„VMG Master“ vadovė Urtė Mikelevičiūtė: „Jei moki gerai iškepti kiaušinį ar išvirti košę, visiškai nereiškia, kad būsi geras verslininkas“

rugsėjo 25, 2018
Simona Jansonaitė
screenshot-2018-09-19

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Maisto bei vyno žinovė, tinklaraštininkė, o nuo šiol – ir VMG komandos narė Urtė Mikelevičiūtė sunkiai nusėdi vietoje, o jos gyvenimas, kaip pati juokiasi, įdomesnis už bet kokį serialą. Jai patinka nauji iššūkiai, bet meluotų, jei pultų įrodinėti, kad imdamasi naujo projekto nė kiek nesijaudina. Anaiptol – baugščios mintys taip užvaldo, kad, rodos, net savo vardą pamiršti galėtų. Netrukus startuosiantis portalas „VMG Master“, kuriam vadovaus moteris, – jokia išimtis. „Su metais ateina noras išmokti suvaldyti savo stresą ir taip augti kaip asmenybei. Tai nėra lengva, užtat – beprotiškai įdomu“, – sako Urtė.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Urte, su „Virtuvės mitų griovėjų“ komanda pradedi naują projektą „VMG Master“. Apie ką jis?

Šis projektas gimė iš poreikio. Visame pasaulyje žmonės vis daugiau keliauja, tampa smalsesni, jiems vis įdomesnė maisto kultūra, jie daugiau gamina, atranda, dalijasi. Maistas – sritis, kuri neužknisa, tame nėra politikos, o jei mėgsti vyną, tiesiog gali prisidengti, kad esi gurmanas – visa tai yra neįpareigojančiai gražu (juokiasi).

Anksčiau restorano ar viešbučio vedėjos gal ir būdavo populiarios, bet visi žinome, kad taip buvo visai dėl kitų priežasčių. O dabar šefai, someljė ir barmenai visame pasaulyje tapo tikriausiomis žvaigždėmis – jie gražūs, stilingi, išsilavinę. Dažnai – tarytum išskridę į visai kitą pasaulį, nes jie – kūrėjai, kiekvienas turintys savitą braižą ir charakterį. Tai – žmonės, kurie nesukelia neigiamų emocijų. Turime portalų, kurie kalba apie juos visuomenei, bet neturime tokio, kuris kalbėtų šios srities profesionalams. Turime tinklaraščių, skirtų verslo žmonėms, IT specialistams, gydytojams, stilistams, bet neturime nieko, kas būtų skirta gastronominei kultūrai.

Maisto kultūra domiuosi nuo dvylikos metų, kitaip tariant, nuo tada, kai Lietuvoje atsirado „Stikliai“ ir Arūnas Oželis – juk būtent jie yra šios kultūros pradininkai. Pati su restoranais dirbu jau maždaug septynerius metus. Visą laiką bendravau su šefais, padavėjais, nuolat išgirsdavau įvairių klausimų. Aš ir iki šiol konsultuoju: kasdien sulaukiu bent vienos žinutės, ar galėčiau restoranui pasiūlyti kokį šefą arba ar žinau, iš kur gauti vyno šaldytuvų, įrankių. Jei kasdien sulaukiu tokių klausimų, vadinasi, poreikis tikrai yra – juk kažką panašaus kiekvieną dieną išgirsta ir kiti.

Todėl džiaugiuosi, kad Alfas Ivanauskas, žinodamas maniškę patirtį ir aistrą, susirado mane ir papasakojo apie projektą. Jis tikėjo mano jėgomis – kad galiu būti šio projekto vadove. Generuojant idėjas, ką turėtų apimti naujas VMG projektas, gimė „VMG Master“ pavadinimas. O kodėl „master“? Šis žodis reiškia meistrą, savo srities specialistą, profesionalą, kuris, jei reikia, visada patars. „Master“ – tai tarsi statusas.

