Tėvai, sukluskite: ar tokius žodžius sakote savo vaikams? O nereikėtų!

gegužės 7, 2018
Vilma Juškienė

Nuotr. Monika Dovidaitė

Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį trijų vaikų (Paulos 23 m., Luknės 7 m. ir Fausto 5 m.) mamos, psichologės, konferencijos „Atsakinga tėvystė“ sumanytojos ir organizatorės bei perkamiausių knygų topuose karaliaujančios to paties pavadinimo „Atsakinga tėvystė“ knygos autorės Jūratės Bortkevičienės klausiame: „Ugdant šiuolaikinį vaiką svarbiau, kad jis augtų kosmopolitiškas ar pilietiškas savo valstybės patriotas?“

Jūrate, kokia Jūsų nuomonė apie tai, kad dažnas šiuolaikinis vaikas keliauja, kelionių metu jam pasakojama kitų šalių istorija, tradicijos. Kaip vaikas, matantis didingus kitų šalių kalnus ir pilis, vertina Lietuviškus piliakalnius ar dvarus?

Jūratė: Tautiškumas ir kosmopolitiškumas yra dvi tos pačios monetos pusės. Tikiu, jog šiuolaikinis žmogus laimingas ir darnus šiame pasaulyje jausis išsiugdęs abi savybes. Įdomu tai, jog viena savybė niekaip nepaneigia kitos, priešingai – viena ugdo kitą. Pabandykite vaikui papasakoti įdomių faktų apie bet kurią pasaulio valstybę, ir vaikas netruks paklaus: „O kaip yra mūsų šalyje?“ Tai puiki proga papasakoti apie mūsų šalį. Problema atsiranda tada, kai vaikas iš tėvų girdi begalinį susižavėjimą kitomis šalimis, kitu pasauliu ir pasibjaurėjimą, nusivylimą sava Lietuva. Mes turime gerus, darbščius, talentingus žmones, gryną orą, miškus, gėlą vandenį, net keturis metų laikus, smėlėtą paplūdimį, turtingą, įvairiaspalvę istoriją, tvirtą valią, kantrybę ir t. t. Ar tikrai yra reikalas ir prasmė pagal kažkokius kriterijus palyginti beržą su palme, Alpes su piliakalniu ar klevų sulą su alyvuogių aliejumi? Tai nesulyginami dalykai, kurių kiekvienas yra be galo gražus, kiekvienas yra šios žemės, šio pasaulio stebuklas.

Juk tai panašu į savotiškas šalių lenktynes ar varžybas, kai bandoma išrinkti geresnę ar geriausią šalį.

J.: Tikrai taip. Nepaisant to, jog kiekviena šiuolaikinė valstybė turi tam tikrą vietą žemėlapyje, joje gyvena žmonės, gyvūnai, stūkso kalnai, stovi pastatai ir t. t., valstybė ar šalis, visų pirma, yra jausmas, būsena, tai kažkas nematomo ir neapčiuopiamo. Vaikui pasakodami, jog vienos šalys turi privalumų prieš kitas šalis, mokome juos rinktis skaičiuojant ir remiantis tam tikrais kiekybiniais kriterijais.

Žmogaus gimtinę tam tikra prasme galime prilyginti žmogaus tėvams. Nei tėvų, nei gimtojo miesto ar kaimo, nei šalies vaikas nepasirenka, tačiau visi jie formuoja asmenybę: lemia genus (ne tik tėvai, bet visa tauta, protėviai), požiūrį, vertybes, tradicijas, moralines normas, religiją, papročius, charakterį, kalbą, pomėgius, hobį, džiaugsmus ir baimes. Ne tik tėvai, bet ir gimtas miestas, miestelis, valstybė yra kiekvieno mūsų namai. To, kad vaikas yra tam tikros konkrečios šalies pilietis, niekas niekada neištrins, sakydami tokias frazes kaip „lietuviai vagys“, „lietuviai kvailiai“. Turime suprasti, jog pirmiausia šiuos epitetus pasakome sau, „ant savęs“ ir „ant savo vaikų“.

Mokydami vaiką vertinti, kuri valstybė geresnė, lygiagrečiai visai to nenorėdami išmokome ir vertinti, kieno tėvai ar seneliai geresni, kieno namai gražesni, kieno daiktai turi daugiau funkcijų.

Mano manymu, meilė tėvynei turėtų būti besąlyginė, panašiai kaip meilė tėvams, seneliams, vaikams. Ne vertinti, matuoti ir baksnoti trūkumus, o džiaugtis privalumais, mylėti ir gerbti visa, kas gimta, derėtų mokyti, kas yra pradžių pradžia.

Jūrate, kalbate tarsi knygą apie tobulą pasaulį cituotumėte, tačiau realybė yra tokia, jog tūkstančiai žmonių palieka Lietuvą ir pasirenka gyventi kitur.

J.: (šypsosi) Pasirinkimas gyventi kitoje šalyje neturi nieko bendra su meile tėvynei. Tam tikra prasme mes kiekvienas emigruojame palikdami gimtuosius namus. Kartais emigracija yra į kitą gatvės pusę, tačiau kiekvieni nauji namai yra tarsi nauja tvirtovė, naujas pasaulis, nauja valstybė su unikaliais papročiais ir gyvenimo būdu. Žmogus pagal pasaulio proporcijas yra mažas ir gyventi visur jis negali, taigi tenka priimti sprendimą ir gyventi ten, kur tuo metu labiausiai norisi. Tačiau ar tai, kad gyvenu Vilniuje, reiškia, jog Vilnius yra vienintelė, pati geriausia ir tobuliausia vieta gyventi, ar tai, kad pasirinkau Vilnių, reiškia, jog niekinu ir laikau menkesniais, prastesniais, vertais tik blogų žodžių visus kitus pasaulio miestus? Ne! Lygiai taip yra ir su valstybėmis – tai, kad šiuo metu gyvenu vienoje iš jų, visiškai nereiškia, kad visos kitos yra blogos. Problema atsiranda tada, kai žmonės, priėmę sprendimą, pradeda niekinti ir smerkti tai, ko nepasirinko ar ką atmetė. Kalbant tarpusavyje ir su vaikais juk galima pasakyti, kad taip, mes dėl tam tikrų priežasčių gyvename ten, kur gyvename, bet mūsų gimtinė Lietuva taip pat turi pliusų ir gražumų. Taip leisime savo vaikui didžiuotis ir žavėtis savo prigimtimi, savo istorija ir namais. Šiandien menka jaunuolių savivertė įvardijama kaip viena opiausių problemų. Patyčios, depresija, agresija, savižudybės – tai tik kelios iš menkos savivertės pasekmių. Didžiavimasis savo prigimtimi, tėvyne, istorija, jos žinojimas yra būtina aukštos savivertės sąlyga. Todėl drąsiai sakau, kad geriau patylėti ir nesakyti nieko, nei keiksnoti savo valstybę.

Gal turite patarimų, padėsiančių ugdyti vaikų tautiškumą ir kosmopolitiškumą vienu metu?

J.: Kosmopolitiškumas yra glaudžiai susijęs su smalsumu, tyrinėjimais atradimais, susižavėjimu, meile pasaulio įvairovei. Supažindindami vaiką su pasauliu mes jam labai aiškiai ir akivaizdžiai parodome, kad tie patys dalykai gali būti be galo skirtingi ir visi jie yra teisingi. Tarkime, „namas“ – kiek skirtingų, unikalių „namo“ variantų rastume apkeliavę pasaulį! Ir taip yra su viskuo: žolė, dangus, mėnulis, upės, ežerai, jūros, žmonės, gyvūnai, kalba, papročiai, apranga, spalvos… Viskas yra taip skirtinga ir viskas egzistuoja! Vaikui, kuris mato, supranta ir priima pasaulio įvairovę, daug lengviau priimti ir savo paties tautą kaip unikalią, gražią, didingą, kaip tokią, kuria galima didžiuotis, kurios nereikia gėdytis. Nežinau, kas ir kada sugalvojo, kad gerai ir gražu yra tik tai, kas didinga, kas sugalvojo, kad didžiuotis galima tik aukso medaliu, tik pirmąja vieta. Yra valstybių, kuriose žmonės badauja, kur vis dar yra vergovė, kur nėra mokyklų, vandens, o moterys prievartaujamos, bet Lietuva tokia nėra. Net jei mes matome, kad kažkas kažkur gyvena geriau, Lietuva yra viena iš išsivysčiusių valstybių, realių, tikrų baisumų, katastrofų ar pavojų čia nėra. Nebūna ir žemės drebėjimų ar ugnikalnio išsiveržimų, be to, turime apsčiai tyro vandens ir miškų – tai gali būti pretekstas džiaugtis ir gyventi Lietuvoje (juokiasi). Tiesa yra tokia, kad Lietuva tinkama šalis ir tiems, kurie nori džiaugtis medaliais ar pirmomis vietomis – jų darbštūs ir talentingi mūsų šalies piliečiai pelno įvairiausiose srityse. Tikruoju kosmopolitiškumu laikau pagarbą ir toleranciją visam pasauliui, visiems žmonėms ir savo paties tėvynei.

Kaip ir ką patartumėte papasakoti vaikams artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui?

J.: Paklauskite savo vaikų, 100 metų – daug ar mažai? Jei žmogui 100 metų – tai daug, o valstybei? Yra valstybių, kurios skaičiuoja kelis tūkstančius metų, o mūsiškei 100. Kiek iš to 100 metų mūsų šalis buvo laisva? Man pačiai be galo svarbu yra tai, kad, nepaisant nieko, mūsų žmonės, mūsų protėviai visuomet gynė ir saugojo savo šalį, jiems daugybę kartų teko susivienyti ir kovoti, kad išsaugotų mūsų tautą. Tauta, tautiškumas – tai ne žemės plotas žemėlapyje, žemės ploto ir tautos, kaip visuotinės, būrį žmonių vienijančios bendrystės, nepriklausymą vienam nuo kito puikiai iliustruoja žydų tauta, kurios didžioji dalis gyvena ne Izraelyje, t. y. emigracijoje, tačiau kiekvienas, gyvenantis emigracijoje, visų pirma, yra žydas ir tuo be galo didžiuojasi, šios tautos tvirtybės nesunaikino net Antrasis pasaulinis karas! Tautiškumas, pilietiškumas, visų pirma, yra bendrystė, dėl bendros tautybės tampame viena šeima, o šeimos nariai vieni kitais rūpinasi, stengiasi padėti, pamokyti, parodyti, išklydusius iš kelio ne smerkia, bet atveda į tiesą.

Kai vaikų auklėjimas prasideda nuo pasibeldimo į jų kambario duris:

Vaikai manipuliuoja? Tai – savybė, kurios prireiks gyvenime

Kūrybingumas – paklausiausia „prekė“:

Kūrybingumas pavojingas: kodėl vaikai aplenktų mokslininkus ir patektų į NASA?

Vieno tėčio istorija:

Kai tėtis augina neįgalų sūnų: vieno vyro istorija

Pavasarinį AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: https://www.perkuknyga.lt/lt/naujausios-knygos/vmg-as-ikona.-pavasaris-2018.html


← Grįžti

Komentarai:

  • Susanna gegužės 10, 2018, 08:15

    Vilma Juškienė, thanks so much for the post.Really thank you! Keep writing.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos