Kaip ugdyti vaiko požiūrį į pinigus?

spalio 29, 2018
Vilma Juškienė

Vaikai ir jų neblėstantis noras pirkti viską, ką mato akys, ką turi draugai, kas supakuota į didelę dėžę, kas spalvotai žybsi, gardžiai kvepia, o praėjus kelioms dienos ar net valandoms nuo pirkimo momento pirkinį… pamiršti ir reikalauti naujų pirkinių, jų tėvus priverčia nervingai šūktelėti: „Negalima norėti visko, ką matai!“ Šios frazės nepavyko išvengti turbūt nė vienuose namuose, tačiau tėvai puikiai jaučia ir žino, kad ji neugdo vaiko finansinio suvokimo, todėl ieško būdų, kaip apie pinigų vertę bei reikšmę vaikui išaiškinti kartą ir visiems laikams.

Praktiškais, kiekvienoje šeimoje pritaikomais patarimais, kaip nuosekliai, žingsnis po žingsnio ugdyti tinkamą vaiko požiūrį į pinigus, dalijasi konferencijos „Atsakina tėvystė“ organizatorė, psichologė, trijų vaikų (Paulos (21 m.), Luknės (6 m.) ir Fausto (3 m.)) mama Jūratė Bortkevičienė.

Nuotr. Monika Dovidaitė

Jūrate, pradėkime nuo standartinio klausimo – nuo kokio amžiaus ir kiek pinigų reikėtų duoti vaikui?

Klausimas tikrai standartinis, visi nuo jo pradeda. Suma, kurią duosime vaikui, pirmiausia priklauso nuo konkrečios šeimos gyvenimo būdo ir finansinių galimybių. Vaikas gyvena savo šeimoje, kuri valgo tam tikrą maistą, leidžia laisvalaikį, turi pomėgius – nėra nei galimybių, nei prasmės visas šeimas suvienodinti. Antras svarbus momentas, apsprendžiantis, kiek ir kokiam tikslui duoti pinigų – vaiko amžius. Galima skirti tris pagrindines mokymo apie pinigus fazes: darželinukas (iki 6 m.), mokyklinukas (6–12 m.) ir paauglys (12+ metų).

Kokie patarimai auginantiems pačius mažiausius? Ar jiems jau reikia duoti pinigų ir leisti juos išleisti patiems?

Vaiko supratimas apie pinigus vyksta etapais. 2–4 m. mažieji dar nesupranta pinigų vertės. Jų nuomone, daug pinigų yra tada, kai ant stalo guli krūva monetų, tuo tarpu vienas, kad ir 100 Eur, banknotas, jų supratimu, yra nieko vertas.

Šiuo etapu svarbiausia yra išmokyti vaiką, jog perkam ne visada ir ne viską. Ne kas kartą užsukus į parduotuvę pieno ir sviesto kažką nuperkame ir vaikui. Didesnius pirkinius ar dovanas patartina susieti su gimtadieniu, Kalėdomis, išėjimu į darželį, atostogų pradžia ar pan. Būtina garsiai pasakyti, jog didesnius pirkinius mes planuojame, renkamės, jiems taupome. Taip ugdome gebėjimą palaukti, nepasiduoti akimirkos įgeidžiui viską, ko tik trokštu, turėti čia ir dabar.

Šiuo etapu įdomus ir vaiko įsivaizdavimas, iš kur atsiranda pinigai. Dažniausiai jie mano, kad pinigus tiesiog paimam iš piniginės, iš kortelės ar iš bankomato – ir jie čia niekada nesibaigia. Vaikai turėtų žinoti, jog pinigai yra uždirbami, kad jų neturime be galo, kad visuomet renkamės, ką norime ir galime pirkti.

Kaip tokio amžiaus vaikui suprantamai parodyti, jog pinigus skirstome ir jie gali pasibaigti? Juk išgąsdinti, kad pinigų nebebus, taip pat nenorime.

Geriausia tiesiog kalbėti kaip su protingu žmogumi – vaikai supranta kur kas daugiau, nei mums atrodo. Taip ir sakykite, jog uždirbote pinigų, reikės pirkti maisto, sumokėti už vandenį, elektrą, važiuoti atostogų, nusipirkti drabužių, žaislų, nupirkti dovaną draugo gimtadieniui. Nereikėtų bijoti žodžio „biudžetas“, priešingai, patartina pasakyti, jog tai yra turimų pinigų paskirstymas viskam, kam reikia. Skirstant biudžetą leiskite vaikui pačiam nuspręsti, kam jis skirs pinigus: naujam žaislui, žaidimų kambariui, kavinei, drabužiui, išleiskite pinigus būtent tam, ką pasirinko vaikas.

Taip pat ugdo žaidimas „parduotuvė“. Žaiskite, jog užsidirbote ir norite pirkti tam tikrą daiktą, būtinai pasakykite, kodėl norite pirkti būtent jį, duokite vaikui pinigus, gaukite grąžą, galite pirkti kelis daiktus, išleisti visus pinigus ir parodyti, jog pinigų nebeliko ir dagiau nieko nebegalite pirkti…

Keliaujant į tikrą parduotuvę, rekomenduojama leisti vaikams paimti iš lentynos ir įdėti prekes į krepšelį, vėliau paduoti jas pardavėjai, paduoti pinigus ir paimti grąžą.

Kalbant apie biudžeto paskirstymą, naudinga tiksliai įvardyti, kodėl mes perkame tai, ką perkame. Kodėl perkame pieną? Kodėl būtent šį pieną? Kodėl jogurtą? Kodėl ir kokius vaisius? Kam reikalingas šalikas, kelnės? Dėl kokios priežasties atostogaujame? Taip formuojame įgūdį rinktis, priimti sprendimą. Ilgainiui vaiko apsisprendimą pirkti lemia ne akimirkos impulsas „noriu“, bet nuoseklus mąstymas „ar ir kodėl man to reikia“.

Kas dar šiuo etapu svarbu?

Labai svarbu neišsigąsti ir nenusileisti vaikui išgirdus jo klyksmą ir verksmą prekybos centre. Tėvai dažnai pasiduoda, nusileidžia ir kažką nuperka, kad tik vaikas nebezystų. Neteisingas yra ir susitarimas kas kartą atėjus į parduotuvę leisti vaikui išsirinkti vieną daiktą. Nei garsus verkimas, nei didelis noras, nei faktas, jog esu parduotuvėje, nėra pakankamas argumentas išleisti pinigus ir kažką nusipirkti. Perkame tai, ko reikia, tiek, kiek reikia, tada, kada reikia.

Šiuo etapu svarbu mokyti pinigus gerbti, t. y. laikyti juos tam tikroje vietoje, tvarkingai, surūšiuotus. Pinigai nesimėto bet kur, kiekvienas nukritęs ar rastas centas randa savo vietą taupyklėje ar piniginėje.

Ką apie pinigus turėtų žinoti 6–12 m. vaikai?

Sąmoningas suvokimas apie pinigus atsiranda apie 6 m. Būtent dabar reikėtų duoti konkrečius kišenpinigius tiksliai nusakant, kam jie skirti. Šiuo etapu vaikai tampa taupūs, gali nuspręsti nevalgyti priešpiečių tam, kad pinigus sutaupytų. Būtina kalbėti ir mokyti paskirstyti savus pinigus: priešpiečiai, taupymas, pramogos, smulkios išlaidos – pagrindinės paskirstymo skiltys.

Yra būtinos, privalomosios išlaidos, tokios kaip maistas. Yra malonumai, t. y. pramogos ir smulkios išlaidos, malonumus derėtų rinktis. Negali kas kartą rinktis visko, tenka spręsti ir vertinti, ko norisi labiausiai, o kas gali palaukti.

Kalbant apie taupymą, itin svarbu žinoti, kam yra taupoma. Galima pasiūlyti vaikui taupyti išvykai į vandens parką tam, kad padėtų skurdžiai gyvenantiems vaikams ar mamos masažui. Šiuo pasiūlymu mokome empatijos, pamatymo ir apsisprendimo, kuri problema yra svarbiausia ir didžiausia, kur prioritetas, mokome dalytis ir suprasti – „aš galiu padėti“. Kartais vaikai būna ypač jautrūs ir empatiški, svarbu išlaikyti sveiką ir protingą balansą tarp savo ir kito poreikių. Taip pat reikalinga taupyti „niekam“ tam, kad turėtume, kai reikės. Mums, suaugusiesiems, rekomenduojama kas kartą šiam tikslui atsidėti 10 proc. pajamų. Panašiai elgtis turėtų ir vaikai. 10 proc. – tai neliečiama santaupų dalis, ji neskirta nei dviračiui, nei kavinei. Po, pvz., metų tokio taupymo vaikai labai nustemba, kiek daug nejučia sutaupė.

Gal tokiame amžiuje jau galime suteikti vaikui tam tikrų atsakomybių, pareigų, susijusių su pinigais?

Atsakomybes ir pareigas suteikti tikrai galima. Galima pavesti vaikui išsiaiškinti, kiek ta pati prekė kainuoja skirtingose parduotuvėse. Šiuo amžiaus tarpsniu jau galime leisti vaikui vienam nueiti ir nupirkti tam tikrų prekių. Taip jis supras, kiek tai kainuoja, kiek šeima išleidžia kasdieniams, būtiniems dalykams. Patartina paskirti pinigų sumą už tam tikrą prekių krepšelį: tiek, kiek vaikas sutaupys, liks jam. Tačiau svarbu prekes pirkti ne tik pigias, bet ir kokybiškas. Čia ir yra didysis mokslas.

Dabar yra laikas, kai galime pradėti mokyti užsidirbti. Dažnai tenka girdėti, jog vaikams mokama už pažymius, namų darbų atlikimą, knygų skaitymą, šiukšlių išnešimą. To daryti nerekomenduočiau, šios veiklos yra vaiko kasdienė pareiga, o ne būdas užsidirbti. Sumokėti galime už tai, už ką bet kuriuo atveju kažkam sumokame, pvz., už automobilio siurbimą ir plovimą, už langų valymą, generalinį vonios šveitimą, antresolių sutvarkymą. Tai – darbai, kurie atliekami arba kažkam už juos sumokant, arba kelis kartus per metus. Be abejo, jei tėvai gali vaikui duoti tikro darbo, tokio kaip dėžučių lankstymas, prekių pakavimas, rūšiavimas – tai būtų idealiausios pinigų užsidirbimo pamokos.

Jūrate, priartėjome prie paauglių. Jiems labiausiai norisi visko, ką turi draugai, to, kas madinga, įspūdinga, norisi turėti daug ir efektingų dalykų. Ką patartumėte paauglių tėvams?

Svarbiausia paauglio negailėti, ir „neatleisti“ klaidų. Sakydama „neatleisti“ nesiūlau jų barti – rekomenduoju negelbėti ir neduoti papildomos sumos, kai jie išleis turimą biudžetą, ir nepasiduoti pagundai nupirkti viską, kas naujausia ir madingiausia. Paaugliai eina į kavines, mieste geria kavą, lankosi kine, žaidžia boulingą ir biliardą, lanko renginius, perka madingus aksesuarus, drabužius – pinigų jiems reikia, atrodo, be galo. Kiekvienam atsitinka taip, jog trečiadienį baigiasi savaitei skirti pinigai, nebėra už ką pavalgyti priešpiečius. Būtų klaida duoti papildomą sumą. Paaugliui pinigų galime paskolinti, bet jis privalo grąžinti paskolintą sumą. Paskolos grąžinimas vykdomas ne kitą kartą duodant mažiau pinigų, bet duodant visą sumą – paauglys turi atskaičiuoti ir pats grąžinti paskolą. Atidavimo momentas yra gerokai skaudesnis, labiau pamokantis nei mažesnės sumos gavimas.

Suprantu, tėvams kyla pagunda „šį kartą“ atleisti, tačiau nei bankai, nei greitieji kreditai neatleidžia nuo skolos grąžinimo. Rekomenduojama ne tik atsiimti paskolintą sumą, bet ir paskaičiuoti palūkanas, aišku, jos neturėtų būti labai didelės.

Siekiantys kuo išsamesnio finansinio ugdymo, gali parengti paskolos sutartį ir duoti vaikui pasirašyti. Paskolos sutartyje rekomenduojama įrašyti kuriozišką punktą, pvz.: „Atiduodamas paskutinę įmoką paskolos gavėjas įsipareigoja nuplauti mamos ir tėčio automobilius ir nuvalyti buto langus.“ Įdomu stebėti, ar paauglys pasirašo automatiškai, ar prieš pasirašydamas perskaito. Pasirašęs prieš tai neperskaitęs ir papuolęs į keblią padėtį, ateityje kruopščiai skaitys visas sutartis.

Ar yra taisyklių, nusakančių, ką paaugliui perka tėvai, o už ką moka jis pats?

Su paaugliu būtina pasikalbėti, jog tėvų pareiga jam nupirkti pagrindinius dalykus: džinsai, suknelė, paltas, striukė, batai, sportinė apranga ir pan., o viską papildomai jis perka pats. Jei perkame džinsus, tikėtina, jog paauglys norės madingų ir suplėšytų, tačiau tėvai perka tą klasikinį variantą, „tvarkingą“ aprangą, suplėšytus džinsus paauglys perka pats. Taip ilgainiui išmoksta įvertinti, ar jam tikrai reikia ultramadingų, bet dažnai trumpalaikių dalykų, pamato, jog kartais tą patį daiktą naudoja kelis sezonus, o kartais – vos kelias savaites, taip pradeda analizuoti, skaičiuoti, vertinti, pagalvoti, ar tikrai reikia, kokios kokybės ir kokio stiliaus reikia.

Paaugliui duodama pinigų suma neturėtų būti per didelė, jos neturi užtekti viskam. Būtina priversti jį rinktis – eiti į kavinę ar į kiną.

Ką dar norėtumėte pasakyti paauglių tėvams?

Svarbu aiškiai pasakyti jaunuoliui, kam jis gali leisti jūsų duodamus pinigus, o kam – ne. Jei už tėvų duodamus pinigus perkamos cigaretės ir alkoholis, vadinasi, tėvai tai finansuoja. Jei vaikui lieka pinigų šiems dalykams, vadinasi, duodama suma yra per didelė. Jei nepavyksta susitarti gražiuoju, galima prašyti, jog rinktų ir parodytų pirkinių čekius.

Taip pat 15–16 m. jaunuoliams jau būtina surasti laikiną ar sezoninį darbą tam, kad pajaustų, ką reiškia iš tikro dirbti visą mėnesį kiekvieną dieną, būtinai pagal nustatytą grafiką be galimybės darbą atlikti vėliau, o dabar – nueiti į kiną. Jaunuoliams dažniausiai nemokami dideli atlyginimai, taigi, tikėtina, pajautę pinigų ir juodo darbo kainą ims labiau vertinti, skaičiuoti pinigą, uoliau mokysis. Parodyti skirtumą tarp paprasto ir intelektualaus darbo būtina, tačiau jokiu būdu negalima žeminti paprastą darbą dirbančių žmonių ar gąsdinti vaiko, kad jam taip gali nutikti, jei neklausys ar nesimokys.

Artėjant pilnametystei galima suteikti atsakomybę mokėti komunalinius mokesčius. Svarbu sumokėti laiku, visus mokesčius, įvertinti, kiek suvartojame vandens, kiek – elektros. Taip realiai pamatoma, kiek kainuoja elementari kasdienybė. Galima paskirti komunalinių mokesčių biudžetą susitariant, jog esant mažesniems mokesčiams sutaupyta suma atitenka jaunuoliui. Gražu žiūrėti, kaip atsakingai jie taupo elektrą, vandenį, prisimena patys ir kitiems primena. Tai – ne tik mokslas, kaip sutaupyti, taip ugdomas ir atsakingas vartojamas, tausojami gamtos ištekliai. Nauda visapusiška.

Pinigų nereikia nei per daug sureikšminti, nei nuo vaikų slėpti. Kuo anksčiau ir realiau vaikai pamatys pinigus, pajaus jų vertę, patirs, kaip jie atsiranda ir kur dingsta, tuo mažiau klaidų darys ateityje.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)