Fausta ir Andrius: „Mūsų santykiai niekada nebus viešinimo objektas“

Nuotr. Laima Kavaliauskaitė

Netradicinė pora. Taip tikriausiai galima apibūdinti Faustą Mariją Leščiauskaitę ir Andrių Užkalnį. Jie kartu – ir gyvenime, ir darbe. Rugsėjį pristatė savo pirmąjį bendrą kūrinį – žurnalą. Jauna redaktorė ir jau gerai žinomas žurnalistas, publicistas, galiausiai – žmogus, kurio vardas jau seniai tapęs prekės ženklu. Vis dėlto neapsigaukite: jie abu turi savo tvirtą nuomonę, tačiau sako, kad jų poroje nėra vieno, kuris tartų lemiamą žodį – juk negali džiūgauti, kai artimas žmogus yra nelaimingas.

Ar jie romantiški? Fausta sako, kad komplimentų iš Andriaus sulaukia kasdien. O Andrius Faustą vadina paprastai – mūza. Tik paklausus, kiek laiko jie kartu, Fausta ir Andrius pradeda juoktis sakydami, kad tiesiog nežino. Nors abu puikiai prisimena savo pažinties dieną – kovo 28-ąją. O taip yra dėl to, kad lygiai po mėnesio – Faustos gimtadienis.

Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?

Fausta: Man iškart norėtųsi sakyti – kitas klausimas. Neturiu ką šiuo klausimu pasakyti. Gal tu turi?

Andrius: Man atrodo, kad meilė yra didesnis dalykas, nei gali atsirasti momentiniu būdu. Ji reikalauja didesnio pažinimo ir didesnės žmonių bendrystės. Kalbėdami apie pirmąjį žvilgsnį, žmonės kalba apie tą vieną momentą. Taigi, man atrodo, kad sąvoka „amžina meilė“ yra nutampyta klišė.

Viešumoje abu esate aštrūs, nebijantys sakyti to, ką galvojate, ir tokiais žodžiais, kurie ne visiems yra priimtini. Tačiau dabar prieš mane sėdi du švelniai vienas į kitą žiūrintys žmonės. Ar esu teisi, kad Andrius jūsų poroje – jausmingoji ar, kitaip tariant, lyriškoji pusė?

Fausta: Man atrodo, kad abi poros pusės yra jausmingos ar lyriškos. Būdamos tokio charakterio ar jausmingumo kaip mes, tai, be abejojo, daro neviešai. Tada, kai būna dviese, be pašalinių. Nėra taip, kad tik vienas sako švelnius žodžius, o kitas stovi atsitvėręs siena.

Andrius: Toks įspūdis dėl mūsų galėjo susidaryti žiūrint į mūsų išleistą „Užkalnio“ žurnalą, kuriame yra tekstų visuma. Žurnale esantys tekstai, kaip ir mano knygose, atspindi švelnesnę, jautresnę, labiau į emocijas linkusią mano pusę. Aš ne kartą esu pabrėžęs, kad kiekvienas mano pasirinktas žanras atspindi kitą asmenybės pusę. Žurnalas nėra naujienų portalas ar socialinio tinklo erdvė. Visgi žurnalas, nors ir bendras mūsų su Fausta darbas, nėra mūsų santykių atspindys. Mes su Faustai viešai apie savo santykius nekalbame. Taigi, galbūt žmonės, neturėdami kitos informacijos, renkasi informaciją iš ten, kur gali.

Abu pakartojote, kad nekalbate apie savo santykius. Toks požiūris gimė natūraliai ar tai yra viešųjų ryšių dalis?

Andrius: Man atrodo, kad, Faustos atveju, – tikslesnis instinktyvus jautimas, kaip teisinga elgtis. Aš pats ne vienerius metus esu viešas žmogus ir žinau, kaip čia veikia tam tikri procesai, žinau ir tai, kas atsitinka priėmus neteisingus sprendimus. Negaliu sugalvoti nė vienos pavardės žmonių, kurie būtų daug kalbėję apie savo santykius ir įsileidę daugiau, nei reikia, ir kurių vietoje aš norėčiau dabar būti.

