Asta Valentaitė: „Mylėdama atiduodu savęs labai daug“

Viena gražiausių Lietuvos moterų, stiliaus ir grožio ikona tituluojama Asta Valentaitė ne kartą viešai kalbėjo apie tai, kaip prižiūrėti savo išvaizdą, tačiau gerokai uždaresnė yra kalbėdama apie savo asmeninį gyvenimą. Gal dėl to į viešumą daugiausiai išlenda tie dalykai, kurie ne visada yra malonūs pačiai Astai, pavyzdžiui, skyrybos su verslininku Laimučiu Pinkevičiumi ar jos buvusio draugo, krepšininko Dovydo Rediko, vagystės. Pati A. Valentaitė paprašė, kad šis straipsnis būtų ne įprastinis interviu, o tiesiog pokalbis.

Nuotr. Tomas&Lukas

Jūsų niekada neslėgė viešos asmenybės statusas?

Viešumo reikia mano veiklai, per jį gaunu darbus. Tik nesuklyskite, mano gyvenimo detalių žmonės mato tiek, kiek noriu parodyti pati. Tačiau pripažinsiu, kad žinomumas turi savų pliusų ir minusų. Dažnai gali tapti apkalbų objektu, žmonės pastebi tave visą – nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Kuo esi uždaresnis ir paslaptingesnis, tuo labiau žmonėms įdomesnės tavo gyvenimo detalės. Negana to, patys prikuria visokių nepagrįstų gandų. Buvau net išvadinta „barakuda“. Bet, atsižvelgiant į visiems žinomą istoriją, kokia iš manęs „barakuda“, jei kelerius savo gyvenimo metus praleidau su finansine prasme pliku krepšininku ir, negana to, dar pati nukentėjau nuo jo!

Gal galite pasakyti, kas nutiko, kad tokia stipri ir brandi moteris leidosi būti taip suviliojama?

Net nespėjau susivokti, kaip D. Redikas įsiliejo į mūsų kompaniją, mano šeimą. Jis taip gerai mokėjo save pateikti, su visais greitai rasdavo bendrą kalbą ir susidraugaudavo. Atrodė linksmas, mielas ir paslaugus vaikinas. Jis atkakliu dėmesiu bei savo paprastumu tiesiog papirko mane. Čia turbūt – išskirtinis ir apgaulingas profesionalaus aferisto bruožas.

Deja, bėgant laikui pradėjo lįsti visokios jo niekšybės… Mano draugai po pasibuvimų bendroje kompanijoje su Rediku pradėjo pasigesti pinigų. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet galiausiai ir pati labai nuo jo nukentėjau – ne tik materialiai, bet ir emociškai. Netekau deimantų, kuriuos galbūt vėliau nešiotų mano dukra. Išnešė net vienintelius kailinius, kuriuos turėjau. Pakeitė iš „Nijolės“ salono pirktų audinės kailinių kailį į triušio, palikdamas tik originalų pamušalą, kad patenkintų kažkokius savo poreikius.

Labai jautrus ir atviras klausimas – ar galite sau leisti dabar nueiti į parduotuvę ir nusipirkti tokius kailinius, kokius iš jūsų pavogė? 

Negaliu. Gyvenu ir skaičiuoju. Tikrai negalėsiu sau leisti nusipirkti tų dalykų, kuriuos išnešė iš mano namų. Žinoma, gal kada nors viską atgausiu ir dar su kaupu, bet šiandien yra taip, kaip yra. Tie kailiniai, kuriuos pavogė, dabar jau nešildo (juokiasi). Žinoma, turiu didelę spintą, man dar 10 metų visko užteks. Tačiau pavogtos vertybės buvo man brangių žmonių dovanos, susijusios su tam tikrais gyvenimo įvykiais, prisiminimais. Dėl to skauda labiausiai.

Asta, ar gali būti taip, kad L. Pinkevičius užkėlė kartelę visiems kitiems vyrams jūsų gyvenime?

Aš nelyginu žmonių. Nė vienas iš mūsų nesame idealus – Laimutis turėjo savo pliusų ir minusų. Man svarbiausia, kad tarp manęs ir to žmogaus būtų chemija, ryšys. Šalia gali būti gražiausias ir turtingiausias pasaulio žmogus, bet jei su juo nejausiu jokio ryšio, tokie santykiai – ne man. Jeigu aš myliu, mylimajam atiduodu daug savęs… To paties tikiuosi ir iš savo žmogaus.

Visą atvirą interviu su stiliste A.Valentaite skaitykite pavasariniame žurnalo „Ikona“ numeryje!