Tik mylintis žmogus gali būti laimingas

gruodžio 18, 2017
Simona Jansonaitė

Nuotr. Monika Dovidaitė

Pasirinkti Dievo kelią ir išsižadėti galimybės kada nors prisiekti amžiną meilę moteriai bei susilaukti vaikų – kalbėti apie tai vadovaujantis vien protu sunku. Tačiau apie kunigo pašaukimą kalbant širdimi viskas nebeatrodo taip sudėtinga. Kauno klinikų kapelionui kunigui Benui Audriui Martusevičiui, socialinėje erdvėje geriau žinomam kaip Benas Lyris, – dar tik trisdešimt vieneri, tačiau savęs jis šeimoje jau neįsivaizduoja. Pašventęs save Dievui, sako namus ir šeimą atradęs bažnyčioje ir su žmonėmis, kuriuos kasdien sutinka.

Vietoj medicinos – kunigo kelias

Pasakodamas, kaip prasidėjo kelias į kunigystę, Benas šypteli: nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėlęs netikėtai suprato, jog bus kunigas. Jo šviesios atminties mamytė buvo labai religinga, bet ji niekada savo dviejų sūnų nevertė drauge eiti į bažnyčią. Vis dėlto Benas eidavo. Jo taip pat jau šviesios atminties tėtis tikintis nebuvo, bet jis labai gerbė žmonos laisvę ir niekada dėl tikėjimo nepriekaištavo. „Bet turbūt didžiausią įtaką man padarė tikybos mokytoja, – prisimena. – Ji buvo jauna ir įdomi, pasakojo ne tik apie Dievą, bet ir kitus tikėjimus, netradicinius religinius judėjimus, sektas, taip išryškindama krikščionybės grožį. Ji plėtė mūsų pasaulėžiūrą, supratimą, ir mes ja pasitikėjome. Kai kunigų seminarijoje Kaune vyko atvirų durų diena, pakvietė ir mane ateiti – matė, kad man rūpi kiek gilesnės studijos.“

Būsimam kunigui seminarijoje patiko. Tačiau dar prieš apsivilkdamas sutaną nusprendė išbandyti laimę Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Įstojo. Į nemokamą vietą. Jau tada Benas stengėsi pastebėti ir perskaityti Dievo siųstus ženklus, todėl kai mama pasakė, kad jei studijuos mediciną, turės ir dirbti, nes ji neturės galimybių sūnaus išlaikyti, susimąstė: gal Dievas ne šiaip sau siuntė šį nepriteklių?

Vis dėlto mama sūnaus pasirinkimu tapti kunigu pernelyg nesidžiaugė, nes namuose liko viena, o brolis Benui sakė, kad galėtų stoti į kokią architektūrą – pasirinkti „normalesnę“ profesiją. „Aš ir pats turėjau abejonių, kaip be jų, – atvirai prisipažįsta. – Mano kunigo gyvenimas – kaip anoniminio alkoholiko: kiekvieną dieną budžiu, kad likčiau ten, kur esu. Jei suklydau, padariau klaidų, atsiprašau ir einu toliau. Kunigas, kaip ir bet koks žmogus, yra pažeidžiamas, jį kausto baimės, užpuola dvejonės – visko būna. Tačiau aukodamas šv. Mišias matau daugybę veidų ir jaučiu, kad tie žmonės manimi pasitiki. Būtent jie yra mano namai. Mano šeima. Mano vaikai. Mano broliai ir seserys, tėvai. Jų žibančios akys išlaiko mane pasirinktame kelyje, su mano pašaukimu. Pasirinkęs kunigo kelią tapau palaimintas. Jūs tik įsivaizduokite, kiek pasaulyje yra vyrų, kuriems žmonos nepasako, kad juos myli, ir kiek pasaulyje yra moterų, kurios myli, bet to neparodo. O aš, pasirinkęs tarnystę Dievui, kasdien sulaukiu tiek daug mylinčių žmonių!“

