant. Tai gali patikti, gali nepatikti, tik tai – jau ne mano reikalas.“

„Kas tas Saugirdas? Kodėl jo nuomonė apskritai turėtų būti įdomi?“ – prisipažink, kaip dažnai sulauki panašių klausimų.

Klausimas „Kas tas Vaitulionis?“ skamba jau dešimt metų po kiekvieno straipsnio apie mane. Svarstau, gal kada nors reikės marškinėlius su tokiu užrašu pasidaryti… Kaip suprantu, Vaitulionis yra toks neįdomus, kad kasdien reikia ateiti į jo paskyrą feisbuke ir paklausti: „Kas tas Vaitulionis?“ Bet man tiek metų, kad jau senokai išsigydžiau ligą kažkam kažką įrodinėti ar teisintis: kvailiams nieko neįrodysi, o normaliems žmonėms nieko įrodinėti nereikia.

Bet situacijų, kurios ima ir išmuša iš vėžių, vis dar pasitaiko?

Netikiu nė vienu, kuris sako, kad neskaito komentarų apie save. Lygiai taip pat netikiu tvirtinančiais, jog nereaguoja ir nekreipia dėmesio į tai, ką apie juos kalba – reikia būti antžmogiu, kad nereaguotum. Kita vertus, po kiekvieno žiauresnio komentaro oda tik storėja. Dabar į neigiamų nuomonių bangą reaguoju visai kitaip, nei būčiau reagavęs prieš kokius dešimt metų. Po to, ką kartais paskaitau apie save, turbūt verkčiau susisukęs kur kamputyje ir daryčiau tai visai ne perkeltine prasme. Ir, žinai, nematau tose ašarose nieko blogo ar gėdingo, nes žmogus nėra robotas – jis emocionalus, jį lengva įskaudinti.

Labai nemėgstu šiuo metu madingo apsimestinio šventeiviškumo. Nes jei negelbėji planetos, nenormaliai perdėtu teigiamumu neįkvepi aplinkinių, negloboji benamių gyvūnėlių, nesi ponas šventenybė, tuomet neatitinki kažkieno diktuojamų „teisingo žmogaus“ standartų ir esi kone antrarūšis. Dabar madinga rėkti, kokie geri mes esame, nors nė velnio nesame tokie šventi, kokiais apsimetame. Nėra absoliučiai gerų ar absoliučiai blogų žmonių. Yra tiesiog žmonės – su visais savo pliusais ir minusais.

O ne pats tas neigiamas reakcijas išprovokuoji rašydamas griežtai ir kandžiai?

Kalbant apie mano kandumą ir visus bandymus man prikabinti patyčių karaliaus etiketę, manau, pirmiausia vertėtų patyčias atskirti nuo nemalonios ir nepatogios tiesos sakymo. Juk jei sakai, kad vanduo – šlapias, o ugnis – karšta, tai nėra patyčios, o tik – sausi faktai.

Žinau, kad riba tarp tyčiojimosi ir šaipymosi – labai plona ir slidi. Nesityčioju iš žmonių, jų veiksmų ar vykstančių procesų. Gal tiesiog išmokime atskirti humorą nuo patyčių, pastaruoju metu jau tapusių bendriniu žodžiu, tinkančiu kone viskam.

Kuri situacija dažnesnė: nepažįstama moteris prieina ir padėkoja už tavo postą feisbuke ar koks piktas vyrukas pagrasina užvožti dėl to, kad nesugebi laikyti liežuvio už dantų?

Jei atvirai, per dešimt metų niekas nepriėjo norėdamas mane sumušti, užpulti ar įžeisti. Vienintelį grasinimą esu gavęs iš Vitos Jakutienės, bet kad ji visiems grasina (juokiasi).

Nuotr. „Nerijus & Gintarė Photography“

Neigiamus dalykus žmonėms paprasčiau parašyti, nei išrėžti tiesiai į akis. Būtų sunku rasti žodžių, kuriais per tiek laiko nebūčiau išvadintas. Apie save esu girdėjęs visko, tad kuo toliau, tuo mane įžeisti sudėtingiau. Vieninteliai, dėl kurių skaudžiau sureaguoju, yra mano tėvai, kurie moka ir skaityti, ir internetu naudotis. Per keletą metų bent pasistengiau juos išmokyti neskaityti komentarų, o netyčia perskaičius – neskambinti man ir neverkti: „O Dieve, kas čia nutiko?!“

O ką žmogus turėtų padaryti, kad užsitarnautų tavo pyktį ir išmestum jį iš savo sekėjų – kalbama, esi vienas tų, kurie dažniausiai blokuoja savo sekėjus?

