Manęs laukia dvi žmonos!

Atvirai prisipažinsiu – šį kartą išgirdusi redaktorės pasiūlytą temą atviram pokalbiui atvirai nusišaipiau – rasti tokį pašnekovą Lietuvoje? Juokaujat, čia ne Meksika ir ne serialas! Lengviau būtų rasti moterį, ištekėjusią už į Raudonąją knygą įrašyto rudojo ausylio (čia toks retas šikšnosparnis, jei ką). Klydau. Nežinau, ar pavyktų rasti kažką, kas norėtų kurti šeimą su šikšnosparniu, bet šio numerio „AŠ Ikona“ temai pašnekovą radau. Tiesa, prieš jį rasdama iki soties prisikalbėjau su vyrais, kurie labai norėjo man paatvirauti apie savo meilužes. Meilužės man netiko. Tada atsiliepė jis ir radau vyrą, kuriam vienos šeimos per mažai, dėl to jis turi dvi! Ir jis ne musulmonas ar mormonas, kuriems daugpatystė įprastas reikalas, jis paprastas lietuvis. Kita vertus, žodis „paprastas“ čia nėra tinkamiausias, nes gyventi tokį gyvenimą reikia nemenko talento… Bet apie viską iš pradžių. Susipažinkite su Romu. Aišku, jo vardas ir dauguma jo tapatybę atskleidžiančių faktų pakeisti, nes Romas visai netrokšta, kad kuri nors jo žmona sužinotų apie kitą…

Pokalbis su Romu nebuvo lengvas. Jis nedaugžodžiaujantis vyras, todėl atsakymus iš jo teko traukti ilgai, žodis po žodžio. Taip pat – labai atsargus. Tą aš galiu suprasti – gyventi dvigubą gyvenimą nėra lengva ir, tiesą sakant, aš nesugebėčiau taip manipuliuoti ir tiesiog greitai pavargčiau. Bet Romas sako, kad kitokio savo gyvenimo nebeįsivaizduoja ir myli abi savo šeimas.

Prieš pradedant mūsų interviu, keli trumpi faktai apie Romą:

Romui yra beveik 40 metų.

Romas yra verslininkas.

Romas turi keturis vaikus.

Romo keturis vaikus augina dvi jo žmonos.

Romo abi žmonos viena apie kitą nežino.

Romas nežino, kurią žmoną myli labiau.

Romai, tai kaip viskas prasidėjo?

Prasidėjo paprastai: gyvenau normalų gyvenimą ir nesvajojau apie dvi žmonas. Tikrai nepavydėjau musulmonams (juokiasi). Išvis negalvojau, kad man taip gali nutikti. Na, kad turėsiu dvi žmonas – niekada apie tai nebūčiau pagalvojęs. Taip nutiko savaime.

Savaime?

Aha. Pirmą kartą vedžiau būdamas dvidešimties. Jaunas vedžiau. Įsimylėjau, metus padraugavom ir nusprendėm tuoktis. Mano pirmoji žmona – beveik mano bendraamžė. Kartu kūrėme savo buitį. Drauge išgyvenome sunkius laikus, kai nebuvo pinigų, kartu buvome, ir kai verslas pradėjo sektis. Mano pirmoji žmona labai gera moteris, ji visada mane suprato ir mokėjo palaikyti. Ji niekada nebuvo iš tų, kurios tik zyzia ir reikalauja. Ji labai rūpestinga. Iki šiol ji puiki žmona ir mama. Ir net beveik dvidešimt metų kartu nieko nepakeitė.

Bet tikriausiai tai pirmajai žmonai vis dėlto kažko trūko, jei prireikė antros?

Ne! Bus sunku patikėti ir suprasti, bet tikrai nieko jai netrūko. Taip tiesiog nutiko, ir viskas. Na, man pačiam netikėtai taip nutiko. Gal dėl to, kad buvau per silpnas pasipriešinti…

Jus jėga privertė du kartus susituokti?

Ne, buvau per silpnas pasakyti tiesą iš pradžių ir įsisukau į visą šitą situaciją…

Tai kaipgi atsirado antroji žmona?

Mano verslas yra susijęs su kelionėmis. Daug važinėju, Lietuvoje nebūnu dvi, kartais net tris savaites per mėnesį. Turiu biurą kaimyninėje šalyje, nesakysiu, kurioje, kad nebūčiau atpažintas. Norint daug uždirbti, reikia daug dirbti, todėl mano pirmoji žmona pripratusi, kad manęs dažnai nebūna namie. Prieš maždaug dešimt metų būdamas kitoje šalyje vieną dieną po darbo nuėjau išgerti. Bare buvo merginų. Nesu šventasis, dažnai būdamas toli nuo šeimos leisdavau sau vieną kitą nuotykį. Manau, tai normalu. Vyrui reikia moters, o kai jos šalia nėra, jautiesi labai tuščias. Tą vakarą susipažinau su ja…

Ir ji nežinojo, kad esate vedęs?

Ne, aišku, ne, negi pulsiu merginai aiškinti, kad esu vedęs. Juk planavau su ja praleisti smagią naktį, ir tiek.

Bet, kaip supratau, išėjo truputį daugiau nei viena naktis?

