Vaikai manipuliuoja? Tai – savybė, kurios prireiks gyvenime

gegužės 6, 2018
Rima Aukštuolytė

Nuotr. Gediminas Gražys

Daumantas Todesas, Jakovo Bunkos fondo vadovas, ir Bronislava, vyro vadinama Bronyte, Todesienė, ne vieną dešimtį metų dirbusi teisėja, yra tie žmonės, kurie gali papasakoti, kaip užauginti laisvus vaikus. Taigi, tikriausiai nieko nuostabaus, kad ir jų dukros – Laurina bei Renata – dalyvauja pokalbyje. Vaikai šioje šeimoje niekada nebuvo vertinami kitaip – jie visada buvo lygiaverčiai šeimos nariai. Nors, tiesą pasakius, su Renata tą šeštadienį pakalbėti taip ir nepavyko – po fotosesijos ji išskubėjo į renginį. Bet po kelių dienų išgirstas jos pasakojimas ir savo šeimos matymas tik dar labiau sustiprino pirminį įspūdį – kokie stiprūs šios šeimos saitai. Kaip juokėsi Renata, jiems tiesiog natūralu kas dieną bent penkis kartus susiskambinti su tėvais, o ir anūkę auginti padeda.

„Jie net nesupranta, kaip būnant su vaiku galima pavargti“, – stebisi Renata. Ne veltui ir interviu pradžioje su Todesų šeima nuskamba sena žydų patarlė: „Jeigu būtų galima turėti tik anūkų, niekas neturėtų vaikų.“

Pasiskirstymas vaidmenimis

Mūsų pokalbis prasideda virtuvėje, srebiant žydišku penicilinu vadinamą vištienos sultinį. Maistas šioje šeimoje visada turėjo svarbią reikšmę. Laurina, pati plėtojanti projektą  „Cook Jewish Be Jewish“, pasakoja, kad, net ir dirbdama nuo ryto iki vakaro, jų vaikystėje mama sugebėdavo pasirūpinti šiltais pusryčiais, pietumis ir vakariene. Kaip ji spėdavo tai padaryti, dukroms iki šiol – paslaptis. Tačiau meilę maistui įkvėpė savaitgaliais gamindavęs tėtis – tam jis galėdavo skirti visą dieną.

„Tėtis buvo atsakingas už žaidimus, už žinias. Pasisodindavo jis mane nuo mažų dienų ant pilvo ir žaisdavome, pavyzdžiui, sakydavo žodį, o man reikėjo suploti – valgomas ar ne. Dabar suprantu, kad mama sąmoningai užleido tėčiui stebukladario vietą, o pati užėmė nepopuliarią sritį – rūpinimosi neplautomis rankomis ir tvarka namuose“, – prisimena Renata.

Paklausus, kokių tradicijų šeimoje yra, B. Todesas sako: „Aš klausau, kas man liepiama.“ Tuo metu nuskamba dukros Laurinos juokas: „O mes tuo tikime.“

Tvarką nustato moteris

Po studijų Vilniuje Daumantas ir Bronytė Todesai su kelių mėnesių dukra Laurina gavo paskyrimą į Telšius. Sako, abu manę, kad ten bus paprasčiau prasimušti. Vyras vadovavo gamyklai, o B. Todesienė dirbo notare. Paklaustas, ar nenorėjo daugiau vaikų, D. Todesas atvirai sako: „Mūsų norai išsiskyrė – aš norėjau vaikų turėti daugiau, bet suvokiau, kad moteriškėms tomis sąlygomis, kokiomis mes tada visi gyvenome, auginant vaiką reikia mažiausiai dvejus metus išbraukti iš gyvenimo. Nesu matęs nė vieno vyro, kuris pagimdytų vaiką ir darytų karjerą. O dar klausia, kodėl mažiau moterų padaro karjerą… Gerai, kad buvo galima samdyti žmones vaikams prižiūrėti.“

Antroji dukra Renata gimė po penkerių metų. B. Todesienė grįžo į darbą, kai mergaitėms suėjo 4 mėnesiai – tiek vienai, tiek kitai. Vaikais rūpinosi auklė.