Kažkada su Agne Jagelavičiūte ir Andriumi Užkalniu „matavomės“, kuris daugiausiai užblokavo savo sekėjų. Vis dėlto, blokavimo festivalio nugalėtoju tapo Užkalnis, o mažiausiai, pasirodo, blokuoja Agnė (juokiasi).

Ką prisidirbti? Tiesiog nereikia manęs įžeidinėti. Socialiniai tinklai tiek suartino žmones, kad kiekvienas tavęs nepažįstantis žmogus jaučiasi turįs teisę paauklėti ar iškoneveikti. Niekada nesupratau, kodėl žmonės ateina pas mane ant sienos ir koliojasi. Man visada atrodė, kad tai – beveik tas pats, kas ateiti pas nepažįstamą žmogų į svečius ir prišikti jam ant kilimo, o tada piktintis, kad tave išmetė su policija. Ką daryti, kad neužblokuočiau? Nešikti man ant kilimo! Atrodo, ne tiek daug prašau…

„Praleido progą patylėti“ – tai galėtų būti apie tave?

Neklysta tas, kuris nieko nedaro. Bet po poros nesąmonių sugalvojau sau pagrindinę taisyklę: „Niekada nepostink ant karštųjų ar išgėręs“ ir džiaugiuosi, kad jau keletą metų man pavyksta šios taisyklės laikytis.

Daugiau savęs pernelyg neriboju. Kartais pamirštame, kas yra socialiniai tinklai. Tai nėra žiniasklaidos priemonė ar naujienų portalas, kaip kažkam atrodo. Tai, visų pirma, – kasdienis žmogaus dienoraštis. Todėl kas čia tokio, jei vieną dieną parašei nesąmonę! Ir taip, čia galima keiktis, nes, nepatikėsi, bet kasdieniame gyvenime žmonės keikiasi. Taip pat jie turi žalingų įpročių, ne kasdien yra geros nuotaikos ir ne kasdien pro jų langus matyti vaivorykštė…

Socialiniai tinklai ir yra būtent apie tai: kuo daugiau apsimetinėsi ir vaidinsi pūkuotą žmogelį, trykštantį vien geromis emocijomis, tuo būsi neįdomesnis, nes realiame gyvenime taip tiesiog nebūna. Nežinau, kaip jūs, bet aš netikiu tomis gėrio fėjomis, kasdien rašančiomis pozityvumą skatinančius rašinėlius apie tobulus namus, tobulą šeimą, tobulus vaikus, tobulą darbą ir panašiai. Tobulumas tiesiog neegzistuoja! Kita vertus, jei visi būtų tobuli – būtų be galo nuobodu gyventi.

Koks tavo postas sulaukė daugiausiai paspaudimų „patinka“?

Nesureikšminu like skaičiaus. Turiu tikrą gyvenimą, tikrą darbą, tikrus draugus ir laikų skaičius nėra mano gyvenimo tikslas. Mano rekordas buvo 20 tūkstančių „patinka“. Jų sulaukė postas apie „ištaigingas“ vestuves bendrame Palangos paplūdimyje su duobėse besirausiančiais vaikais, gulinčiais pusnuogiais „svečiais“ aplinkui, čeburekų pardavėjais, alaus palapinėmis… Vėl kažkas rėks, kad – patyčios? Ne. Lygiai – faktas.

Žinai, kažkuria prasme esi unikalus: juk žvaigždėmis paprastai tampa dainininkai, aktoriai, dizaineriai, stilistai…

…o čia – žurnalistas! Ir dar tas, kuris po penkiolikos metų darbo žiniasklaidoje nusprendžia į viską spjauti ir atsisėsti ant savo kupros. Manau, per tiek laiko esu sukaupęs užtektinai žinių komunikacijos klausimais, ir jei per porą metų nebankrutavau, vadinasi, šią sritį išmanau ne taip blogai.

Nuotr. „Nerijus & Gintarė Photography“

Beveik visą laiką buvau politikos žurnalistas, todėl kai man sako, kad negaliu kalbėti politinėmis temomis, šypteliu – šį bei tą per dešimtmetį redaktoriavimo aš tikrai išmanau. Kai vieną dieną atsikėliau ir apsivėmiau nuo įtampos bei negatyvumo, supratau, kad politikos man užtenka.