Norisi valgymo kultūrą skleisti ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, todėl projektas bus skirtas visoms Baltijos šalims. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tinklaraštis bus skirtas specialistams, bet iš tikrųjų jis bus įdomus visiems, kurie bent kiek domisi maistu ir kurie nori plačiau pažinti šią sritį. Rašysime analitinius straipsnius, atsakinėsime į klausimus, ar verta atsidaryti nuosavą restoraną, o gal verčiau nusipirkti food track, kiek uždirba virtuvių šefai, dalysime naudingus patarimus, siūlysime išbandyti naujus receptus, stengsimės gauti ekskliuzyvinių interviu ir patekti pas tuos, pas kuriuos dar niekam nepavyko patekti.

Žinai, kaip?

Visada turiu planą A ir planą B, o jei prireiks – sukursiu ir planą C (juokiasi).

Ar galima sakyti, kad neri į visiškai kitą, nors ir šiek tiek pažįstamą, sritį?

Būtent taip ir yra. Tai nėra visiškai neplanuotas pokytis mano gyvenime. Nors kasdienybėje nesu superplanuotoja, šį planą turėjau jau senokai ir intuityviai, po truputį, bet gana tikslingai ėjau jo link.

Visada žinojau, kad noriu rašyti apie restoranus, konsultuoti. Ilgą laiką tai buvo mano hobis, o šalia to vadovavau kulinarijos studijoms. Dirbau su žmonėmis ir prekių ženklais, kūriau strategijas, bet tai buvo kur kas mažiau kūrybinis darbas nei dabar. Šia prasme – tai visiškai nauja veikla, kur ir vėl viską turėsiu pradėti nuo nulio.

Neslėpsiu: šis daug ką apversiantis žingsnis ko jau ko, o nervų kainuoja nemažai. Darbą keičiu tik antrą sykį gyvenime. Esu lojalus žmogus, darbui save atiduodantis visu šimtu procentų, todėl kai pribręstu pokyčiams, organizmas nebežino, ką daryti. Pirmąsias dvi savaites buvau tarsi panirusi į komą: vaikščiojau nesidažiusi, net nepamenu, ką rengiausi – buvau kažkur išskridusi. Ir šiandien vis dar bijau, bet puikiai suprantu, kad kelio atgal nebėra ir kad privalau susigyventi su savo baimėmis.

Kada ir nuo ko prasidėjo tavo pačios kelias į skonių pasaulį?

Visiems sakau, kad oficialiai – nuo aštuoniolikos, kai gimtadienio proga iš draugo gavau vyno enciklopediją. Tačiau nuo kokių dvylikos metų mane tėvai kartu vedžiodavosi į restoranus, tėtis net pasiimdavo į užsienio komandiruotes ir leisdavo visur eiti drauge – ačiū jiems už tai. Mama sako, kad manęs jiedu su tėčiu neaugino – aš tiesiog gimiau ir užaugau niekieno nedrausminama. Man visada patiko maistas, ir tėvai leido man kuo daugiau pamatyti, paragauti. Aš nuolat kartojau, kad dirbsiu gastronomijoje, o vieną dieną taip ir atsitiko.

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Tiesa, prieš tai penkerius metus praleidau banke. Skambindavau žmonėms, kartodavau tą pačią frazę: „Sveiki, kviečiame jus į draudimo konsultaciją“, o žmonės man numesdavo ragelį. Ne pats maloniausias užsiėmimas, tačiau banke išmokau kantrybės, gerbti žmones, galų gale – parduoti.

Tuo pat metu nuolat savanoriaudavau vyno festivaliuose, o supratusi, kad mano gyvenime kažkas ne taip, išėjau iš banko ir išvažiavau padirbėti pas vyndarius Mozelyje. Vieną dieną šeimininkai paliko man raktus, kredito kortelę ir išvažiavo į Ameriką, o aš likau rūpintis viešbučiu, gaminti pusryčius, pardavinėti vyną ir organizuoti degustacijas – nežinau, kaip sugebėjau, nes patirties turėjau apvalų nulį, vis dėlto pirmą vyno partiją pardaviau už 10 tūkstančių eurų. Neblogai? Jaučiausi savo rogėse: važinėjau po parodas, dalyvavau degustacijose, gaminau vyną – per pusmetį stengiausi pasiimti viską, kas tik įmanoma.

Esi avantiūristė?

Visiška! Maždaug – nežinau kaip, bet padarysiu.

Grįžusi į Lietuvą atsidūriau kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“, užauginau šį prekės ženklą nuo pat pirmųjų jo žingsnių. Nesikuklinsiu: manau, dirbdama studijoje ir rašydama tinklaraštį nemažai prisidėjau, kad domėjimasis maisto kultūra Lietuvoje augtų. Buvau pirmoji, kuri parašė apie brunch, o juk dabar reikėtų paieškoti žmogaus, kuris nežinotų, kas tai yra.

Darbas „Čiop Čiop“ leido suprasti, kad žmogus gali daugiau, nei jis galvoja, kad gali. Niekada netikėjau, kad galiu tiek padaryti, pasiekti, juolab kad pradžia nebuvo iš lengvųjų. Kai atėjau, studijai vadovavo tokia bohemiška porelė. Direktorė davė telefoną, kompiuterį ir aš tapau atsakinga už renginius. O po dviejų savaičių ji nebeatėjo į darbą – pasirodo, išmetė savo kompiuterį su telefonu į Vilnelę, išvažiavo į Ispaniją ir atsivertė į budizmą. Atsidariusi įmonės sąskaitą radau 22 tūkstančių litų skolą, todėl pirmąsias vestuves klientams surengiau už savo ir kolegų pinigus. Net valytoja 50 litų davė… Galėjau tą pačią akimirką viską mesti, bet ne – užsispyriau viską sutvarkyti. Tapau direktore.

Kaip manai, kame slypi projektų sėkmė?

Tikėjime tuo, ką darai. Dar – koncepcijos turėjime, nors svyravimų turbūt niekada neišvengsi. Mama sako, kad būti manimi be galo sunku (juokiasi). Kodėl? Nes aš nuolat ko nors prisigalvoju, nemoku ramiai gyventi. Kiekvieną dieną turiu padaryti ką nors, kas sujauktų mano gyvenimą. Man patinka gyventi įdomiai. Mano draugėms net nereikia žiūrėti serialų, nes užtenka paskambinti man. Mama sako, kad ji per dvejus metus tiek neišgyvena, kiek aš – per savaitę…

Esi aplankiusi visus Vilniaus restoranus?

Tikrai ne. Net neįsivaizduoju, kaip būtų galima juos visus aplankyti. Nesuprantu, kodėl žmonės reikalauja, kad jei esi ekspertas – privalai viską žinoti. Aš nesu perfekcionistė. Net nebūtinai žinau, kas naujo Vilniuje atsidarė, tik, manau, tai jau ne mano, o jų pačių bėda (šypteli). Kitų aplankyti tiesiog nespėju, nes kai kurios vietos per greitai užsidaro…

Tiesą sakant, restoranų versle šiuo metu tvyro kažkoks chaosas. Burbulas, koks 2008 metais išsipūtė nekilnojamo turto rinkoje. Atsidaro užsidaro, kažkas pabando ir meta. Visi galvoja, kad turėti restoraną faina. Jėga. Nuvilsiu: nėra taip romantiška, kaip galbūt atrodo iš šalies. Pirmiausia, tai – verslas, ir ne visi mes galime būti sėkmingi verslininkai. Jei moki gerai iškepti kiaušinį ar išvirti košę, visiškai nereiškia, kad būsi geras verslininkas. Ir atvirkščiai – jei esi geras verslininkas, visiškai nereiškia, kad pamosi burtų lazdele ir akimirksniu atsiras žmonių, kurie mokės nunešti taurę ir išvirti tą pačią košę.

Kokios mados tendencijos šiuo metu egzistuoja lietuviškoje gastronomijoje?

Sparčiai daugėja specializuotų vietų: salotų, sriubų, jūrų gėrybių, sušių, azijietiškų restoranėlių. Tai smagu, nes tokių vietų savininkai labiau gilinasi į savo sritį, be to, mes ir patys galime išbandyti daugiau vietų. Nesu tikra, ar eičiau į ten, kur duoda ir picų, ir ramenų, ir Jūratės kepsnio.

Dar viena faina tendencija – maisto turgūs. „Open Kitchen“ Užupyje, Halės turgus, „Uptown Bazaar“, Benedikto turgus, dar kelios naujos vietos atsidarys – mane tai veža.

O turi mėgstamų restoranų penketuką?

Žinoma! Nežinau, ar pavyks išvardyti visus, bet pabandykime. Norėti nueiti ir sugrįžti – geram restoranui daugiau nieko nereikia. Aptarnavimas, geras maistas, vyno korta – tai svarbiausia. Jei norėsiu fine dining, pailsėti ir pakeisti aplinką, nuvažiuosiu į „IDW Esperanzą Resort“. Į „Džiaugsmą“ einu kaip į išskirtinę kūrėjo erdvę. Labai mėgstu „Selfish“ – jaukus šeimos restoranėlis su geru kokybės ir kainos santykiu. Į „Briusly“ vaikštau jau dešimt metų – sena gera klasika. „The Bubbles. Champagneria“ – tiesiog vieta su savo aura. Gerbiu „Somm“ ir visada būtinai užsuku į Halės turgų.

Esi gerai žinoma maisto blogerė. Restoranų savininkai tavęs bijo?

Jei nebijojo, tai pradeda (juokiasi). Man visada trūko pasitikėjimo savimi, o „Vyno klubo“ savininkė Rasa Starkuvienė neseniai mane už tai išbarė – na, nėra mano žinios paviršutiniškos. Nežinau, dėl išaugusio pasitikėjimo ar atsitiktinumas pastebiu, kad kai kuriose vietose į mane žiūrima kitaip. Šiek tiek juokinga, bet nieko blogo tame nematau – kai kurie žmonės išties turėtų pasitempti.

O kur pati semiesi įkvėpimo?

Juokiuosi, kad esu pati sau įkvėpimas. Niekas kitas tavęs taip neįkvėps, kaip tu pati. Tai nuolatinis darbas su savimi. Pirmiausia turi būti teisingas pats prieš save, nes antrą kartą nepagyvensi.

Žinoma, turiu įkvėpėjų. Mama, tėtis, gražūs, sėkmingi, talentingi draugai – turiu, iš ko semtis įkvėpimo. Anthony Bourdainas taip pat buvo vienas mano įkvėpėjų, pačių tikriausių dievukų. Beje, Alfas – taip pat (juokiasi)… Ir tai, kad mes, anksčiau net nebendravę, vieną dieną susiėjome naujam projektui, vadinu likimo ženklu.

„Virtuvės mitų griovėjams“ priklauso 15 prekės ženklų, tarp kurių – žurnalas „Verdu ir kepu“, portalas VMGonline.ltnemokami kulinarijos kursai VirKakademija.lt, VMG desertų šou (įspūdingą šou pamatysite čia), TV laida „Kulinarinis detektyvas“ ir kiti.

Daugiau informacijos – VMGonline.lt.

Įsigyti naujausią AŠ IKONA žurnalą galite čia.


← Grįžti

Komentarai:

 

Komentarų nėra.

Forumas
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)
TEMA: Sulčių dieta
neteko bandyti, sportas man geriausia norit tureti tobula figura, pradejau namie, dabar salej jau ir papildus vartoju https://www.ponasbicepsas.lt/biotech-usa-nitro-pure-whey-2270g ir i varzybas ruosiuosi, o dietu nesilaikau kazkokiu ekstremaliu, nes norisi ir gerai ir sveikai jaustis, zinoma saldumybu atsisakiau :) ir beabejo pries varzybas tenka laikytis mitybos