Nuotr. Gediminas Gražys

„Namus stato vyrai, o pastato – moterys. Kokią tvarko nustato moteris, tokia tvarka ir egzistuoja. Jei moteris pastato ant pjedestalo savo vyrą, vaikams nerodomi jokie barniai, šeimoje įsivyrauja darna. Žinoma, tų barnių būna visur, bet nebūtina apie juos pasakyti nei kaimynams, nei vaikams, nes, patikėkite, vaikai nieko neužmiršta, visi nesutarimai juose nusėda“, – pristato savo šeimos modelį pristato D. Todesas.

„Tėvai mums matant niekada nesipyko, net nejausdavome jokios įtampos. O aš juk buvau manipuliacijų asė. Man buvo 12 metų, kai tėvai mašinoje susipyko dėl tapetų. Tada jų paklausiau, ar dabar skirsis“, – juokiasi Renata.

Nuo ko prasideda vaikų auklėjimas

Visi jie vieningai tvirtina – smurto Todesų šeimoje nebuvo: nei fizinio, nei psichologinio. Tiesa, kartą Laurina pati reikalavo beržinės košės – kadangi nuo mažens domėjosi kulinarija, priskynusi beržų šakų prašė jos išvirti. Tik taip tos košės niekada ir negavo.

„Vaikų auklėjimas prasideda nuo labai paprasto dalyko – pasibelsk eidamas į jų kambarį. Taip parodai, kad žmogus turi savo asmeninę erdvę, kur jis yra saugus“, – sako D. Todesas.

Duktė Renata paantrina – gyvenime buvo įvairių situacijų, bet ji visada žinojo, kad ramiai gali grįžti namo pas tėvus.

„Niekas manęs nesmerkė ir nebarė, galėjau drąsiai gyventi. O gyventi be baimės yra gerokai lengviau. Vaikystėje anksti įtikėjau Dievu. Nebuvau piktas vaikas, tik išdykęs. Eidama iš namų sakydavau: „Dieve, jei tu esi, manęs nepagaus.“ Ir dažniausiai nepagaudavo“, – sako advokatės kelią pasirinkusi ir advokatų kontorai vadovaujanti moteris, šiuo metu su vyru auginanti 2,5 metų dukrą Moną.

Tuo metu D. Todesas pasakoja, kad jis pats užaugo liberalioje šeimoje, tik tą liberalumą diktavo tėtis, nes mama, kolūkio pirmininkė, išvykdavo 6 ryto ir grįždavo 11 vakaro.

Nuotr. Gediminas Gražys

„Kai vasarą kaime vasarodavome, mama ant arklio atjodavo aplankyti vaikų. Dar dabar atsimenu kumelę Varną – kaip ji atrodė ir ką mokėjo, nes tai – mano vaikystės dalis.  O tėvelis buvo labai demokratiškas. Jo nuomone, vaikams reikėjo duoti žinių ir kryptis. Mama priėmė jo požiūrį.

Mūsų šeimoje Bronytė laikė tvarką, o kai reikėdavo truputį laisvės (mes būdavome susitarę už akių), mergaitės žinojo, kad aš tą laisvę duosiu. Su vaikais reikia kalbėti, reikia draugauti. Negali sakyti, kad neturi laiko. Jei esi pavargęs, gali pasakyti, kad pagulėtų šalia, bet ne kad eitų į šoną. Kiek vaikui duodi dėmesio, kai jis mažas, paskui tai grįžta paduotomis stiklinėmis vandens, kai tu nepakeli uodegos. Vaikai užauga, jei nori, kad jie būtų draugai, turi draugauti, kol jie maži“, – aiškina D. Todesas.

B. Todesienė tai iliustruoja pavyzdžiu iš Renatos vaikystės, kuomet mergaitė parengiamojoje klasėje per pietus kotletus slėpdavo sarafano kišenėje, nes nenorėjo jų valgyti. Tačiau auklėtojos neleisdavo kilti nuo stalo, kol maistas buvo nesuvalgytas.

„Auklėtoja stebėjosi, kodėl Renata mėsos nevalgo. Pasakiau, kad mes vegetarai. Negaliu juk vaiko priversti valgyti, jei jis nenori“, – šiandien juokiasi B. Todesienė.

Ji lygiai taip pat elgėsi ir sužinojusi, kad jos trečiaklasė Renata jau kelias savaites neina į mokyklą.

„Kas vakarą atjungdavau telefoną, kad mokytoja negalėtų paskambinti. Tik tąkart, matyt, nespėjau ir jau supratau, kad mama kalbasi su auklėtoja. Paklausta, ar sergu, mama net nesudvejojusi atsakė, kad sunkiai sirgau, bet jau rytoj ateisiu į mokyklą“, – krizena pati Renata, kuri tikina vaikystėje turėjusi tiek velnių, kad galėjo juos eksportuoti. Net tada ji negavo barti – susėdusios su mama kalbėjo, dėl kokių priežasčių ji nenori eiti į mokyklą, kol viską išsiaiškino: „Jei tėvai pasakė, kad atleido, daugiau niekada ir neprikaišiodavo.“

„Savo vaikus turi ginti, kol jie nepadarė nusikaltimo. Juk savo vaikui esi paskutinė užuovėja. Tą akimirką, kai blogai, jis bėga pas mamą. Jei tu jį išduosi, jis tavimi daugiau nepasitikės“, – teigia D. Todesas.

Griežčiausias šioje šeimoje sudrausminimo būdas – kreipimasis pavarde. Ir net interviu metu kelis kartus nuskamba griežtesnis tėčio: „Todesaite!“

Laurina, diplomuota sociologė-antropologė ir edukologė, dar papildo: „Auklėdamas vaiką, kad turi klausyti suaugusiojo, atimi iš jo galimybę pasireikšti, turėti savo nuomonę, galiausiai – gali jį įstumti į bėdą. Nes paskui jis gali klausyti, kas jam liepiama, ir tai ne visada gali būti gerai. Vaikas net neturi bučiuoti jokios tetos, jei to nenori. Jis turi teisę į savo kūną.“

Pagarba ne tik artimiausiems

„Tėvai labai anksti paaiškino, kad skųsti viena kitą yra bjauru. Viena pasiskųsdavo, o kampe stovėdavome abi. Taip ir supratome, kad iš to – jokios naudos. Tėvų į savo peripetijas nebekišom“, – juokiasi Laurina.

„Tėvai įskiepijo tikėjimą gyvenimu ir žmonėmis. Niekada namuose negirdėjau apkalbų. Jei kažkas bjauriai pasielgdavo, tėvai analizuodavo, kas tam žmogui negerai. Manęs nevertindavo ir pagal pažymius, o iki devintos klasės nesimokiau labai gerai. Senamiestyje buvo daug pagundų (juokiasi). Gimiau ir jau buvau žmogumi“, – pabrėžia Renata.

Jos sesuo Laurina pamena, kaip, būdama vos dvejų metukų, buvo pristatyta močiutei Rokiškyje – oficialiai, kaip pristatomi suaugę žmonės. Šeimoje vykdavo pasitarimai, tėvai klausdavo dukrų nuomonės, o jų namai buvo atviri ne tik meno atstovams, bet ir dukrų draugams.

Nuotr. Gediminas Gražys

„Kur nuvažiuodavome, ten susirasdavome draugų. Dukrų draugai iki šiol gali pas mus atvažiuoti kaip į namus ar pakviesti arbatos į miestą. Vaikai neturi varžytis savo tėvų. Aš niekada nesivaržiau. Manau, kad visi dalykai turi vykti namuose, ne slapčia nuo tėvų“, – sako D. Todesas.

