Slaptas AŠ IKONA pokalbis: pabėgusi nuotaka, arba Vestuvės, vos nevirtusios laidotuvėmis

spalio 9, 2018
Skaiva Jasevičiūtė

Nuotr. VIDA PRESS

Kažkaip spėju, kad ne man vienai, žiūrint populiariąją komediją „Pabėgusi nuotaka“, kilo mintis, o kas būtų, jei tai nutiktų realiame gyvenime? Jei ne melodramoje, ne seriale, o tikroje bažnyčioje, tikros ceremonijos metu vienas iš jaunavedžių pasakytų: „Ai, žinok ne, nebenoriu.“ Kas tada? Kur dėti vestuvines dovanas, o kaip balius? Man tikrai ne kartą yra kilę tokių minčių, bet po to aš save nuraminau, kad neee, realiame gyvenime taip nebūna. Ak, kokia aš vėl esu naivi. Būna taip, ir net ne kokioje karštoje jausmingoje Italijoje, o doroje ir santūrioje mūsų Lietuvėlėje.

Sutikusi papasakoti savo istoriją Dovilė net neprašė, kad pakeisčiau jos vardą. „Tegu jo giminės paskaito, gal mane supras bent šį kartą“, – pasakė sutikdama duoti man interviu. Nors nuo lemtingųjų vestuvių prabėgo jau beveik ketveri metai, Dovilės draugai pasitaikius progai jai vis dar primena dieną, kada, stovėdama prie altoriaus, ji ištarė „ne“.

„Tik pakeiskime jo vardą“, – paprašė Dovilė, nes vyras, kuris turėjo tapti jos sutuoktiniu, dabar jau sukūręs naują šeimą. – Aš nežinau, gal jis nepasakojo savo dabartinei žmonai, kad buvo taip paliktas, nemalonu prisipažint tokius dalykus.“

O tu dabar ištekėjusi?

Ne, aš neištekėjusi (juokiasi). Žinok, mano draugai, vos tik juos supažindinu su kokia savo simpatija, iškart pradeda jį gąsdinti, kad palieku vyrus prie altoriaus. Nebeįmanoma, taip ir liksiu senmerge, bet pati kalta (juokiasi). O jei rimtai, turiu draugą, jis žino mano istoriją ir mane supranta. Ir aš tikrai niekada nebepaliksiu nieko prie altoriaus, nes nebedarysiu tokios klaidos ir neplanuosiu vestuvių nebūdama tikra, kad man jų reikia.

Papasakok viską nuo pradžių. Kokie buvo jūsų santykiai su tuometiniu sužadėtiniu?

Mes susipažinome per pažinčių svetainę. Ir žinai tą posakį, kad jei moters vyras per pirmas dešimt sekundžių ją pamačius nekabina, tai nekabins ir ateity. Tai va, aš to posakio nežinojau. Jis man per pirmą mūsų pasimatymą visai nepatiko, daug kalbėjo apie save, nesidomėjo manimi, pasakojo visokias nesąmones, bet aš tada pagalvojau, kad jaudinasi ir sutikau susitikti antrą kartą.

Antras pasimatymas buvo geresnis?

Nelabai. Pamenu, draugei po jo pasakojau, kad visai ne mano skonio vyras. Ilgą laiką buvau viena ir buvau pavargusi nuo minties, kad esu niekam nereikalinga. O jis ramiai, bet atkakliai rodė man dėmesį, vis kviesdavo visur. Palengva įpratau, kad šis žmogus yra šalia. Kažkaip natūraliai pradėjome draugauti.

O meilė?

Jis gana greitai man pasakė, kad įsimylėjo. Man pasirodė nepatogu neatsakyti tuo pačiu, nors aistringos meilės jam nejaučiau. Jaučiau prieraišumą, man buvo ramu, patogu. Jis mane supažindino su savo šeima, jie visi labai džiaugėsi, kad sūnus parsivedė draugę. Jis visai susigyveno su mano draugais, aš įpratau prie jo kompanijos. Vis dažniau likdavau nakvoti jo namuose ir net nepajutau, kaip atsisakiau savo buto nuomos, ir mes apsigyvenome kartu. Visada svajojau apie aistringą meilę, deginantį jausmą, o čia viskas buvo stabilu ir ramu. Bet man mama vis sakydavo, kad taip net geriau, kad vyras turi labiau mylėti moterį nei ji jį, tada santykiai bus be dramų ir lengvesni.