Dabar esu komunikacijos ir rinkodaros specialistas, mano klientai – nuo tarptautinių prekybos centrų iki žinomų žmonių, kuriems rengiu vakarėlius. Juokiuosi, kai kas nors parašo, jog neišbrendu iš vakarėlių… Tiesa ta, kad kokius 80 procentų tų vakarėlių pats ir organizuoju. Būti juose – mano darbas, ir visai gali būti, kad likus pusvalandžiui iki pozuojant prie sienelės aš stumdžiau stalus ar tiesinau raudoną kilimą (šypteli).

Jei atvirai, kada nors svajojai būti žinomas?

Meluočiau sakydamas, kad nenorėjau to. Pastaruosius penkerius metus sąmoningai buvau viešumoje, ir tai man padėjo susikrauti tam tikrą kapitalą – nuo pažinčių iki to, kad Vaitulionis tapo tam tikru brandu. Žinomumas mano darbe dar nė karto nepakenkė. Netikiu žmonėmis, kurie puola pasakoti apie viešumo kainą. Taip, ji yra, bet per šitiek metų jokio siaubo nesu patyręs. Tikiu, kad kokioje Amerikoje – kiti mastai ir kito kalibro žvaigždės, tikiu, kad Kim Kardashian sunku pereiti gatvę nepastebėtai, bet mes gyvename Vilniuje! Velniam vaidinti Holivudą!

Dar pameni, kaip atsidūrei pramogų versle?

Labai paprastai: keletą kartų nuėjau su Skaiva į renginius, ir štai aš – pramogų versle! Nei planuotai, nei apgalvotai, o realiai – pačiam sau netikėtai. Tiesiog taip nutiko. Tada ir supratau, kad norint išgarsėti Lietuvoje didelių pastangų nereikia: keletą kartų pasirodei viešumoje su žinoma moterimi – ir viskas. Tik va tada jau tavo reikalas, ar sugebėsi toje viešumoje išsilaikyti, atlaikyti spaudimą ir susitaikyti su atsakomybėmis, kurios užgriūva kartu su raudonojo kilimo „blizgučiais“.

Per šitiek metų turbūt jau įsitikinai: nuoširdžios draugystės pramogų pasaulyje egzistuoja?

Manau, taip. Kita vertus, gyvenime turiu daug pažįstamų ir vos keletą tikrų draugų. Neprisileidžiu žmonių, nors galbūt kažkam atrodau atlapaširdis, kas savaitę išsibučiuojantis su septyniasdešimčia. Į savo gyvenimą neįsileidžiu nieko greitai ir paviršutiniškai. Man reikia laiko, kad pradėčiau pasitikėti – turbūt ne atsitiktinai mano namuose yra svečiavęsi dešimt žmonių, ne daugiau. Visi turime rūgščių patirčių, visi mes esame nusvilę dėl draugysčių, nubliovę posmą, atsikėlę, nusišluostę nosis ir su pamušta akimi ėję toliau. Tačiau su kiekvienu tokiu nutikimu žmones mes prisileidžiame vis atsargiau.

Žinau, kas yra išdavystė. Todėl nuolat sau kartoju, kad neverta į savo gyvenimą įsileisti vilkų avių kailyje. Daug labiau skaudina, kai peilį į nugarą suvaro žmonės, kuriuos mylėjai ir kurie buvo tau artimi.

Esu įžeidus – tai faktas. Kaip ir tai, kad ilgam įsiskaudinu. Nepykstu ilgai, bet man ilgai skauda. Tačiau net jei su kokiu žmogumi mano keliai išsiskyrė, visada gatvėje pasakysiu „labas“. Manau, taip elgiasi suaugę žmonės.

O jei reikia, garsiai į akis ir nusijuoksi?

Aš ir juokiuosi, ir kalbu labai garsiai (juokiasi). Mano juokas jau tapęs mano vizitinės kortelės dalimi. Taip, mėgstu juoktis ir darau tai garsiai. Manau, viską gyvenime reikia daryti iš dūšios, juoktis – irgi. Ir manęs jau senokai neišmuša iš vėžių faktas, kad kartais žmonės kavinėje priversti persėsti prie kito stalo. Vis dėlto, kai prieš dešimt metų daugiabučio, kuriame gyvenau, lifte sutikau kaimyną ir jis manęs paprašė taip garsiai nesijuokti, mat už sienos jo vaikai net krūpčioja nuo mano juoko, sutrikau. Tada ir supratau, kad juokiuosi turbūt išties garsiai.

Saugirdas Vaitulionis: „Nemoku laikytis taisyklių“

Meilės laiškai: Saugirdas Vaitulionis

10 vietų, (ne)pakeitusių mano gyvenimą

 


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)