Geriau laimingas tėtis nei nelaimingas kunigas

Besišnekučiuojant apie pasirinkimus, kalba pasisuka ir apie celibatą. Jaunas ir žmonių mylimas kunigas nėra pasiruošęs ginamosios kalbos, tačiau ir nepuola smerkti Bažnyčios draudimo dvasininkui kurti šeimą. Benas įsitikinęs – celibatas nėra Dievo sukurtas, ir tai nėra gyvenimo dogma, kurios Popiežius negalėtų pakoreguoti: „Būčiau už tai, kad kunigas turėtų teisę rinktis: kartą gyvenime sukurti šeimą ar likti vienam visą gyvenimą. Taip, kaip, pavyzdžiui, yra pas stačiatikius: šventikai, norintys tapti vyskupais, negali būti susituokę, kad nebūtų užkirstas kelias vyskupais tapti paprastiems, bet pašaukimą jaučiantiems kaimo berniukams, kad svarbių postų neužimtų ištisos dinastijos. Karjera ar šeima – tai laisvo žmogaus pasirinkimas…“

Tačiau šiandien Benas jau neįsivaizduoja savęs šeimoje: juk kuo esi jaunesnis, tuo lengviau dviem žmonėms kartu augti, o laikui bėgant reikalavimai tik kyla. Be to, jei sugebi Dievą priimti kaip realiai egzistuojantį asmenį, kasdieniame gyvenime net nepajauti, kad esi vienas. „Juk du žmonės tuokiasi ne tam, kad drauge gulėtų lovoje, – šypteli, – o tam, kad kartu augtų, kad patvirtintų, kokie jie svarbūs vienas kitam yra. Tokio patvirtinimo iš savo parapijos, iš žmonių, kuriuos sutinku, gaunu kasdien. Mano šeima – tai mano bendruomenė.“

Taip, kaip Benas nepiktžodžiauja kalbėdamas apie celibatą, taip jis nesmerkia ir dvigubą gyvenimą gyvenančių kunigų, o ypač tų, kurie dėl meilės moteriai nusprendė nusivilkti sutaną. Jis dėkoja Dievui už kiekvieną kunigą, kuris tarnavo, bet kuris iš meilės moteriai nusprendė pasitraukti. „Laimingas žmogus gali bet kada padaryti kitą žmogų laimingą, – net nesuabejoja. – Geriau laimingas šeimos tėtis nei nelaimingas kunigas. Popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Jei turite vaikelių, privalote išeiti iš kunigystės ir prisiimti savo kaip tėvo atsakomybę rūpintis atžalomis. Vaikas turi teisę matyti savo tėvo akis.“ Pasak jauno dvasininko, kunigas privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką padarė – tai ir yra tikrasis vyriškumas. O sprendimas gyventi dvigubą gyvenimą – bauda pačiam sau. Bažnyčia – ne prokuratūra, ne muitinė, ne teismo salė, kad pasmerktų. Bažnyčia – Dievo namai, kur yra vietos kiekvienam.

Meilė nėra daiktavardis

Neieško piktų žodžių Benas ir tiems vyrams, kurie išsižada šeimų, vaikų. Ir visai ne todėl, kad yra kunigai, o dėl to, kad nusprendžia pasirinkti paprastesnį kelią. Be atsakomybės, be įsipareigojimų. „Vyrai pabėga iš nebrandos, dėl to, kad yra nepasiruošę, kažko neišmokę, – svarsto kunigas. – Juk mes dažnai kažko nepadarome ne iš piktos valios, o iš nežinojimo. O kartais mūsų žinojimas nenukeliauja nuo proto iki širdies. Tai yra trumpiausias kelias mūsų gyvenime, tesiekiantis 27 centimetrus, bet taip dažnai jis ir lieka neįveiktas. Kartais nepakanka ir viso gyvenimo jam nueiti…“

Benas kur kas mieliau kalbėtų apie gražius pavyzdžius, darnias šeimas. Širdis džiaugiasi, kad vis daugiau jaunų porų santuokai bažnyčią renkasi ne todėl, kad gražu, o dėl to, kad Dievas laimintų jų ryšį. Tokios santuokos, pasak kunigo, beveik visada išlieka, jos būna stabilios. Kartais tenka laiminti poras, kurios drauge nugyveno… 75 metus. Kai kartą tokios poros Benas paklausė, ar buvo sunku tiek metų nugyventi kartu, išgirdo ir receptą: „Mes kasdien dėkojame Dievui už kartu praleistą dieną. Visada rasdavome laiko, kada patylėti, kada padėkoti ir vienam kitą prisiminti.“ Kunigas įsitikinęs: meilė nėra tik jausmas ar spalva, tai ir – dorybė, kuri reikalauja darbo, pastangų: „Apaštalas Paulius laiške korintiečiams sako, kad meilė kantri, maloninga, nepavydi, ji nesididžiuoja, neišpuiksta, nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, viską pakelia, viskuo tiki, viską ištveria, niekada nesibaigia. Kitaip tariant, meilė nėra daiktavardis, tai – veiksmas. Neužtenka meile tikėti, ją reikia kasdien kurti. Kurti su labai paprastais dalykais –išplautais indais ar pasakytu „ačiū“.

Iš vėžio gniaužtų – į klinikų koplyčią

Kartais jis nevilki sutanos ir nė iš tolo neprimena Bažnyčios tarno. Tikėjimą ir meilę Dievui jis skelbia šiuolaikinėmis priemonėmis – feisbuke ir instagrame. „Turime būti konservatyvūs, kad turėtume vertybių, ir turime būti liberalūs, kad apie tas vertybes žmonėms kalbėtume jiems suprantama kalba, – įsitikinęs Benas. – Turime pamilti tikrovę. Kaip kardinolas Angelo Amato, aukodamas Mišias per Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, sakė: „Mes per daug kritikuojame tikrovę, mums reikėtų stengtis ją pamilti.“ Ir išties – kritikuojame, diagnozuojame visus ir viską, tačiau receptų neišrašome ir vaistų neduodame.“

Nieko keista, kad Benas kalba medicininiais terminais. Nuo pat tos dienos, kai prieš septynerius metus buvo įšventintas į kunigus, jis svajojo tapti medicinos studentu. Šiemet jis šią svajonę išpildė – įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą. „Žmonių širdis galima gydyti būnant ir chirurgu, ir kunigu, tai tik – požiūrio klausimas, – linksmai nusijuokia . – Žmogus, kuris sugeba derinti dvasinius ir kūno matmenis, visada nugali. Sunku gyventi su neįgyvendintais troškimais. Kai nueisime prie Dievo ir jis mums parodys, kokie esame ir kokie turėjome būti, labai norėtųsi, kad šis skirtumas būtų kuo mažesnis. Labai svarbu klausyti savo širdies…“

Beno tėtis mirė nuo plaučių vėžio. Prieš ketverius metus jis ir pats susirgo. Laimė, Dievas jam padovanojo apendicitą, ir gydytojai ląstelių pakitimus pamatė dar tada, kai jam buvo pirmoji kepenų vėžio stadija. Gulėdamas ligoninėje jis pažadėjo: „Dieve, jei leisi man gyventi, paskirsiu savo gyvenimą silpniesiems, kuriuos man atsiųsi, kuomet dirbsiu su ligoniais.“ „Dabar, kai pasveikau, kiekviena diena man – kaip amžinybė. Stengiuosi kiekvieną akimirką įprasminti, sudėti į ją visą džiaugsmą.“

Šiandien jaunas kunigas – Kauno klinikų kapelionas. Jam darbas ligoninėje patinka. Matydamas problemas reanimacijoje ar susitikdamas su ŽIV sergančiais žmonėmis, jis sako daugiau gaunantis nei pats duodantis… Benas dar nežino, kurios srities specialistu norėtų tapti, bet jau dabar pasvarsto apie onkologiją, psichologiją, psichiatriją, galbūt – paliatyviąją slaugą, t. y. darbą su iškeliaujančiais žmonėmis. „Ar nebijau, kad bus sunku? – tik akimirką susimąsto Bažnyčios tarnas. – Nemanau, kad mamai, paliktai vyro, auginančiai du vaikus ir gaunančiai vos porą šimtų eurų, yra lengviau.“