Fausta: Toks pasirinkimas tikrai nebuvo viešųjų ryšių dalis. Ši pozicija atėjo natūraliai. Niekada nedaviau interviu ir nešnekėjau viešai, kol nebuvome išleidę žurnalo. Man pačiai neįdomu skaityti apie tuščių mergaičių svajones, ką jos šiandien apsirengė, kaip apsikirpo – tos mergaitės man yra niekas be to, kad yra žmonės ir tu jauti joms žmogišką pagarbą. Visgi man jos neimponuoja kaip asmenybės. Taigi, kol aš pati nesijaučiu, kad turiu ką pasakyti, nieko ir nesakau.

Andrius: Juk buvimas su Užkalniu nėra profesija.

Fausta: Jei būčiau pasirinkusi kitokią poziciją, jausčiausi kvailai prieš save pačią. Žinoma, žmonės turi visokių nuomonių apie mūsų santykius. Tam tikra prasme noriu parodyti, kad tie, kurie mano blogai, mano neteisingai. Kita vertus, niekada nenorėjau kalbėti apie savo santykius viešai. Dabar mes turime savo žurnalą, kur mūsų abiejų indėlis yra lygiavertis, ir aš jau turiu daugiau ką pasakyti. Tik jokiu būdu nemanau, kad tada buvau kvaila ir neturėjau savo nuomonės. Tačiau, pasikartosiu, laikiausi pozicijos, kad nieko nepadaręs žmogus negali būti įdomus kitiems.

Kalbate apie nuomonę, kad jums reikia Andriaus dėl žinomumo? Ar esate susidūrusi su konkrečia neigiama nuomone?

Fausta: Niekas nėra man taip konkrečiai pasakęs, todėl kalbu apskritai apie neigiamą nuomonę. Realybėje susidurti neteko niekada, dažniausiai ji pasireiškia interneto erdvėje anonimiškai. Straipsnių komentarus skaitau, bet retai, tuo metu Andriui jie reikalingi kaip darbinė medžiaga. Skaitome juos ne dėl smalsumo.

Andrius: Komentarai yra medžiaga, iš kuriuos lipdome savo darbus. Kaip skulptoriui molis nėra gražus ar negražus. Viskas priklauso nuo to, ką iš to molio padarai.

Ką reiškia, kai po vienu stogu gyvena dvi stiprios asmenybės? Juk jūs ne tik gyvenate, bet ir dirbate kartu.

Fausta: Man dėl to labai smagu. Visgi, jei sakyčiau, kad nesipykstame dirbdami, meluočiau. Andrius, taip sakydamas, irgi meluotų. Kartais mes pykstamės. Kartais norisi kažką sviesti į sieną. Tik pakeltu balsu kalbamės retai.

Andrius: Abu ne tvarte esame augę (juokiasi).

Fausta: Visos mūsų diskusijos vyksta ne dėl to, kad įrodytume, jog kažkuris iš mūsų kvailas, o kitas – teisus. Svarbiausia, kad mūsų bendras kūrinys, t. y. žurnalas, būtų dar geresnis ir pasiektų patį aukščiausią kokybės lygį. Kadangi pykstamės ne dėl ambicijų, lengviau prieiti sprendimą, kas būtų geriau žurnalui. Bet be blogosios dalies yra ir linksmoji. Gyvendami savo įprastą gyvenimą, mes galvojame apie darbus. Būna netgi taip, kad šoki iš lovos ir sakai, ką sugalvojai. Kūrybinis procesas vyksta nuolatos, tikrai ne nuo aštuntos ryto iki penkių vakaro. Kartais sugalvojame tokių nesąmonių, kad sužinoję žmonės pamanytų, jog mums trūksta sveiko proto. Smagu, kad tokius dalykus gali daryti su žmogumi, kuris tau yra pats artimiausias, kurį laikai pačiu geriausiu. Jei taip negalvotumėme, tikriausiai nebūtume kartu.

Andrius: Taip, tokiu atveju atiduodi dalį savo ramybės ir sutarimo, bet tu atiduodi viską darbui. Tačiau žurnalui tai – būtina, nes jis yra kūrinys. Bet koks kūrinys gimsta iš dramos, iš tam tikro lūžio taško. Niekas nuo Aristotelio laikų dar nesugalvojo kito būdo.

Neslepiate, kad laikote vienas kitą geriausiu?

Fausta: Taip, laikome. Aišku, neslėpsiu, Andrius nelaiko manęs geriausia geografijos specialiste (šypsosi).

O ar laikote vienas kitą autoritetu?

Andrius: Dažnai autoritetas, kaip žodis ar kaip sąvoka, siejamas vien su patirtimi, amžiumi ar socialine pozicija. Bet autoritetas turi ir kitą prasmę. Man tai yra pagarba ar net pagarbi nuostaba prieš tuos dalykus, kuriuos kitas žmogus daro geriau už tave. Tokių dalykų turime abu su Fausta.

Jūs sakote Faustai garsiai, kad ji kažką daro geriau už jus?

Andrius: Aš esu įsitikinęs, kad Faustos, kaip redaktorės, pasirinkta žurnalo koncepcija savo nuoseklumu ir disciplina yra tokia, kokios aš neišlaikyčiau. Pats esu labiau kūrybiškas žmogus, todėl jei žurnalui vadovaučiau aš, jis būtų visai kitoks. Tuo metu Fausta, tiek galvodama apie turinį, tiek rinkodaros prasme, yra labai disciplinuotas žmogus. Ji nepavargsta sugrįžti prie klausimo, ko reikia skaitytojui. Tai – ne tik kiekvienos dienos klausimas. Prie jo sugrįžta kelis kartus per dieną. Be to, kuriant kartu, labai svarbu vaidmenų pasidalijimas. Netgi kai manai, jog kitas daro kažką, ką tu darytum kitaip, nesikiši. Aš net neabejoju, kad Fausta skaito mano tekstus.

Sulaukiate kritikos iš Faustos?

Andrius: Nuolatos. Juk tai – redaktorės darbas. Teksto sugrąžinimas papildomam darbui, išplėtimui ar mano siūlomos temos atsisakymas, nes numeriui reikia kažko kito – įprasta. Fausta jau sakė – nekalbame čia apie asmenines ambicijas ar ego patenkinimą. Abu gyvenime jau esame pakankamai toli nuo tos stotelės, kur mums reiktų rūpintis savo ego ar vertės patikrinimu.

Fausta, ar nėra sunku gyventi, dirbti, būti kartu su tokiu žmogumi, kaip Andrius, kuris turi didelį autoritetą?

Fausta: Aš tikrai labai pasitikiu savimi. Nors kažkam galiu atrodyti arogantiška ar „pasikėlusi“, bet manau, kad kartais žmonės nepelnytai savimi nepasitiki. Žinoma, aš žinau savo silpnąsias puses, jų netgi turiu nemažai. Jas žinau ne tik aš, bet, tikriausiai, ir Andrius. Kita vertus, žinau ir savo stipriąsias puses. Esu nekvailas žmogus ir dėl to neabejoju savo sprendimas. Jei kažkuo abejoju, džiaugiuosi, kad yra žmogus, su kuriuo galiu pasitarti, kas yra teisinga.

Yra dalykų, kurių jūs mokotės iš Andriaus?

Fausta: O taip! Man atrodo, kad iš jo mokausi drąsos – nedrebinti kinkų lemtingomis situacijomis. Galiu kartais būti „triznė“, ypač kai viskas atrodo blogai. Tada iš Andriaus mokausi ramybės. Žinoma, būna situacijų, kai ne Andrius ramina mane, bet aš jį. Iš Andriaus mokausi ir daugiau dalykų. Mane žavi, kaip jis gali kurti istorijas. Nuvažiavome į Žemaitiją, ruošėmės naujam žurnalo numeriui. Apsilankėme miestelyje ir aš ne iki galo mačiau, kokią istoriją galime sukurti. Tuo metu Andrius jau ją matė. To iš jo galiu dar mokytis ir mokytis.

Andriau, ar galima vadinti Faustą jūsų mūza?

Andrius: Man atrodo, kad šis pavadinimas labai gražus ir jame nėra nė lašo netiesos. Fausta ir yra mano mūza.

Sakote jai atvirai savo komplimentus?

Fausta: Jis per valandą gali man 100 komplimentų pasakyti.

Andrius: Namuose, kai esame dviese, tikrai sakau komplimentus. Tuo metu viešas seilėjimasis internete man atrodo nenatūraliai ir neorganiškai, žmonėms toks dalykas nepatinka. Kad ir kaip žmonės norėtų dairytis į svetimus miegamuosius, jiems tai labai greitai nusibosta. Mums niekada nebuvo minties iš savo santykių daryti viešos istorijos. Man net atrodo, kad viešai savo santykius norintys demonstruoti žmonės gal tokiu būdu bando kažką kompensuoti, ko jų santykiuose trūksta.

Kada paskutinį kartą dovanojote Faustai gėlių?

Andrius: Tikriausiai praėjusią savaitę.

Andrius nėra paprastas vyrukas iš gatvės ir jūs tai žinojote su juo susipažinusi. Niekada nedvejojote dėl šių santykių?

Fausta: Nežinau, kaip jūs, bet man nesvarbu – ar renkuosi antrąją pusę, ar žmogų, su kuriuo noriu bendrauti, niekada nesveriu, ar man tai apsimoka, kiek gausiu džiaugsmo ar kentėsiu… Juk susitikęs žmogų gatvėje jo neklausi, ką tu man gali duoti, o ką atimsi. Nedvejojau dėl santykių. Žinojau, kad į mano gyvenimą atėjęs žmogus kažką duos, bet ir kažką pasiims. Andrius buvo viešas žmogus, apie jį jau buvo sudaryta nuomonė. Tačiau kitas žmogus būtų turėjęs kitų dalykų, kuriuos turėčiau priimti. Labiau gilinuosi į tai, ką mes gero galime padaryti, ką aš pati galiu duoti ir gauti.

Andriau, o jūs pamenate, ką pastebėjote, pamatęs Faustą?

Andrius: Mums iš karto buvo apie ką ilgai kalbėtis. Tai neatsitinka dažnai, bet man tai yra vienas iš rodiklių. Aš tikrai nesu iš tų žmonių, kurie darytų lenteles, kur rašo pliusus ir minus, o tada juos sveria. Juk čia – ne šaldytuvo pirkimas. Renkiesi ne tarp kainos ir kokybės ar tam tikrų darbinių savybių.

Fausta: Mano nuomone, jei paklaustumėte bet kurio žmogaus gatvėje, jis pasakytų tą patį. Aišku, yra vyrų ir moterų, kurie antrąją pusę renkasi pagal tam tikrą standartą, o gal net – piniginės dydį. Tačiau tokių žmonių mano draugų sąraše nėra, tokių net nepažįstu, tik esu apie juos girdėjusi. Mūsų aplinkoje esantys žmonės nori turėti šalia žmogų, su kuriuo galima kalbėti, pasitikėti, atsiremti ar tiesiog kažką smagaus veikti.

Andrius: Gyvenimas yra pakankamai ilga kelionė. Kuo ilgiau gyvenime visko darai, užsiimi įvairiais dalykai, turi sumanymų ir tikslų, tuo ta kelionė yra sunkesnė ir kelia daugiau reikalavimų. Yra žmonių, kurie tą kelionę nueina vieni, bet daugumai reikia pakeleivio. Iš esmės, pakeleiviui išsirinkti yra santykinai nedaug laiko ir nelabai daug galimybių, palyginti su tuo laiku, kurį norėsi paskui su tuo žmogumi praleisti, todėl sprendimas turi būti greitas. Tad visada bus dalis intuicijos, dalis – spėjimo, dalis – žiūrėjimo į tam tikrus požymius, kaip tau su tuo žmogumi klostysis.

Fausta: Manau, kad tai dar yra ir tikėjimo klausimas, nes niekada nežinai, kas santykių laukia ateityje.