Tai taip išeina, kad kai sakydavai, jog jį myli, melavai?

Gal ne. Ta meilė buvo. Kažkokia kitokia, bet buvo. Tačiau dabar, kai pagalvoju apie mūsų draugystę, suprantu, kad tiesiog plaukiau pasroviui, nes nenorėjau skirtis, keisti savo nusistovėjusio gyvenimo, išeiti iš komforto zonos. Jis buvo pasiturintis, aš irgi neblogai uždirbau, mūsų laisvalaikis buvo turiningas ir smagus. Vienintelė smulkmena – nejaučiau jam aistros ir begalinės meilės, bet juk ne visi jausmai turi būti kaip iš serialo.

Kiek jūs laiko draugavote?

Porą metų. Po to pajutau, kad visai išsisėmiau, kad mūsų santykiai niekur neveda, kad mes per daug skirtingi. Jis buvo geras vyras, buityje, namuose buvo geras pagalbininkas, lovoje buvo neblogas, bet man darėsi nuobodu. Mes nerasdavome bendrų temų, jam nelabai buvo įdomūs mano reikalai, pripažinsiu, man jo darbų aptarinėjimas irgi nebuvo mylima tema. Turėjome keletą hobių, bet jie nesutapo – po poros metų namuose dviese būti pasidarė labai liūdna, beveik nekalbėdavome. Tada pasakiau, kad noriu skirtis.

Kaip jis reagavo?

Iš pradžių ramiai. Jis – protingas vyras, išsiskyrėme ramiai. Aš išsikrausčiau. Porą mėnesių praleidome atskirai, net abu nuėjome į kelis pasimatymus. Bet po to jis man pradėjo rašyti, kad geresnės už mane nėra, kad aš esu jo gyvenimo meilė ir kitus mielus dalykus. Prasidėjo gėlės, siūlymai kartu keliauti, jis net nupirko man šunį ir pasakė, kad čia bus mūsų vaiko repeticija. Po šuns aš palūžau, ir mes vėl tapome pora. O tada prasidėjo spaudimas iš jo ir mano šeimos, kad jau metas vaikučiams, vestuvėms, maždaug – kiek jūs čia žaisite. Žinai, aš niekada nebuvau iš tų merginų, kurios svajojo apie baltą suknelę. Bet aplink draugai pradėjo tuoktis, per vasarą nuėjome į trejas vestuves, o po jos mums vakarieniaujant restorane jis ištraukė iš kišenės žiedą su deimančiuku.

Kaip reagavai?

O kaip reaguotum, jei sėdėtum draugų kompanijoj ir visi pradėtų ploti, fotografuoti, kelti nuotraukas į feisbuką? Pasakiau „taip“ – tą vakarą sėdėjau ir jaučiausi išdidi ir mylima. Skambės baisiai, bet tą vakarą džiaugiausi, nors dabar suprantu, kad jau tada giliai viduje žinojau, kad nemyliu to žmogaus.

Tai kodėl nenutraukei sužadėtuvių? Kodėl reikėjo prieiti iki vestuvių?

Jo sesuo iškart kitą dieną puolė organizuoti mums šventę. Jos draugė – vestuvių planuotoja, tad man buvo pasakyta, kad tereikia išsirinkti datą ir nėra ko laukti. Pareiškimą tuoktis padavėme po savaitės, vestuves suplanavome po dviejų mėnesių.

Kodėl taip greitai? Kiti juk laukia metus ar net daugiau po sužadėtuvių…

Manau, kad viskas taip baigėsi tik dėl to, kad taip skubėjome. Gal jei nebūtų visi stačia galva puolę organizuoti mums vestuvių, abu būtume supratę, kad vestuvių mums visai nereikia. Bet per du mėnesius buvau įtraukta į visuotinio džiaugsmo šurmulį, visi buvo labai laimingi. Abi mūsų šeimos, draugai – visi labai laukė mūsų šventės. Kažkaip tai įsuko ir mane, aš irgi pradėjau laukti šventės.