Širdyje – poetas

Apie tai, kur žurnalistas susitiko su pašnekovu, įprasta paminėti straipsnio pradžioje. Na, taip – pamiršau. Taigi… Su Benu susitikome vienoje sostinės kavinių – tų, populiarių, kurias mėgsta jaunimas. Sako, atėjęs gerokai anksčiau, tad belaukdamas spėjo sukurti trumpą eilėraštuką ir užrašyti jį ant vienkartinio kavos puodelio: „Keliuos anksti tave kaip aušrą pamatyt bekylančią.“ „Žmonės skuba ir ilgų tekstų neskaito. Esu prirašęs esė, bet supratau, kad tokios trumpos eilutės labiau užkabina, – per vos daugiau nei metus Benas Lyris sukūrė bemaž du tūkstančius poetiškai sudėliotų minčių. – Tie trumpi eilėraščiai gali būti suprasti kaip Dievo žinutės mums. Dievas kiekvienam iš mūsų taip kalbėtų, jei klausytume vieni kitų, kalbėtume vieni kitiems, kartotume, kad mylime. Tik mylintis žmogus gali būti laimingas.“

Mokydamasis seminarijoje nenorėjo, kad būtų atpažintas kaip autorius, todėl kaip koks Liudas Vasaris susigalvojo slapyvardį – Lyris. Savo užrašytas žinutes Benas išmeta į šiukšliadėžę, tiesa, prieš tai nufotografavęs ir įdėjęs jas į feisbuką. 480 trumpų eilėraščių jau sugulė į knygą „Liturgija Meilės“. Beje, visi jie – be skyrybos ženklų. „Žmonės turi turėti laisvę, – šypteli kunigas poetas. – Ten, kur padėjau tašką, kitas galbūt padėtų kablelį ar klaustuką… Noriu palikti galimybę savo eilėraščius skaityti taip, kaip žmogus nori.“

 


← Grįžti

Komentarai:

  • Nijolė vasario 2, 2018, 16:09

    Ačiū Dievui už šį Kunigą.

  • as sausio 16, 2018, 22:35

    koks sventas jaunas pedikas, tiesiog spinduliuoja pediskumu. zinot ka, visi romos pakalikai pederastai, aikit naxui ir nelyskit pri vaiku isigimeliai

  • vaida sausio 14, 2018, 23:00

    Eikit,kunige,savo pasirinktu keliu…

  • Izolina sausio 14, 2018, 15:49

    Tikrai nuostabus kunigas, skleidžiantis šviesą ir šilumą. Norėtųsi ir daugiau tokių kunigų, tada būtų ir bažnyčios pilnesnės. Jo visada malonu klausytis.Ačiū Jam

  • Janina sausio 14, 2018, 12:29

    Džiaugiuos tom
    Džiaugiuos šiuo straipsniu, džiaugiuos, kad yra toks kunigas mąstantis, poetas, sąžiningas, išsilavinęs….pasaulis ne be.gerų kunigų. Visuomenėje ar žmonių bendrijoje yra visokių….ir ką.daryt? Kalbėti nedraudžiama, nes tyla ne visada gera byla. Puikus.žmogus Lyris.Dievulio palaimos !

Forumas
TEMA: Paveldėti papuošalai – nurašyti ar pritaikyti?
As taip pat manau, kad perdovanotas suzadetuviu ziedas gali suteikti daug laimes, taciau tai ptiklauso ir nuo santykio su mylimojo seima
TEMA: Tobuliausia tase pasaulyje
Sveiki,   Noreciau siek tiek nudazyti namus. Ar esate kas nors bande <span data-sheets-value="{"1":2,"2":"https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/"}" data-sheets-userformat="{"2":513,"3":[null,0],"12":0}">https://www.ltcstatyba.lt/sienu-dazymas-kaune/</span>   Aciu.