Todėl jų namuose vykdavo visi dukrų vakarėliai. Pasak Renatos, iki 16 metų – tėvai jų metu užsidarydavo savo kambaryje, o po 16 metų jau linksmindavosi visi kartu.

„Su tėvais susitarėme, kad kol nebus dūmų kvapo ir klyksmų, kad kažkas kažką žudo, viskas vyks gerai, – kvatoja Renata. – Tėvai sakydavo: „Jei mes jums kažką drausime, jūs tai darysite patvoryje.“

Natūraliai kyla klausimas, ar šioje šeimoje yra nuskambėjęs žodis „ne“? Paaiškėja, kad tikrai yra – dėl to Laurina mamą net kaltino jai jaunystę sugadinus.

„Įsivaizduokite, būdama paauglė 7 val. vakaro pasiprašė į lauką. Aš juk dirbau teisėja, žinau, ką paaugliai veikia vakare“, – juokiasi B. Todesienė. Tačiau jos vyras iš karto papildo: „Po tokių draudimų vaikui reikia paaiškinti priežastis.“

Jokio melo

„Prie vaikų nereikia meluoti, nes taip mes juos gadiname. Pavyzdžiui, skambina kažkas telefonu, o mes sakome: „Pasakyk, kad manęs nėra namie.“ Taip vaikai gauna modelį, kaip išsisukti. Socialinio melo voratinklis mus yra įtraukęs. Sustabdžius policininkui sakai, kad važiavai 40 km, o draugams jau giriesi dėl 80. Vaikai užauga tokio socialinio melo tinkle“, – dėsto D. Todesas.

Su žmonių ugdymu ir specialia įmonėms skirta programa melui nustatyti dirbanti Laurina yra tos pačios nuomonės – mus meluoti moko jau nuo vaikystės, taip išmokstame kažką geresnio gauti ar išvengti bausmės.

„Vaikystėje niekaip nesuprasdavome, kaip mama sužinodavo, kad kvėpinamės jos kvepalais. Mama sakydavo, kad mato kryžiukus akyse. O kad namai visi kvepalais kvepėdavo, nesusimąstydavome“, – juokiasi ji.

„Juk negali vaikams sakyti, kad meluotų kitiems, bet tik ne tau. Reikia su vaiku sutarti, kad už prisipažinimą jis bus apdovanotas, o ne nubaustas“, – įsitikinęs D. Todesas.

„Net už apšnerkštą virtuvę vaikai gali gauti į kailį, bet tada supras, kad daugiau nereikia gaminti. O gali jiems tiesiog paaiškinti, kad po visko reikia susitvarkyti“, – pritaria B. Todesienė.

Atviri jie buvo su vaikais ir kalbėdami apie pinigus – parduotuvėje vaikai žinodavo, kiek galima išleisti, ką būtina nupirkti, paėmus produktą buvo sakoma kaina. Tokiu būdu buvo aiškinama, kas yra perkamoji galia, biudžetas. „Bet taupumo tik Laurina išmoko, ne Renata“, – juokiasi B. Todesas.

Pati Renata išskiria kitą svarbų momentą – dovanas vaikams, arba, kaip ji pati sako, nuosavybės teisės sąvoką: „Jei mums kažką dovanodavo, tai būdavo mūsų daiktai. Su jais galėjome elgtis taip, kaip norime. O esu mačiusi, kai vaikams kažką padovanoja, o paskui vaikai už tą daiktą turi atsiskaityti. Jei nemoki dovanoti, nedovanok. Dovanok tada, kai nori dovanoti, ir nesitikėk, kad vaikas į tave dar metus žiūrėtų dėkingumo pilnomis akimis.“