Andrius: Rizikuojame kiekvienas. Jei kažkas man pradėtų sakyti, kad jis žino būdą, kaip pasirinkti artimiausią žmogų gyvenime patikimai ir be rizikos – tai neskambėtų kaip tiesa. Aš dar suabejočiau to žmogaus emocine sveikata. Faustoje matau geriausią žmogų savo gyvenimui, bet nesakau, kad mes konstruojame idealius santykius, iš kur eliminuoti visi sunkumai ir visos trintys. Jei žmonės tuo tiki, jie labai greitai turėtų nusivilti gyvenimu.

Yra dalykų, ką norėtumėte vienas kitame pakeisti?

Fausta: Ne, tikrai ne. Man patiko vienas Andriaus pasakymas: moteris labai nori pakeisti vyrą, kol jis pasikeičia taip, kaip ji nori – tada jai pasidaro nebeįdomu. Mano nuomone, keisti kitą žmogų yra neteisinga. O maži pokyčiai gyvenime vyksta visą laiką. Juk kartais elementariai keičiasi žmogaus požiūris ar jam kažkas atsibosta. Pati keisti nieko Andriaus asmenybėje nenoriu. Jei ieškočiau žmogaus pagal tam tikrus standartus, parašyčiau gatvėje skelbimą ir laukčiau arba paprašyčiau žmogaus sutikimo pakeisti jį taip, kaip man norisi. Tik tai nebūtų tikra, todėl kam to apskritai reikia?

O galbūt yra tokių dalykų, kurių vienas kitam nesakote, siekdami išvengti aštresnių kampų?

Fausta: Anksčiau ar vėliau viskas vis tiek būna pasakyta. Kita vertus, nieko nereikia sakyti, kol dar viskas karšta – tada rizikuoji išpūsti patį klausimą.

Andrius: Iš užspaudimo savyje nieko gero nebūna. Komunikacija yra darbas ir menas. Net ir mylimas žmogus šalia vis tiek yra tų pačių komunikacijos dėsnių objektas ir subjektas. Galima palyginti su deimantu, kuris nušlifuotas yra labai vertinamas ir brangus. Bet šviesos spindulį jis laužia lygiai taip pat, kaip bet kuris skaidrus objektas. Jam galioja tie patys dėsniai, kaip ir beverčiam stiklo gabaliukui. Kai bendrauji su žmogumi, nesvarbu, kad vienas kitą myli – tai nepanaikina to, kad abu esame žmonės. Emocinės reakcijos į tuos pačius dirgiklius nedingsta. Tik galbūt dėl mylimo žmogaus labiau stengiesi.

Daug kalbate apie kūrybą. O kiek jūsų santykiuose yra buities?

Fausta: Ne, mes neruošiame valgyti, nevalome namų, nenešame šiukšlių, iš tiesų, net ir nevalgome (juokiasi)… Mano nuomone, Lietuva yra per maža šalis, kad atsirastų daug žmonių, kurie neturi tos buities. Buitis netgi tam tikra prasme yra įdomi. Juk kartais įdomu gaminti maistą ir ragauti, ką pavyko pagaminti. Ir šiukšles, pavyzdžiui, neša tik Andrius – žiemą man per šalta, o vasarą tiesiog tingiu autis batus (šypsosi). Aš renkuosi kitus darbus. Net vaikystėje, kai mama liepdavo eiti ravėti šiltnamį, aš klausdavau, ar galiu išplauti grindis.

Andrius: Viską dabar išvardijai (juokiasi). Iš tiesų, mes gal tos buities gyvenime turime šiek tiek mažiau nei vidutiniai žmonės. Turime daugiau kitų užsiėmimų, todėl taip, turime, kas kartais mums sutvarko namus ar išlygina patalynę. O dėl savo darbo specifikos mes mieste valgome daugiau nei vidutiniai žmonės.

Kuris iš jūsų skaniau gamina? Fausta, esate minėjusi, kad jums puikiai pavyksta šaltibarščiai.

Fausta: Aš tikrai geriau kepu omletą (juokiasi). O Andrius apskritai nedaro šaltibarščių. Beje, dėl jo netgi pakeičiau savo šaltibarščių receptą – pirminis receptas buvo netoks, kokį jis mėgtų, nors man jis buvo tobulas. Tada atradome ingredientą, kuris jam nepatiko, – marinuotus burokėlius (juokiasi). Andriui nepatinka rūgštus maistas.

Andrius: Juk ir šaltibarščiai gali būti skirtingo rūgštumo.

Esate iš tų porų, kurios kuria ateities planus, ar jums tiesiog gera šiandien, todėl gyvenate šia diena?

Fausta: Ir kuriame, ir gyvename. Labiau gyvename, nors planų taip pat turime. Tik tą planavimą galima vadinti pasišnekėjimu, nes tu žinai ar nujauti, kad ateitis bus. Šią nuojautą ir galima pavadinti tam tikru planu. Žinoma, yra tokių žmonių, kurie žino, kad po dvejų metų susituoks, po trejų turės vaikų, po penkerių kelsis į naują būtą, o po 10 bus išsimokėję už naują automobilį. Tokio planavimo mūsų gyvenime nėra.

Andrius: Mano nuomone, planavimu labiau linkę užsiimti žmonės, kurie, pirmiausiai, turi labai nedaug pasirinkimų gyvenime. Tuomet įmanomų kelių yra nedaug ir jie pakankamai aiškiai nubraižyti. Iš vienos pusės, jiems lengva planuoti, iš kitos – jie taip gal gauna papildomą tvirtumą arba pasitikėjimą. Mūsų atveju tokio poreikio nėra. Mes aiškiai žinome –bet kokiu atveju pasidarysime gerai, komfortiškai ir taip, kaip mes norime. Planuojame tada, kai norime, o kituose dalykuose mes džiaugiamės galimybe kai ką dažnai tiesiog nuspręsti spontaniškai. Ar aš teisus?

Fausta: Taip.

Vis daugiau porų Lietuvoje nusprendžia gyventi nesusituokę. Jums svarbus oficialus jūsų poros statusas?

Fausta: Taip, mums santuoka yra svarbi ir esame apie tai šnekėję.

Andrius: Mūsų santykiai ir taip yra teisėti (juokiasi). Mūsų poros statusas mums yra svarbus, tačiau jis nebus viešųjų ryšių objektas, todėl tikrai neįeina į viešinimo planus.

Fausta: Aš jau nešioju auksinį žiedą ant tos rankos, kur mūsų šalyje įprastai nešiojami vestuviniai žiedai. Tai – mano mamos dovana, ji pati jį gavo per savo 18-ąjį gimtadienį. Jei spauda seks mano rankas, įdomu, ar jie nesusipainios.

Kuris jūsų poroje taria tą lemiamą žodį?

Andrius: Man atrodo, kad mes abu vienas kitą pakankamai gerai pažįstame ir žinome, kad nė vienas prievartine tvarka padarytas kitos pusės sprendimas nebus tvarus. Čia tas pats, kas koją kišti į per mažą ar per didelį batą. Batas turi būti toks, kokio reikia.

Fausta: Jei yra pora, negali būti vienas laimingas tuomet, kai kitas nelaimingas. Nebent tu esi monstras ir džiaugiesi, kai tavo artimas žmogus liūdi. Tiesa, su Andriumi esame pakankamai panašūs ir žinome, kad mūsų sprendimai labai dažnai savaime sutampa.

Kokio klausimo niekada nenorėtumėte sulaukti?

Fausta: Banalaus arba jau atsakyto.

Andrius: Taip, banalaus arba jau atsakyto. Kai tarėmės su jumis dėl šito pokalbio, sulaukiau klausimų iš vienos kolegijos studentų, kurie kvietė ateiti pakalbėti. Klausimai mane nuvylė taip, kad aš jiems turėjau parašyti ir mandagiai pasakyti, ką galvoju – klausimai yra banalūs, kartojasi ir atsakyti daugiau nei po vieną kartą. Neužtenka perskaityti buvusių interviu ir savo žodžiais perrašyti jau buvusius klausimus. Džiaugiuosi, kad šitas interviu yra netoks.