Mano būsimas vyras į organizavimą nesikišo, jam viskas tiko. Tad viską organizavo jo sesuo, vis pasitardama su manim, o man irgi viskas tiko. Mergvakaris buvo nerealus – tikriausiai vien dėl jo buvo verta organizuoti vestuves (juokiasi). Vakarėlis buvo dešimt balų. Tiesa, per jį mane aplankė pirma mintis, kad nenoriu vestuvių, nenoriu būti žmona, nenoriu būti šio vyro žmona, nes mano gyvenimas po to bus pilkas ir niūrus. Pasakiau apie tai savo geriausiai draugei, bet ji man pasakė, kad per daug išgėriau ir išprotėjau. Užsičiaupiau.

Ar po to dar buvo abejonių?

Po to jos tik stiprėjo. Likus savaitei iki vestuvių nuvažiavau pas mamą ir atvirai jai pasakiau, kad nenoriu vestuvių. Vajėzau, kas prasidėjo: mama šaukė, kad aš beprotė, kad viskas jau užsakyta, kad visi nusipirko rūbus, visi laukia, o aš, savanaudė, taip leidžiu sau galvoti. Šiaip mano mama mane palaiko, bet tada užkūrė man tikrą pirtį. Net nepaklausė, kodėl nenoriu tekėti, pareiškė, kad „taip negalima“.

Tada kažkurį vakarą atsargiai bandžiau pasakyt jam „ar tu tikras, kad mes čia gerai elgiamės?“ Vėl į mane pažiūrėjo, kaip į nenormalią. Supranti, aš ieškojau su kuo žmogiškai pasikalbėti, o man visi sakydavo, kad viskas jau suorganizuota, suprask, kad užsakytas šakotis yra kur kas svarbiau už mano jausmus. Taip, aš kalta, kad tie jausmai išsigrynino per vėlai, bet negi šakotis tikrai svarbiau? Šiaip nekenčiu šakočių iki šiol (juokiasi).

Tai niekas tavęs ir neišklausė?

Po poros bandymų nustojau bandyti kalbėti. Išskyrus paskutinį vakarą prieš vestuves. Mes miegojome atskirai: draugas – namie, aš – viešbutyje, į kurį ryte turėjo prisistatyti makiažo ir plaukų meistrės. Būsimas vyras prieš naktį man parašė žinutę apie tai, kaip laukia rytojaus… Visą naktį prablioviau, nes nenorėjau tų vestuvių, nenorėjau tekėt už vyro, kurio po mūsų išsiskyrimo taip ir nesugebėjau pamilti, bet nesugebėjau ir palikti. Jaučiausi bejėgė kaip skuduras.

Ryte man paskambino tėtis, tik pakėliau ragelį ir vėl pradėjau bliauti. Tėtis iš pradžių pajuokavo, kad man nuotakos siaubūnės stresas, bet po to sukluso ir po mano išsakytų abejonių jis pasakė aukso žodžius: „Dukryt, tai – ne šiaip šventė. Tai – tavo gyvenimas, turi apsispręsti, nes ne mes gyvensim su juo, o tu.“

Tada man prasidėjo kažkokia psichozė. Būsima nuotaka buvo raudona, užvirtusiais akių vokais ir negalinti nusiramint. Atėjo mano pamergės ir aišku puolė raminti, vizažistė pikta, o aš nežinojau kaip pasielgti. Vienu metu jau norėjau jam skambinti ir sakyti: „Nepyk, viską baigiame dabar“, bet aplink buvusios merginos visaip stengėsi mane pralinksminti, kad vėl akimirkai patikėjau, kad viskas bus gerai, kad dėl visko kalti tik mano nervai. Nurimau, pora taurių šampano ir aš jau stovėjau su vestuvine suknia pasiruošusi ceremonijai.

Tuokėtės bažnyčioje?

Ačiū Dievui ne, buvome užsisakę ceremoniją viešbutyje, kuriame šventėme.  Bažnyčioje būtų viskas dar siaubingiau…. Bet ir taip buvo siaubinga – man tikrai baisu tai prisiminti.

Aš pasiruošusi nusileidau, jis jau stovėjo ir laukė manęs. Mane pasitiko tėtis, iškilminga muzika, turėjome nueiti tuos kelis metrus iki būsimo vyro kartu. Aplink visi svečiai, fotografas…. O aš vos įsikabinus jam į parankę pradėjau balsu žliumbti. Tėtis sustojo, paklausė, ar viskas gerai. Ir štai tada man kažkas lyg ir nutrūko.

Nebepamenu, ką atsakiau, tik prisimenu, kad ištraukiau savo ranką iš tėčio rankos ir apsisukusi išbėgau iš salės. Išbėgau į lauką prie viešbučio durų, stoviu žliumbiu, žmonės praeinantys keistai žiūri.  Po kelių sekundžių atbėgo mama, draugė ir vyro sesuo. Ir vėl prasidėjo ta pati daina – aš išprotėjau, viskas jau suruošta, pagalvok, kaip visi turi jaustis, o kaip jam dabar jaustis, kokia aš savanaudė ir t. t. Tada mama pradėjo visus raminti, sakydama, kad man stresas, kad tuoj nurimsiu ir kaip padori moteris ateisiu gražiai tuoktis. „Nenurimsiu“, – sakau joms. Nenoriu aš tuoktis, noriu namo. Vėl prasidėjo kažkoks šurmulys aplink mane. Kažkas padavė cigaretę, į lauką pradėjo lįsti vis daugiau svečių.

O tavo būsimas vyras tarp tų svečių buvo?

Ne, jo nebuvo. Bet ji neatėjo ne dėl to, kad įsižeidė. Tiesiog kai pabėgau, nualpo jo mama. Man būnant lauke, atvažiavo greitoji pagalba, ir mūsų vestuvės rimtai visto scena iš serialo. Kažkas iš jo giminių, jau nebepamenu kas, pradėjo rėkti ant manęs, kad aš žudau, kad per mane miršta jo mama, kad aš sąžinės neturiu. Mama šalia atsistojusi vis bandė mane protinti, kad juk „viskas užsakyta“, „muzikantai ir vedėjas laukia“, „visi dovanų atnešė“ ir panašius dalykus, jo sesuo vis kartojo: „Tu nurimk ir eik ženytis“, o aš blioviau balsu ir vis kartojau, kad noriu namo.

Skamba siaubingai, ar buvo, kas suvaldė situaciją?

Kol greitoji gaivino jo mamą – dėkui Dievui, jai nieko rimto nenutiko – visi buvo kažkokie išprotėję. Sužadėtinis prie manęs taip ir nepriėjo, bet suprantu, kad tuo metu mama tikrai buvo svarbiau. Situaciją išgelbėjo tėtis, nuvedęs mane atgal į viešbučio kambarį ir pasakęs, kad turiu pabūti ramiai, suvokti, ką išdarinėju. Padavė dar taurę šampano ir pasakė, kad jei persigalvosiu – paskambinčiau jam, o jis eina raminti svečių.

Paskambinai?

Ne, išjungiau telefoną, nes man visi rašė žinutes – draugai, giminės, jo sesuo, jis…

Ką jis rašė?

Jis buvo šoke. Jis man parašė, kad didesnio pažeminimo niekada gyvenime nebepatirs. Žinai, jei jis tada būtų parašęs, kad mane myli, gal dar būčiau persigalvojusi, bet tada supratau, kad šakočiai vėl svarbiau už mane.

Taip ir sėdėjai kambary? Kas vyko toliau?

Kambaryje sėdėjau porą valandų. Per tą laiką mano tėtis kažkaip nuramino svečius, dalis išvažiavo namo labai supykę, dalis beldė man į kambario duris, o aš sėdėjau įsijungusi televizorių visu garsu. Mano draugas išvažiavo su mama pas ją į namus, vyro sesuo vis bandė patekt pas mane. Po kurio laiko pasidarė aišku, kad vestuvių nebebus. Nežinau, bet kažkas atšaukė muzikantus ir vedėją, kuriems po to vis tiek teko mokėti. Po kelių valandų pas mane atėjo tėtis ir išsivežė namo. Tą vakarą prasėdėjau jų svetainėje ir žiūrėjau kažkokį filmą.

Kas buvo kitą dieną?

Kitą dieną ir net kitus du mėnesius visi vestuvių svečiai pasidalino į dvi stovyklas . Pirmoji –žmonės, kurie mane ramino ir palaikė, antroj  ir gausesnė – „kaip tu galėjai“. Žmonės man rašė, kad visus pažeminau, kad sutrypiau viešai savo sužadėtinio širdį. Pats sužadėtinis man nerašė. Tikiu, kad labai jį įskaudinau ir to gailiuosi, bet nesigailiu to, ką padariau.

Ar pati jam parašei? Paskambinai?

Aš jam skambinau, bet jis nekėlė. Parašiau ilgą žinutę bandydama paaiškinti, ką jaučiu, bet jis neatsakė. Aš atsiprašiau, bet to neužteko. Ir aš jį suprantu. Bet aš taip pat suprantu, kad taip pasielgdama išgelbėjau mus abu nuo nevykusios santuokos. Taip, aš savanaudė, taip, aš bloga ir nedėkinga, bet aš išvengiau klaidos. Po kelių dienų jis atvežė mano daiktus mano tėvams. Tai buvo aiškus ženklas, kad jis nebenori su manimi bendrauti.

O kaipgi tie šakočiai? Ir vestuvinės dovanos?

Su tėvais apmokėjome visas vestuvių išlaidas. Ačiū tėvams, nes viena to nebūčiau sugebėjusi padaryti. Vestuvinės dovanos liko pas dovanotojus, nes jos įteikiamos po ceremonijos, kuri neįvyko. Visas vestuvių maistas suvažiavo pas mano tėvus į namus, dalį teko išmesti, nes jo buvo daug. Vestuvinę suknelę atidaviau atgal į nuomos saloną, vestuvinės kelionės dar nebuvome suplanavę, žiedus pasiėmė jis. Tiek tų išlaidų… Kartu su tėvais parašėme visiems kviestiems svečiams po atsiprašymo laišką.

Taip tai buvo viena baisiausių dienų mano gyvenime, bet aš pasielgiau teisingai. Mes nebūtume buvę laimingi, ir nors iki šiol jaučiuosi kalta, dabar esu laiminga. Ir jei ne tos mano nepavykusios vestuvės, aš tikriausiai nebūčiau supratusi, kas yra mano trokšta aistringa meilė. Jis irgi dabar vedęs ir labai noriu tikėti, kad dabar jis jau džiaugiasi mūsų nepavykusia ir net neįvykusia santuoka.

Kada dabar tavo vestuvės?

Jei jos bus, tai aš tikrai nebepabėgsiu, nes nuo šiol į sužadėtuves žiūrėsiu daug atsakingiau, žinoma, jei tik kas išdrįs man pasipiršti (juokiasi). Ir žinai, ko per mano vestuves tikrai nebus? Šakočių!

Kalbėdama su Dovile vis bandžiau įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei aš taip būčiau pabėgusi prieš savo tuoktuvių ceremoniją. Ir suprantu, kad neturėčiau tiek valios atsilaikyti prieš visus susirinkusius svečius ir jų spaudimą „nedaryti nesąmonių“. Tada įsijungia pragmatiškoji mano pusė ir aš suvokiu, kad skyrybos kainuoja pigiau nei vestuvių nutraukimas per pačias vestuves ir TIK tada supratau, kad aš, kaip ir visi kiti jos moralizuotojai, sutinku su pasakymu „šakočiai svarbiau“.

Ir tada aš stoju Dovilės pusėn: iš tiesų, net ir pats didžiausias pasaulyje šakotis ir net patys geriausi užsakyti muzikantai ar viešbutis neturi būti svarbesni už tavo jausmus. Būkit laimingos. Bet kokių šakočių kaina.

Skaiva

Įsigyti naujausią AŠ IKONA žurnalą galite čia.

PIRMOJI PAVARTYK NAUJAUSIĄ AŠ IKONA ŽURNALĄ!

ASTA VALENTAITĖ: „ANTRAI SANTUOKAI NESAKAU „NE“

JURGITA JURKUTĖ-ŠIRVAITĖ: „KURTI JAUKIUS NAMUS MAN KVEPIA MOTERŲ DISKRIMINACIJA“

INDREI KAVALIAUSKAITEI-MORKŪNIENEI JOGAILA PIRŠOSI DUKART: „ŠIS „RENGINUKAS“ NEBUVO TOKS GERAS…“


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos