Verslininkas Arnas Jurskis: „Renkuosi būti laimingas, todėl būnu su vaiku“

gruodžio 11, 2018
Rima Aukštuolytė

Nuotr. Paulius Stefanovičius

Arnas Jurskis, riešutus ir džiovintus vaisius platinančios bendrovės „Arimex“ įkūrėjas, neabejotinai gali būti vadinamas gyvu priekaištu vyrams, kurie didžiąją dalį vaikų auklėjimo perleidžia mamoms. Tiesa, pats A. Jurskis sako, kad ir jis savo pirmuosius vaikus augino taip pat, t. y. didžioji atsakomybė už vaikų auginimą buvo tekusi jo žmonai, tačiau viskas verslininko gyvenime apsivertė aukštyn kojomis gimus dukrai Lukrecijai.

Susitikus interviu, jis iškart duoda pavartyti albumą, kuriame užfiksuotos dukros gyvenimo akimirkos dar nuo tada, kai ji buvo mamos pilve. Yra čia ir laukimo akimirkų iš ligoninės su besišypsančia mama ir šalia lovos šiek tiek išgąstingomis akimis sėdinčiu tėčiu. Atrodo, kad net tie, kurie gali daug ką apskaičiuoti ir sukurti verslo imperiją, susidūrę su gyvybės stebuklu priversti laukti ir atsiduoti į likimo rankas. Tačiau, vos sulaukę savo stebuklo, jie ir vėl grįžta į save – A. Jurskis nesustodamas gali pasakoti, kiek jie su dukra apkeliavo šalių, kiek kalnų įveikė, kaip teko prižiūrėti dukrą visą naktį jai sunegalavus kalnuose ir kaip jis didžiavosi, kai ji neseniai vos per kelias valandas su treneriu išmoko slidinėti. Taigi, nenuostabu, kad net žaidžiant, kai tėtis Lukreciją mėto į orą, ji nieko nebijo ir yra laiminga, nes pasitiki savo tėčiu ir žino, kad jis visada bus šalia.

„Draugai stebėjo, kiek ilgai truks toks mano atsivertimas į tėvystę, bet bėgo viena diena po kitos, o aš laikiausi nustatyto režimo“, – rimtai sako A. Jurskis, pabrėždamas, kad jei šis straipsnis įkvėps nors vieną tėtį pokyčiams, jau bus didelė nauda.

Vis dažniau mamos netrukus po vaiko gimimo ryžtasi išeiti į darbus sakydamos, kad su vaiku užtenka praleisti kelias kokybiškas valandas, pavyzdžiui, vien tik vakare po darbų, nebūtina būti su juo visą dieną. Kaip manote, ar galima suderinti darbą ir vaiko auginimą?

Mes su Karolina (žurnaliste Karolina Liukaityte – red. past.) nuo pirmos dienos dalijomės laiką ir auginome dukrą kartu derindami su savo darbais. Nesamdėme auklės. Taigi, kiekvieną dieną 13 val. grįždavau namo ir užsiimdavau su savo dukra, bet tai nėra sunku, nes viską darau iš širdies. Juk niekas manęs neverčia, aš tiesiog šiuo metu galiu leisti sau tokią prabangą su dukra praleisti daugiau nei dvi valandas per dieną. Milijonu daugiau ar mažiau uždirbsiu – man nuo to jau jokio skirtumo. Dėkoju likimui už galimybę, kad dabar galiu taip gyventi.

Kita vertus, labai abejoju, ar grįžusios po darbų mamos gali nuo visko atsiriboti ir tas kelias valandas atsiduoti tik vaikui.

O ką Karolina sakė, kai išgirdo jūsų sprendimą didelę dalį laiko nuo darbo skirti dukrai?

Karolina, kaip ir kiti, netikėjo, kad aš sugebėsiu visko atsisakyti. Aš iš tiesų pasikeičiau, bet drąsiai galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias mano sprendimas. Daugiau nei trejus metus taip gyvenu.

Taigi, daugiau nei trejus metus darbą esate iškeitęs į buvimą su vaiku. Versle rezultatą galima skaičiuoti pinigais, o ką jūs dabar savo atveju gaunate mainais?

Visų pirma – meilę. Versle ir sporte turi daug dirbti ir ateityje tikėtis geriausio rezultato. Būnant su vaiku rezultatą gausi iš karto. Aš su dukra labai daug dirbu, bet labai daug gaunu atgal. Nieko nebereikia, kai vaikas pribėga ir tave apsikabina. Arba aš ją migdau, o ji prieš užmigdama dar pakelia galvą ir pasako: „Tėti, aš tave myliu.“

Kaip manote, kas daugiau gauna iš buvimo kartu – jūs ar Lukrecija?

Aš matau, kaip jai to reikia, nes ji prašosi būti kartu su manimi. Be abejonės, aš irgi to noriu, jei nenorėčiau, susigalvočiau daugybę priežasčių nebūti: galėčiau daugiau sportuoti ar būti darbe. Taigi, gauname tam tikrų dalykų abu.

Jūsų ryšio su dukra galėtų pavydėti bet kuris tėvas. Tačiau ką darysite, jei vieną dieną dukra pasakys, kad nebereikia tiek jūsų dėmesio? Lengvai paleisite?

Žinoma, jau ir dabar būna tokių akimirkų. Nors įprastai ji su manimi viską nori daryti, sugeba net įlipti į mano sportinį krepšį, kad neščiausi ją kartu į treniruotę. O kartais ji nereikalauja mano dėmesio, pati žaidžia – tada tikrai prie jos nelendu. Mano pareiga – vaiką užauginti, padaryti ją kuo savarankiškesnę. Įsivaizduokite, neseniai buvome slidinėti: pasamdėme trenerį ir ji, būdama 3,5 metų, išmoko slidinėti. Dukra viena pati slidinėjo su italu treneriu dvi valandas. Nevaikščiojau iš paskos ir nekontroliavau.

Jūsų nuomone, toks savarankiškumas yra labiau jos asmenybės bruožas ar jūsų auklėjimo nuopelnas?

Norėčiau tikėti, kad auklėjimo, nes savarankiškumą skatinau nuo pat pradžių. Pavyzdžiui, įsivaizduokite paprastą situaciją – mažas vaikas dažnai nukrenta, o tėvai iš karto prie jo puola padėti, lyg rodydami jo meilę. Mano nuomone, tai mažina vaiko savarankiškumą, tam tikra prasme jis tampa neįgalus. Jei vaikui reikės, jis pats paprašys pagalbos. Tik negalvokite, kad esu žiaurus ir nematau, kada vaikui iš tiesų reikia paguodos. Lukrecija vieną vakarą slidinėjimo kelionės metu daug verkė, nes tikriausiai nuo fizinio krūvio skaudėjo kojas. Laikiau ją ilgai apkabinęs ir guodžiau. Man svarbiausia, kad ir gyvenime ji kur nors užkliuvusi atsistotų ir eitų, o ne lauktų pagalbos iš šono.

Dukra yra daugiau tėčio ar mamos vaikas?

Drįsčiau sakyti, kad mano (juokiasi). Kai augo pirmieji vaikai, dirbdavau 10–12 val. per parą, todėl, mano nuomone, su vyresnėmis dukromis nepavyko užmegzti tokio glaudaus ryšio kaip su Lukrecija.

Vieną dieną jūsų dukra užaugs. Kaip manote, kokių savybių reikia šiuolaikinei moteriai?

Augindamas ją tikrai apie tai nemąstau. Auginu žmogų, asmenybę. Man svarbu, kad ji būtų pozityvi asmenybė, savarankiška, pasitikėtų savimi. Kai paaugs, norėčiau, kad keltų sau ir ilgalaikius tikslus. Stengiuosi jai tai įdiegti.

Nuotr. Paulius Stefanovičius

O galbūt jau yra tam tikrų dalykų, ką ji daro, nors tai ir nebūdinga jos amžiui?

Jau minėjau, kad ji yra iš tiesų drąsi. Paprastas pavyzdys su slidinėjimo treneriu – juk buvo su juo viena tas kelias valandas ir jautėsi laiminga. Kartu su ja lankėmės ne viename „Michelin“ restorane. Prieš einant visada paaiškinu, kas tai per vieta ir kad ten reikės gražiai elgtis. Visada kalbu su ja kaip suaugusiu žmogau. Tarkime, niekada nesakau, kad „saulelė leidžiasi miegoti“. Juk tai iš esmės nesąmonė! Tad bandau sakyti, kaip žemė sukasi ir kaip veikia tam tikri dėsniai.

Jei būnant restorane dukra girdi muziką ir manęs atsiklausia, ar gali šokti, aš jai leidžiu tai daryti, bet pasakau, kad netrukdytų kitiems. Ir stebiu, kaip ji atsistojusi tyliai šoka. Man svarbu prisiminti tokias gražias akimirkas.

Yra tėvų, sakančių, kad vaikai yra kliūtis. Sutinkate su šia nuomone?

Lukrecija yra skridusi lėktuvu 100 kartų į 30 kelionių. Pradėjome skraidyti, kai jai buvo vos kelios savaitės. Kartu lėktuvą žaisdami pakeliame į orą ir nutupdome (šypsosi). Vaikas tikrai nėra kliūtis. Man daug sunkiau be jos nei su ja.

Yra dalykų, kurių teko atsisakyti gimus dukrai?

Aš anksčiau aktyviai kopiau į kalnus – esu užkopęs į aukščiausias 94 šalių viršūnes. Gimus Lukrecijai laikinai teko to atsisakyti. Į aukščiausius ir pavojingiausius kalnus su ja lipti negaliu, o vienas irgi negaliu, nes užimtų daugiau laiko. Taigi, teko nuleisti kartelę ir pernai su Lukrecija išmaišėme visą Lietuvą lankydami aukščiausius taškus 60-tyje savivaldybių – iš viso tam skyrėme 30 savaitgalių, keliavome ir žiemą, ir rudenį, po purvus braidžiojome.

Noriu pasakyti, kad vaikui tikrai nėra svarbu, ar keliausite su juo į egzotiškus kraštus, ar būsite Lietuvoje – svarbiausia, laikas kartu ir bendri patyrimai. Pabradė ar Seišeliai – nesvarbu, svarbu, su kuo jis yra. Gali būti gražiausioje vietoje, bet jei vaikas bus numestas prie televizoriaus, tai jis ir susikurs santykį su televizoriumi ar kompiuteriu.

Jūsų dukra yra tapusi jauniausia Lietuvos alpiniste?

Jauniausia alpiniste ji tapo vieno žygio į Šveicariją metu. Jai dar nebuvo nė 2 metukų. Negalėjo labai daug kopti pati, bet kartu pasiekėme 3 km viršūnę. Svarbiausia, kokias ji emocijas patyrė tuo metu būdama su tėčiu. Nesvarbu, kad ji visų tų detalių neatsimins.

Niekada negalvojote, kad turint tokį tėtį jai bus sunku susirasti vyrą?

(Juokiasi) Ji jau dabar yra apie mane sakiusi: „Tu mano vyras.“ Bet tikrai nemanau, kad jai bus sunku susirasti vyrą, aš pats tikrai nesu tobulas žmogus.

Ar ruošėtės kaip nors ypatingai, dėliodamas savo ir dukros bendravimo modelį?

Skaičiau vieną knygą, kaip atpažinti kūdikio verkimo priežastis. Galiu pasakyti, kad ji man tikrai padėjo, kai Lukrecija dar nemokėjo kalbėti. O visa kita yra iš širdies, paremta empatija. Matau, kaip kitos mamos būna su vaiku, bet kas minutę žiūri į telefoną. To nebegalime vadinti buvimu su vaiku. Aš būdamas su Lukrecija iš tiesų su ja būnu: be televizoriaus, telefono ar feisbuko, kurio apskritai neturiu.

Niekada nesigailėjote, kad kitiems savo vaikams skyrėte mažiau laiko?

Galiu tik pasvarstyti, kas būtų buvę, jei būčiau daręs kitaip. Manau, kad tada neturėčiau tokio verslo, jeigu jam iš pradžių būčiau skyręs vos kelias valandas per dieną. Bet tada aš negalėjau būti kitoks – reikėjo dirbti ir uždirbti šeimai pinigų, o ir brandos tokios nebuvo, kokia yra dabar.

Džiaugiuosi, kad su buvusia žmona pavyko išlaikyti gerus santykius ir ji man leidžia toliau bendrauti su vaikais. Bandau tam tikrus dalykus kompensuoti dabar, pavyzdžiui, visi su vaikais keliaujame. Vyriausios dukros mokosi užsienio universitetuose, tai daugiau laiko leidžiu su sūnumi, kuris yra paauglys. Kartu vaikštome sportuoti, ir Lukrecija nori su juo būti, tada net manęs nereikia. Bet aš žinau, kad vakare ji vis tiek mane apsikabins prieš miegą (šypsosi).

Esate girdėjęs, ką apie jūsų sprendimą būti su vaiku mano aplinkiniai?

Nelabai man rūpi kitų žmonių nuomonė. Rūpi tik vienintelio žmogaus – Lukrecijos nuomonė ir jos poreikiai.

Arnai, kartais apie dukras sakoma „tėvelio princesė“. Nenorite tokios užauginti savo dukros?

Jūs kalbate apie lepinimą? Tai yra blogiausia, ką galite padaryti savo vaikui. Negalima vaikui duoti visko, ko jis prašo, gal net su ašaromis. Tikrai dukrą auklėju pakankamai griežtai, yra tam tikros taisyklės, kurių ji turi laikytis.

Kai dukra eis į pirmą klasę, pirksite jai moderniausią telefoną?

Aš labai tikiuosi, kad jai to nereikės. Man net dovanų nereikia pirkti, nes tai – tam tikras bandymas pirkti meilę. O meilės man pirkti nereikia – aš jos gaunu kitais būdais.

Kadangi pats daug skiriate dėmesio dukros auklėjimui, neabejoju, kad atsakingai rinkotės ir ugdymo įstaigas. Kaip pasirinkote darželį?

Iš esmės vaikui daug nereikia, svarbiausia – sukurti jam saugią aplinką ir kad šalia būtų kažkas, kas su juo užsiima. Jam jokio skirtumo, kaip nudažytos darželio sienos. Taip pat nesvarbu, kiek jis turi žaislų – 100 ar 3. Kūrybingi vaikai randa įvairiausių būdų žaisti ir taip lavinama jų fantazija.

Lukrecija lanko „Vaikystės sodą“. Man patinka, kad ten tėvai irgi gali dalyvauti ugdymo procese – vaikas nepaliekamas vien tik darželio atsakomybei. Pavyzdžiui, keletą kartų turėjau pastebėjimų dėl auklėtojos veiksmų, jais pasidalijau su darželio vadove – visada gaudavau atsakymų, į ką bus iš tiesų atsižvelgta. Vaikų ugdymas nėra statiškas, nekintantis procesas, ir šiuo atveju abi pusės yra suinteresuotos siekti geriausių rezultatų.

Prieš gimstant Lukrecijai esu sakęs Karolinai, kad užauginsime pasaulio valdovę, bet tada vaiko lavinimui tikriausiai dar daugiau reikia skirti dėmesio, samdyti įvairiausius korepetitorius… Vis dėlto nenoriu atimti iš jos vaikystės ar galimybės žaisti, perkrauti jos dienos.

Jūsų nuomone, ko reikia tėčiui, kad jis norėtų leisti laiką su vaiku?

Pirmiausia, kad mama netrukdytų. Kai augo mano pirmieji vaikai, mama ar vaikų močiutė visada buvo šalia. Aš džiaugiuosi, kad Karolina mane drąsiai su Lukrecija išleidžia į visas keliones. Net kai pasakiau juokaudamas, kad kalnuose nakvynei išsikasime ledo urvą, ji neprieštaravo.

Perdėliojote savo gyvenimo prioritetus. Koks dabar yra jūsų tikslas?

Aš renkuosi būti su vaiku, nes būdamas su vaiku esu laimingas. Kuo tu daugiau duodi, tuo daugiau ir gauni. Gal jei iš pradžių man būtų nepavykę, pavyzdžiui, žmona būtų neleidusi ar verslą būtų ištikusi krizė, negalėčiau apie tai kalbėti. Bet dabar viskas susiklostė taip, kaip turi būti. Taigi, mano tikslas yra būti laimingam.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)