Vygaudas Ušackas apie žmoną: „Buvau prasčiokas, bet nurungiau ją intelektualiai“

gegužės 22, 2018
Rima Aukštuolytė

Nuotr. Gediminas Gražys

Vygaudas ir Loreta Ušackai atrodo tobulai vienas kitą papildantys. Iš pirmo žvilgsnio jis – emocingas, ryžtingas, turintis savo nuomonę, ji – išmintinga, atidžiai klausanti ir įsiklausanti į savo šeimos poreikius. Prieš 27 metus įvykusią santuoką V. Ušackas įvardija kaip laimingiausią gyvenimo dieną. Paklausus, ar sutinka, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi stipri ir protinga moteris, jis pritaria: „Tikrai stovi, kaip uostas, į kurį grįžti.“

Tikriausiai tada, kai „Lietuvos“ viešbutyje šoko savo pirmąjį valsą, skambant Žilvino Žvagulio dainoms, nė vienas nežinojo, kad daugybė jų bendro gyvenimo metų prabėgs už Lietuvos ribų, o keli, kol V. Ušackas dirbo ES ambasadoriumi Afganistane, net gyvenant atskirai. Tačiau nepaisant visko – ir kelionių, ir pažinčių – jie grįžo į Lietuvą, kaip ir jų vaikai.

Jūs, Vygaudai, daugiau nei 20 metų dirbate užsienio politikos srityje. Karjeroje – aukščiausi diplomatiniai postai ir nuolatinės kelionės po visą pasaulį. Kaip jos keičia jūsų Lietuvos suvokimą?

Vygaudas: Kuo daugiau keliauji, tuo labiau pamilsti Lietuvą. Ir pradedi vertinti matydamas, kokiame rojuje gyvename. Būdamas čia šito gali ir „nepamatyti“. Lietuva turi didžiulį potencialą dėl visų talentų, mes išsiskiriame ir turtinga savo gamta – be visko džiaugiamės ir keturiais metų laikais. Turime didžiulį gėlo vandens, dėl kurio jau vyksta kovos pasaulyje, rezervą. Keliaudamas po Aziją, Afriką ar Rusiją supranti, kaip svarbu mums tausoti savo gamtą, garsiau apie ją kalbėti ir kviesti kitus ją atrasti. Lietuva vis dar yra viena didžiausių neatrastų paslapčių.

2005 metais nuskridome su šeima į Kamčiatką, apsistojome keturių žvaigždučių viešbutyje. Sūnus nubėgo į „gerą vietelę“ ir iššoko sakydamas, kad ten nedarys. Atsakiau, kad turi du pasirinkimus – daryti arba nedaryti (juokiasi). Tada jis pirmą kartą susidūrė, kaip gerai gyventi Lietuvoje.

Ko tada trūksta patiems lietuviams, nevertinantiems to?

Vygaudas: Lietuviai gal yra truputėlį irzlūs, pavydūs, mėgstame kalbėti apie kitus. Mums trūksta pasitikėjimo savimi ir didžiavimosi tuo, ką turime.

Pats visada buvote toks pasitikintis savimi?

Vygaudas: Tada, kai augau ir formavausi, Lietuvoje buvo dvilypis gyvenimas. Vienas – mokykloje, kitas – šeimoje. Mano senelių namuose Ukmergėje dar sovietmečiu kabėjo iš molio padarytas Vytis. Vakarais senelis liepdavo viską mesti ir eiti klausytis Amerikos balso radijo. Kasmet važiuodavome į Bajoriškių kaimą Utenos rajone, mūsų, Ušackų šeimos, dvarą. Senelis mums visada primindavo, kad ne kolūkiui ta žemė priklauso, o Ušackams. Šeimos ir valstybės istorija mums buvo visada diegiama. Tikiuosi, kad dabartiniams Lietuvos vaikams tai daroma daug profesionaliau ir detaliau per istorijos pamokas.

Kaip manote, jūsų vaikams – Raimundui ir Paulai – pavyko įdiegti pasididžiavimą savo šalimi?

Vygaudas: Manau, pavyko, nors senelio vaikai nedaug jau matė. Bet pats jausmas ir šeimos istorijos, valstybingumo tradicija, yra labai gili ir stipri. Ją ir stengiamės perteikti vaikams, net pažindami visą pasaulį.

JAV gyvenome šešerius metus (V. Ušackas buvo LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikoje – red. past.) – ten galėjome prisiliesti prie labai turtingo ir daugialypio lietuviškumo puoselėjimo. Patys tapome viso to dalimi. Kiekvieną šeštadienį vaikai eidavo į lietuvių mokyklėlę, sekmadienį visi eidavome į bažnyčią. Nuvažiavę į Čikagą su lietuviais žaisdavome krepšinį, futbolą, tenisą ar golfą. Pažiūrėkite, kaip Amerikos lietuviai švenčia valstybės šventes, prisimena mums svarbias datas. Ugdomas pasididžiavimo Lietuva jausmas, nėra verkiama dėl skaudžių praeities įvykių. Juk mūsų tauta – pergalinga, laiminti. Pažiūrėkite, kur mes buvome ir kaip sugebėjome atsitiesti, atkurti valstybę ir iškelti vėliavą ant Gedimino kalno.

Loreta, jūsų vyras kalba lyg iš tribūnos. Jis visada buvo toks įkvepiantis oratorius?

Loreta: Tikrai taip. Buvo akimirkų, kai aš tiesiog sėdėdavau ir jo klausydavau.

Čia prieš santuoką ar po jos taip būdavo?

Loreta: Ir taip, ir taip. („Aš dabar jau klausau tavęs“, – juokiasi V. Ušackas.) Be abejo, kad klausai, juk šeimoje privalu klausyti. Kai jūs paklausėte, ar jis visada buvo toks pasitikintis savimi, Vygaudas pasikuklino atsakydamas. Jis to neišmoko, jis tiesiog toks buvo – visada jį tik tokį pažinau.

Nesunku gyventi su tokiu ryškiu žmogumi?

Loreta: Visaip būna, bet ir aš nesu lengvas žmogus (juokiasi). Visose šeimose būna visko. Svarbu rasti kompromisą.

Kartu su vyru gavote ir tam tikro gyvenimo ritmą – keliones po visą pasaulį, žinant, kad niekur iki galo neįleisite šaknų. Kaip jums sekėsi priimti tokį gyvenimo būdą?

Loreta: Tas žinojimas, kad važiuoji laikinai, yra atspirtis ir šaknų neįleisti, ir nedepresuoti. Jei šalis patinka, viskas gerai, jei nepatinka, žinai, kad tik laikinai čia esi. Tik man niekada nebuvo taip, kad „man nepatinka, ne mano čia“. Supranti, kokią privilegiją gauni – pasaulio pažinimą, naujas pažintis ir patirtis. Viską norėjosi paimti maksimaliai.

Ar jautėte atsakomybę dėl vaikų, kurie didelę gyvenimo dalį praleido užsienyje? Nebijojote, kad jie nebenorės grįžti į Lietuvą ar nemokės lietuvių kalbos?

Loreta: Abu vaikai puikiai kalba lietuviškai, ir mes dėl to iš tiesų džiaugiamės. Po gyvenimo Amerikoje ir D. Britanijoje jie norėjo grįžti į Lietuvą ir čia baigti vidurinę mokyklą. Tai mus ir nustebino, ir išgąsdino.

Nuotr. Gediminas Gražys

Vygaudas: Ar galiu įsiterpti? Palietėte rimtą klausimą. Migracija yra globalus fenomenas. Vis daugiau žmonių sugrįžta, ir mes turime sudaryti sąlygas jiems grįžti. Mūsų vaikai didžiąją dalį mokėsi Vašingtono ir Londono mokyklose, kur viskas vyko anglų kalba. Lietuvių kalbos jie mokėsi šeštadienio mokyklose. Žinoma, namuose kalbėjome tik lietuviškai. Tačiau po jų sprendimo baigti mokyklą Lietuvoje susirūpinome, nes bijojome dėl gramatikos žinių. Tada sužinojome apie Šiuolaikinės mokyklos centrą – ten skiriamas ypatingas dėmesys į Lietuvą grįžtantiems vaikais. Per kelerius metus vaikai, iš tiesų daug dirbdami, pasiekė labai gerų rezultatų. Tiesa, mano paties nuomone, svarbu vaikų mokymą susieti su asmenybe.

Vis daugiau šeimų leidžia savo vaikus į mokyklas, kur pirma kalba – užsienio, ne lietuvių. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Loreta: Man sunku įsivaizduoti, kad lietuvius vaikus galėčiau leisti ne į lietuvių mokyklą, gyvendama Lietuvoje.

Vygaudas: Kalba yra tautos išlikimo pagrindas, mus vienijantys saitai. Modernus pasaulis nepanaikina skirtumų tarp tradicinių ir išliekančių institutų – šeimos, valstybės ir kalbos. Lietuvių kalba yra pagrindas, kuris mus sieja, kalba – tai mes. Mūsų vaikai į mokyklą pradėjo eiti Nemenčinėje. Jei man dabar reiktų spręsti dėl savo vaikų, bent pradinę mokyklą jie baigtų gimtąja kalba, tačiau rūpinčiausi, kad jie išmoktų ir kelias užsienio kalbas, nes tai globaliame pasaulyje yra būtinybė.

Ką davė jūsų lietuvybės suvokimui gyvenimas ir darbas Rusijoje, kur dirbote ES ambasadoriumi?

Vygaudas: Rusijoje po visų kitų šalių nepajutau didelio kontrasto. Pastebėjau, kad senosios kartos rusai gerbia Baltijos šalis ir lietuvius. Lietuvių tauta, kaip ženklas, tikrai yra vertinamas. Tai padėjo man „įeiti į rinką“. Tuo metu jaunoji karta jau yra paveikta Kremliaus propagandos.

Lietuvą iš naujo atradau Afganistane, kur pasijunti lyg XVII amžiuje. Pamirštame, kad Lietuva yra labiausiai pasaulyje išsivysčiusių valstybių penkiasdešimtuke, kad esame Europos Sąjungos nariai. Pavyzdžiui, Afganistane žmonės iki šiol neturi vandens, elektros, elementarių sanitarinių priemonių.

Loreta: Kai sužinojau, kad vėl kažkur važiuosime, man jau nebuvo svarbu, kur, svarbiausia, kad vėl galėsime būti kartu. Prieš tai 3,5 metų gyvenome atskirai, nes Vygaudas pagal kontraktą į Afganistaną išvažiavo vienas. Iš pradžių su manimi dar buvo vaikai, bet jie išvažiavo mokytis. Likau viena. Tie metai nebuvo saldūs visomis prasmėmis, nes kas rytą nubudusi skaitydavau žinias apie Afganistaną – ar niekas ten nesprogo. Vygaudui nebuvo lengva be mūsų, bet ir mums, likusiems čia, nebuvo lengva. Maskva net neatrodė kaip užsienis. Daugiau nei valanda skrydžio lėktuvu – ir jau esi namie, kur važiuoji į kaimą ir maudaisi ežere.

Vygaudas: Afganistane profesine prasme išgyvenau renesansą, nes išvykau pasiekęs aukščiausią diplomatinį postą. Visada norėjau įdomių darbų, norėjau iššūkių. O Afganistanui buvo ieškomas ryškus žmogus su politine patirtimi.

Loreta: Labai gerai prisimenu jo skambutį iš Briuselio, kur buvo išvykęs atsisveikinti su kolegomis. Jaučiau, kad kažkas bus. Kai pasakė, kad gavo pasiūlymą, galvojau apie darbą Briuselio koridoriuose. O jis liepė atsisėsti ir pranešė, kad turi 10 minučių apsispręsti dėl darbo Afganistane. Pagalvojau, kad neturiu teisės pasakyti nei taip, nei ne. Žmogaus negali pasidėti į stalčių ir išsitraukti tada, kai tau jau reikia. Supratau, kad mūsų gyvenimas bus kitoks.

Neabejotinai jūsų karjeroje buvo sunkių akimirkų, kuomet reikėjo spręsti krizines situacijas. Kaip reaguojate į jas?

Vygaudas: Gyvenimas išmokė, kad į viską reikia žiūrėti pragmatiškai. Pirmiausia, stengiesi nusiraminti ir visus nusiraminti. Gyvenimas – tai kompromisų menas (juokiasi). Abi pusės turi būti laimėtojai, išsaugoję savo veidus, kampus, požiūrius. Tai tinka tiek šeimai, tiek bendruomenei, tiek tarptautiniams santykiams.

Abu pasakojate, kiek daug visko atradote per savo keliones. O ką praradote?

Vygaudas: Labiausiai nukenčia ryšiai su artimais žmonėmis. Negali keliaudamas skirti daug dėmesio šeimai. Sukome galvą, kaip išlaikyti ryšį su šeima. Kuo skiriasi žmogus nuo kitų būtybių? Mes turime jausmus, esame socialūs bendruomenės nariai, piliečiai. Svarbu tas sąvokas perteikti vaikams. Mūsų atveju labai padėjo lietuvių bendruomenė, kurios integralia dalimi buvome.

Vadovams, net žvelgiant istoriškai, visada pirmiausia būdavo svarbi valstybė, o paskui – šeima ir visa kita. Kaip yra jūsų atveju?

Vygaudas: Provokuojantis klausimas. Be šeimos, be bendruomenės ar tautos nebus valstybės. Man svarbiausia – žmogus. Valstybę sukūrė žmogus. Dievas mus apdovanoja laisvėmis ir teisėmis, kurias valstybė turi užtikrinti. Taigi, man svarbiausia yra žmogus, šeima, bendruomenė, o valstybė jau tik turi pasirūpinti tam tikrais esminiais dalykais.

Kadangi jums svarbiausia – žmogus, tada grįžkime atgal į praeitį, kada sutikote savo būsimą žmoną. Kokia buvo jūsų su Loreta pažinties pradžia?

Vygaudas: Atėjau, pamačiau, nugalėjau (juokiasi). Dėl mūsų pažinties kaltas „Atgimimo“ laikraštis – Loreta jame studijų laikais dirbo sekretore. Aš buvau aktyvus studentas, vienas iš studentų sąjungos atkūrėjų. Rašiau daug straipsnių „Atgimimui“. Pamatęs Loretą, pradėjau dar daugiau rašyti (juokiasi). Tik ji tuo metu sėdėjo su dviem mano konkurentais – Audriumi Siaurusevičiumi ir Audriumi Ažubaliu.

Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? Ar Loreta reagavo į jūsų dėmesį?

Vygaudas: Manau, kad manęs nepastebėjo. Tuo metu buvau biednas studenčiokas – ji man pirkdavo kavą ar arbatą, nes žurnalistai gerai gyveno. Buvau prasčiokas, bet bandžiau ją nurungti intelektualiai (juokiasi).

Loreta: Prasčiokas tu nebuvai niekada. Kiekvienai merginai patinka dėmesys, patinka gražūs žodžiai. Įsivaizduokite, jis ateidavo ir nieko nesakydavo. Man natūraliai tapo smalsu, todėl, galvojau, priversiu parodyti man dėmesį (šypsosi). Matyt, abu labai gudriai ėjome, bet abiejų siekiamas rezultatas buvo tas pats (juokiasi).

Kaip atrodo, Vygaudai, kas jums padėjo iškilti profesinėje srityje?

Vygaudas: Gimiau Skuode, kaip sakau, pasaulio pakraštyje, nuolat jaučiau žinių alkį. Nors tėvelis norėjo, kad baigčiau praktišką specialybę – statybininko ar kelininko – pats norėjau stoti į teisę. Pirmą kartą nepavyko, bet grįžęs po kariuomenės įstojau. Stengiausi dirbti daugiau, ilgiau, sunkiau, nežiūrėdamas nieko. Žmogui reikia išradingumo, norėti daugiau – jei to nebus, nieko nepasieksi. Mano didžiausias 27 metų darbo turtas – žmonės: nuo milijardierių Amerikoje iki visiškų bėdžių Afganistane. Kiekviena pažintis praturtina ir motyvuoja, konkrečiai šiame etape – dalytis savo patirtimi.

Loreta, paklausiu jūsų, kaip mamos. Kaip tėčio pasiekimai veikia jūsų vaikus? Ar jie nejaučia spaudimo?

Loreta: To tikrai nejaučiu. Vaikai supranta, ką tėtis yra pasakęs. Dukra Paula gyvena savo pasaulyje ir mažais žingsneliais siekia savo užsibrėžtų tikslų. Sūnus yra kitoks – užsispyręs. Mano nuomone, jei jis neperdegs, pasieks net daugiau už tėvą. Juk nėra kareivio, kuris nenorėtų būti generolu (šypsosi). Sūnaus patriotiškumas iš tiesų džiugina. Be jokio spaudimo pats nusprendė po studijų grįžti į Lietuvą, atliko čia savanorišką tarnybą kariuomenėje.

Ar turite savo šeimos tradicijų, kurias puoselėjate?

Loreta: Pastaruosius kelerius metus, vaikų paskatinti, Kūčias švenčiame Lietuvoje (šypsosi). Vaikams reikia aguonų pieno ir močiutės bandelių su grybais. Po šių Kūčių dukra pasakė: „Mama, kaip aš laukiu, kada pati galėsiu ruošti stalą ir tave pakviesti į svečius.“ Kita tradicija – vasarą visi susirenkame į sodybą.

Pati laimingiausia ir sunkiausia diena jūsų gyvenime?

Vygaudas: Laimingiausia – vestuvių diena, prieš 27 metus. Nors gal laimingiausia diena – mūsų sidabrinių vestuvių metinės prieš dvejus. Jas jau šventėme su vaikais. Sunkių akimirkų buvo, bet tegul jau jos lieka tarp mūsų (juokiasi).

Vaikai manipuliuoja? Tai – savybė, kurios prireiks gyvenime

Kūrybingumas pavojingas: kodėl vaikai aplenktų mokslininkus ir patektų į NASA?

Tėvai, sukluskite: ar tokius žodžius sakote savo vaikams? O nereikėtų!

 


← Grįžti

Komentarai:

  • Algimantas rugsėjo 6, 2018, 12:07

    Geopolitikas, vertybės – šeima, bendruomenė, žmogus, valstybė , – doriausi idealai. Lietuvos Prezidentas !

  • Petras gegužės 24, 2018, 10:01

    Šaunuoliai tie Ušackai !

Forumas
TEMA: patarimai kaip kovoti su spuogais "akne"
Merginos, kokiose internetinėse parduotuvėse jūs perkat kosmetiką? Aš radau tokį puslapį inbeauty, kur labai didelis pasirinkimas lyg ir kokybiškos lietuviškos kosmetikos (ir ne tik, aš tiesiog labai patiko ODA brendas)  https://inbeauty.lt/oda-kosmetika, bet anksčiau aš ten niekad nepirkau. Kainos prieinamos. Gal kuri nors užsisakinėjot ten? Papasakokit.
TEMA: Kokia Tavo svajonių šalis?
Aš visai neseniai grįžau iš povestivinės kelionės iš Tailando, tai ten mano nauja svajonių šalis. Iki tol su vyru labiausiai mėgom Ispaniją, bet Tailandas pranoksta visas šalis, kuriose iki šiol buvome. Labai gerą įspūdį paliko viskas, tiek maistas, tiek vietiniai tiek oras ir paplūdimiai. Dar labai maloniai nustebino kelionės gidas, nes mes labai retai imame kelialapius, bet manau dabar dažniau juos pirksime, nes tikrai smagu klausytis žmogaus, kuris tikrai daug žino apie tą šalį, beto ir laiko susitaupo, kai nereik klaidžiot po gatves, kas tikrai būtų nutikė, jeigu būtumėm keliavę dviese, nes pati šalis tai labai paini. Jeigu kam įdomu, tai kelialapį ėmėm iš čia https://travelplanet.lt/keliones/azija/tailandas/kelione-i-tailanda-smalsiems . Manau tolimesnėm kelionėm labai apsimoka imti kelionę su gidu, vat kokioj Ispanijoj arba apskritai Europoj tai aišku geriau keliaut savarnakiškai, bet egzotiškose šalyse tikrai sunkiau susigaudyti :)