Kaip užauginti asmenybę

„Mano nuomone, visos mūsų problemos ateina iš vaikystės. Vaikui reikia tikro kontakto, parodyti jam, kaip mums rūpi. Jei turėčiau galios, padaryčiau taip, kad visi, prieš turėdami vaikų, praeitų mokymus. Juk reikia mokėti bendrauti su vaiku! Ne visi gauname tėvus, kurie išmoko bendrauti su vaikais, – sako Renata, pridurdama: – Dukrai Monai švenčiausias namuose – jos tėtis. Tuo metu su manimi ji išbando viską, kas įmanoma, lipdama ant galvos. Kartais jos net paklausiu: „Dukryte, tu bandai, kiek aš kantri? Patikėk, aš labai kantri (juokiasi).“

Dar būdama 16-os į Izraelį mokytis išvykusi Laurina teigia edukologijos studijas taip pat pasirinkusi ne šiaip.

„Norėjau pažiūrėti, ko mokytojus moko, kad jie ten tampa žvėrimis. Tam tikra prasme tokiam žingsniui mane įkvėpė Salomėjos Nėries mokykla. Žinoma, buvo ten pedagogų ir nuo Dievo, bet buvo ir tokių, kurie nelaikė mūsų žmonėmis. Įsivaizduokite, o aš ateinu iš namų, kur esame ne tik žmonės – esame asmenybės, kur atsiklausia mūsų nuomonės, leidžia pasirinkti. Izraelyje jau susidūriau su mokytojais, kurie ragino turėti savo nuomonę, skatino analizuoti“, – pasakoja ji.

Paklausta, kokias savybes stengiasi ugdyti vaikuose, nedvejodama atsako: verslumą, savarankiškumą, nuomonės turėjimą. Jos nuomone, mokytojas iš tiesų tai gali išugdyti.

„Vaikai nėra vienodi, bet kiekvienas gali surasti savo stiprių savybių. Mokyklą mes vienaip ar kitaip baigsime visi, bet ją baigę dar turime tapti ir asmenybėmis. Man patinka, kai vaikai bando manipuliuoti, nes tai – savybė, kurios prireiks gyvenime. Su kuo jie gyvenime bendraus, visada reikės surasti su kitu žmogumi bendrų taškų. Pavyzdžiui, Eifelis neprojektavo savo bokšto – jis jį nupirko iš savo dviejų jaunų kolegų. Puikus verslumo pavyzdys“, – mirkteli Laurina.

Pasak Renatos, tėvams buvo svarbiausia, kad jų dukros užaugtų padoriais žmonėmis, galėtų mylėti ir džiaugtis. Todėl laisvė, pagarba ir meilė yra pagrindiniai principai, kuriais ji vadovaujasi augindama savo dukrą.

„Jei sugebėsiu bent pusę būti tiek išmintinga su savo dukra, kiek tėvai buvo su mumis, mano dukrai labai pasisekė. Pati iš pradžių norėjau būti gydytoja, bet išsigandau, kad galiu būti tik vidutine gydytoja. Persigalvojau ir pasakiau, kad stosiu į teisę. Mačiau, kad mamai nepatiko, bet ji neatkalbinėjo, suprato, kad bergždžia. Šiandien manau, kad tai buvo mano protingiausias sprendimas. Aš, kaip ir gydytojai, galiu padėti žmonėms, tik kitaip. Bet nemanau, kad tėvai didžiuotųsi mažiau, jei būčiau troleibuso vairuotoja“, – įsitikinusi Renata.

Kitoks tėčio pojūtis gimus vaikui:

Laukta, bet netikėta – ką daryti, kai „ištinka“ vaikas

Kaip verslininkas savo vaikus augina:

Stengiuosi savo vaikams netrukdyti

Tikrasis nėštumo nutraukimo veidas:

Krizinis nėštumas: nelikite vienos ir nepriiminėkite skubių sprendimų

Pavasarinį AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: https://www.perkuknyga.lt/lt/naujausios-knygos/vmg-as-ikona.-pavasaris-2018.html


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos