Alex Monaco: „Esu laimingas šunsnukis“

Nuotr. Paulius Stefanovičius

Ar esate kada ėjusios į „aklą“ pasimatymą? Na, tada, kai iš tiesų nežinai, kaip atrodo žmogus, su kuriuo eini susitikti. Taip jaučiausi eidama į interviu su socialiniame tinkle „Facebook“ žinomu Alex Monaco, kuris čia dalijasi motyvaciniais teiginiais, tačiau nuotraukose visada išlieka inkognito – jo veidas būna paslėptas. Nenuostabu, kad daugiausia jo sekėjų – moterys.

Atėjusi į sutartą kavinę Vilniaus centre kelias minutes dairiausi, kol ryžausi užkalbinti vieną prie baro sėdintį vyrą. Nuojauta sakė, kad jo šukuosena ir žandikaulis gali būti panašus į TO žmogaus iš nuotraukų, apie kurį dar prieš dieną su komanda juokavome: o kas bus, jei į susitikimą ateis moteris? Na, bet šįkart nuojauta neklydo ir su Aleksu (taip toliau vadinsime herojų straipsnyje) pradėjome kalbėti apie tai, kaip gimė šis personažas.

Aleksai, esate susikūręs iš tiesų stiprų įvaizdį – stilingas vyras, nuotraukose – kelionių, prabangių daiktų vaizdai. Nuo ko viskas prasidėjo?

Pagrindinė žmonių problema – jie nori pasikeisti, bet iš tiesų lieka tokie patys. Prieš 5 metus, dar gyvendamas Kaune, pasakojau apie savo idėjas, bet niekas nesiklausė – kalbėjau per daug nuobodžiai. Dabar jas pasakoja tas pats žmogus, tik gerai padirbėjęs su savo įvaizdžiu. Žmonės galvoja, kad jie nori pasikeisti, bet iš tiesų – tiesiog bijo būti savimi.

Svarbiausia, kad aš pats nebebijau būti savimi. Jei buvau „įklimpęs į šūdą“, taip ir pasakoju net savo knygoje. Anksčiau buvau muzikantas, daug dirbau, bet nieko neuždirbdavau. Tada viską mečiau ir išvažiavau į Angliją, kur nustačiau savo tikslą – surinkti 10 tūkst. litų. Tiek tuo metu reikėjo, norint įkurti savo įmonę. O mano tikslas buvo dizaino kompanija. Dar prieš išvažiuodamas supratau, kad galiu kurti internetines svetaines – vieną sukūriau draugams ir gavau 100 Lt. To užteko, kad suprasčiau, jog galėčiau iš to gyventi, ir nereikės sėdėti mamai ant nugaros.

Po 2,5 metų grįžau į Lietuvą su šia suma, tik dar nekūriau įmonės – įsidarbinau internetinio dizaino kompanijoje projektų vadovu, nes man reikėjo patirties. Po to jau kūriau savo verslą. Turėjau viziją, kad sukursiu svetainę, kurią pastebės klientai iš užsienio. Taip ir nutiko. Galiausiai mano darbus pamatė Monako „Art Gallery“ vadovė. Pusmetį negalėjome susikalbėti, kol pas juos nuvykau – pašnekėjau su kliente, sukūriau jiems logotipą ir taip prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas.

Kaip gimė Jūsų svetainė, o kartu ir slapyvardis – Monaco?

Aplankęs Monaką supratau, kad jis man patinka, todėl norėjau apie šią vietą papasakoti ir kitiems lietuviams. Nusipirkau interneto svetainės adresą www.monaco.lt net nežinodamas, ką ten darysiu. Iš pradžių galvojau, kad rašysiu apie keliones, restoranus… Deja, nepavyko. Tačiau taip užsikabinau ant saviugdos. Manau, kad turėjau ką pasakyti, bet nebuvau iki galo atviras. Kai tai perlaužiau, vis daugiau žmonių ateidavo į mano svetainę, komentuodavo, dalydavosi mano įžvalgomis. Šio darbo rezultatu tapo mano pirmoji knyga – bestseleris Lietuvoje. Šiuo metu dirbu prie antrosios knygos, kuri vadinsis „Sielos drabužiai“.

Kuo Jūsų naujoji knyga bus kitokia nei pirmoji? Esate laimingas šunsnukis?

Aš tikrai dar turiu, ką duoti skaitytojams. Į pirmąją knygą sudėjau visą save, man ji – laimingų šunsnukių biblija.

Ar esu šunsnukis (juokiasi)? Nei laimingas šunsnukis, nei patenkintas šunsnukis nebandys įrodyti, kad jis toks yra. Nes jis tiesiog toks yra. Vos pradėjęs įrodinėti, tu praloši šį žaidimą. O laimingas šunsnukis yra žmogus, atradęs aukso vidurį. Jis tiesiog jaučiasi gerai. Nors sakoma, kad mums reikia išeiti iš komforto zonos, bet aš su tuo nesutinku – mums tereikia ją praplatinti.

Naujojoje mano knygoje rasite rekomendacijų, kaip pasikvėpinti sielą. Daugumos žmonių problema yra ta, kad jie užsivilkę per daug drabužių, o tada atsiranda tokie dalykai kaip nepasitikėjimas savimi. Per tam tikrus žmonių įsitikinimus jų net pačių, kaip asmenybių, nesimato.

Tikriausiai daugelis, pažiūrėję į Jus, sakytų, kad prieš juos – sėkmės lydimas vyras. Kaip manote, kur yra Jūsų sėkmės paslaptis?

Mano nuomone, didžiausia sėkmė – galimybė gyventi.

Žmonės dažnai sako, kad jiems nesiseka versle, nesiseka rasti antrosios pusės… Aš sakau, kad jie nejaučia aistros. Pavyzdžiui, Donaldo Trumpo finansininkai žino, kaip elgtis su pinigais, bet jie nėra turtingesni už patį D. Trumpą. Kodėl? Nes jie neturi aistros!

O kaip tada, pagal Jus, susirasti tą tinkamą vyrą?

Kokio vyro reikia – gražaus ar bet kokio? Gražaus vyro ieškanti moteris gali įkurti vyrų modelių agentūrą. Taip padarė mano viena pažįstamą ir susirado gražų. Tinkamam vyrui susirasti jau reikia plano – dirbti su tuo nuoširdžiai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Neužtenka tik gražiai pasidažyti. Tu gali gyventi savo gyvenimą ir jo nerasi… Bet jei tavo tikslas yra rasti vyrą, tu padarysi viską, kad jį rastum.

Kuo tada skiriasi moterys, kurios tarsi neieško vyrų, bet yra nevienišos?

Kartais tiesiog tai įvyksta net ir nesistengiant. Moterims labai svarbu būti atviroms ir gyvoms, kad jos nenubaidytų potencialių partnerių.

Bet dažnai moterys, kurios neranda vyro, turi labai aiškią viziją, koks tas vyras turi būti. Jei moters kriterijai maži, vyrą rasti gali būti paprasta. Kai reikalavimai didesni, tau svarbu, ar jis turi automobilį, butą, kokie jo vyriški pajėgumai – tada vyrą rasti sunkiau. Tačiau nesikoncentruokime tik į moteris, nes moteris, visų pirma, yra žmogus. O daug žmonių apskritai turi sunkumų ieškant antrųjų pusių.

Ką galvojate apie „barakudas“?

Monake yra daug puikiai atrodančių moterų, pasidariusių visas operacijas, bet jos yra vienišos. Turtingi vyrai tikrai ne visada nori tokių moterų. Bet jei moteris iš tiesų turi tikslą, susirasti tokį vyrą jai pavyks.

Nuotr. Paulius Stefanovičius

Jūs pats esate vedęs?

Nekalbu apie tai, bet galiu pasakyti – gyvenime turiu viską, ko nori standartinis vyras. Nors iš nuotraukų galite susidaryti įspūdį, kad aš mėgstu vienišo žmogaus stilių. Kai tu esi iš tiesų laimingas būdamas vienas, niekada nebūsi vienišas. Įsivaizduokite žmogų, vakarėlio metu sėdintį ant baseino krašto ir besimėgaujantį akimirka. Atsiras žmonių, kurie tikrai norės prie jo prieiti ir užkalbinti, sužinoti, kodėl jis mėgaujasi gyvenimu. Vakarėliuose visi nori būti prie žmogaus, kuris jaukiai jame jaučiasi. Žmonės, šalia kurių malonu būti, visada turi antrąsias puses, o vyrai, kurie neturi draugės, tikriausiai nėra tokie…

Paminėjote mėgavimąsi gyvenimu. Ką Jums pačiam reiškia šie žodžiai?

Kai moki mėgautis viskuo, net savo kvėpavimu. Kai nevengi išjausti blogų akimirkų, nes žinai, kad jos – dalis gyvenimo. Kai nesiskundi. Žmogui, kuris mėgaujasi gyvenimu, jo gyvenimas yra kaip didžiausias saldumynas.

Mokykloje buvau pats blogiausias: blogai mokiausi, manęs nekentė. Jei kas nors sutrypdavo gėles, visi galvodavo, kad tai – mano darbas. Nors aš niekada netrypiau gėlių. Iki 22 metų visi apie mane taip galvodavo. Bet dėl to, kad jie mane trypė, aš dabar esu toks, koks esu.

Kartą 8-oje klasėje klasiokas Denisas netgi paklausė, kodėl aš leidžiu kitiems mane skriausti. Tada jis liepė jį pakelti ir mesti, kad tai pamatytų mergaitės. Aš tai padariau – išlaisvinau save. Taigi, netikėkite, kai sako, kad tik jūs patys galite sau padėti, nes ištempti jus gali ir kiti (susigraudina – red. past.). Aš tą patį darau su savo straipsniais: iš pradžių smukdau žmones, o tada juos pakeliu.

Esate vyras, kurio negali nepastebėti. Daug dėmesio skiriate savo stiliui?

Galiu būti dvejopas. Kartais į gatvę išeinu visiškai nesusitvarkęs. Turiu tiek paprastą, tiek ir brangesnį automobilį.

Kaip manote, ar žmogaus, gyvenančio saloje, kuris laimingas su šeima laksto nuogas, gyvenimas yra nekokybiškas? Save vadinu gyvenimo provokatoriumi. Pabrėžiu, kad žmogus turi siekti aukščiausių dalykų – tos pačios prabangos, bet jis turi mokėti mėgautis gyvenimu ir be jų. Pavyzdžiui, pirtyje, kai nusimetam savo drabužius ir aksesuarus, visi esame vienodi. Ne visada paprastai galima atpažinti, kuris iš tų žmonių yra milijonierius. Tada jau labai svarbu, ar tu elgiesi kaip milijonierius ir jautiesi gerai tą akimirką.

Kokių klaidų gyvenime padarėte?

Klaidų padariau daug, bet tos klaidos – dalis manęs. Ir padariau jas dar tada, kai nemokėjau priimti savęs. Kartą tiesiog paėmiau iš mamos piniginės pinigų. Pasijaučiau kaip vagis… Patekau į grupuotę, kur turėjau atlikti labai blogą darbą, tik jo nepadariau.

Galite parašyti, kad esu velnias, kartais netgi iš plaukų pasidarau ragus (parodo, kaip tai atrodo – red. past.). Su manimi iš tiesų reikia elgtis atsargiai, esu becukris. Rašau ne tik gražiai – kartais žmones tiesiog pasiunčiu, spiriu jiems, kad susimąstytų.

Šiuo metu Jūs tikrai nesate panašus į žmogų, kuris priklausė grupuotei. Jūsų apranga, stilius, manieros. Kas privertė taip pasikeisti?

Gyvenime sutikau žmonių, kurie man išties imponavo – tiek vyrai, tiek moterys. Mama išmokė save mylėti. Ji parodė, kaip reikia mylėti vaikus. Mama mane visada palaikydavo (Aleksas susigraudina – red. past.).

Vaikystėje iš tiesų „valgiau“ daug šūdo. Aš žinau skausmą žmonių, kurie patyrė skausmą. Todėl aš esu aš. Vėliau gyvenime sutikau žmonių, kurie man davė daug. Nevardysiu jų čia, bet pats esu jiems padėkojęs.

O visus saviugdos dalykus sugalvojau pats. Neturėjau geresnių mokytojų už save. Drąsiai galiu pasakyti – žmogų visiškai galiu pakeisti per mėnesį. Pasakoju, kaip man pavyko pakeisti savo gyvenimą, o jie, ko jiems reikia, pasiima iš mano pasakojimų. Su savo verslo partnere neseniai sukūrėme judėjimą „Gyvos moterys“, skirtą padėti moterims – čia moterys padeda vienai kitai. Jo tikslas – įkvėpti „dar nesužydėjusias“ moteris. Už dalyvavimą nereikia mokėti. Tikrai noriu, kad šis projektas išaugtų, nes jis gali padėti ne vienai moteriai tapti laimingai – tapti iš tiesų gyvai.

Ką atsakytumėte tiems, kurie galvoja, jog prieš mane dabar sėdi alfa vyras?

Jums spręsti.

Aleksai, turite verslą, gyvenate Monake, daug keliaujate. Kam Jums reikia viešumo?

Yra du žmonių tipai: vieni stebi kitus, o kiti pasakoja. Aš esu tas, kuris pasakoja.

Ir paskutinis klausimas – kokių silpnybių turite?

Mėgstu obuolių pyragą. Patinka pingvinai (juokiasi). Viską apie juos žinau. Mėgstu „Kruvinąją Merę“. Geriu ją retai, bet ji turi būti pagaminta ypatingoje vietoje. Dievinu kruasanus su marcipanais, galiu pasakyti, kur jie skaniausi (šypsosi). Kol dar nebuvau Alex Monaco, ieškojau savęs, netgi bandžiau tapti pyragų ekspertu. Keliaudamas nuolat ragaudavau ir ieškodavau vietų, kur jie skaniausi.

Man labai patinka ryte nusipirkti dar karštą kruasaną, nuvažiuoti į degalinę „latte“ kavos su karamele, kremu, viską išmaišyti, ramiai nuvažiuoti į savo mėgstamiausią vietą Kaune ir mėgautis.

O didžiausia mano silpnybė – išspausti iš gyvenimo maksimaliai daug.