Aha, taip gavosi. Kažkaip labai pagailo man jos.

Tai antrąją žmoną įsitaisėt iš gailesčio?

Ne ne. Iš meilės. Įsimylėjau aš. Vėl kaip jaunuolis. O dėl gailesčio… Ji buvo kaip mažas vaikutis. Parodžiau jai vos vos dėmesio, o ji buvo tokia dėkinga už tai ir taip vertino. Tą pirmą kartą taip glaudėsi prie manęs, negražu sakyti, bet kaip pamestas šuniukas. Kitą rytą, kai palikęs ją viešbutyje išėjau į darbą, parašė man žinutę, kad esu visas jos pasaulis. Kažkaip tokia miela pasirodė, kad susitikome dar kartą, po to – dar. Ir įsimylėjau.

Daug vyrų įsimyli ir įsitaiso meilužes…

Kokia iš jos meilužė… Nors iš pradžių aš irgi galvojau, kad ji pabus meiluže, ir tiek. Bet va ta meilė. Po kelių mėnesių pakviečiau ją kartu gyventi mano bute tame mieste.

O jūsų pirmoji žmona į tą butą neatvažiuoja?

Atvažiuoja. Kartą ar du per metus. Tiesa, butas dabar jau kitas.

Pasakokite apie viską iš eilės: įsimylėjot, pradėjot kartu gyventi. Ir? Nauja draugė užsinorėjo tuoktis?

Ne, nauja draugė pastojo. O va kai pastojo, tai norėjo ir saugumo. Kaip aš nėščiai moteriai pasakysiu, kad esu jau vedęs ir kad Lietuvoje manęs laukia žmona su dviem vaikais? Negalėjau jos nervinti, tai ir nepasakiau.

O ką pasakėt?

Pasakiau, kad kai gims vaikelis ir truputį paaugs – būtinai susituoksime. Nes vestuvės, kai nuotaka nėščia, man negražu. Ji tam pritarė.

Gudru. Ir kas buvo toliau?

O ką gudru? Man rimtai nėščios nuotakos atrodo baisiai. Kažkoks pasityčiojimas iš šventės. Mums gimė vaikas. Pirmuosius metus jai buvo ne vestuvės galvoj: manęs juk namie beveik nebūdavo, nes nuolat grįždavau į Lietuvą, o vienai auginti vaiką nėra lengva.

O jos artimieji? Jie su jumis susipažino?

Tai kad neturi ji artimųjų. Mama mirusi, tėtis – velniai žino kur, brolių ir seserų neturi. Gal dėl to ji taip ir prisirišo prie manęs, nes viena buvo, gal ir aš dėl to ja taip rūpintis užsigeidžiau. Velnias dabar žino. Bet artimų žmonių ji neturi, vos kelias drauges, bet ir tas pradėjus bendrauti su manim apleido.

Labai patogu jums…

Juk sakiau, kad to neplanavau ir antros žmonos nenorėjau – taip išėjo. Ir jos neverčiau draugų atsisakyt.

Tai paaugus vaikui vėl užėjo kalba apie vestuves?

Nespėjo (juokiasi). Netyčia antras vaikas iškart po pirmo išėjo… Tai vėl laukėme, kol gims ir paaugs.

Toks jausmas, kad jums gerai korta krito su šituo reikalu…

Nei čia krito, nei ką. Gyvenimas pats viską sudėliojo.

Tai kaipgi baigėsi su tomis vestuvėmis?

Paaugo antras vaikas ir mano antroji žmona pradėjo vis dažniau užsiminti, kad norėtų vestuvių, kad jai reikia žmonos statuso. Pagailo man jos. Juk ji pagimdė man du vaikus ir ji juk nekalta, kad aš jau vedęs. Tai pažadėjau jai vestuves. Galiausiai jas iškėlėme, kuklias, bet vestuves.

Palaukit, o va čia man įdomiausias klausimas. Nei Lietuvoje, nei kitoje šalyje, kurioje jūs dirbate, dvipatystė nėra leidžiama. Kaip jūs susituokėt jau būdamas vedęs?

Lietuvoje mano santuoka oficiali, o su antrąja žmona mes tuokėmės tik bažnyčioje. Ir nors bažnyčia turėtų duomenis perduoti civilinės metrikacijos biurui, tam tikra suma, sumokėta kunigui, mane nuo to apsaugojo. Kaip ir apsaugojo nuo tikrinimo, ar aš vedęs. Mano antroji žmona laiminga, nes gavo žiedą ir santuokos ceremoniją – popierizmas jos nedomina. Ir nors kartais užsimena, kad būtų gerai pasikeisti savo dokumentus į naujus su mano pavarde, sutarėme, kad tai ji darys tik tada, kai baigsis senųjų galiojimas. Taigi, turiu dar daug laiko. Per tą laiką gal ji ir pamirš, kad nori tuos popierius pasikeisti. Jai svarbu tai, kad saugiai jaučiasi, kad aš ją myliu, kad esame šeima.

Kalbant apie šeimą… O antroji jūsų žmona nenorėjo Lietuvoje apsilankyti, pažiūrėti, ką jūs čia būdamas veikiate, kur gyvenate? Galų gale, anūkus močiutei parodyt?

Štai ko gaila šioje situacijoje – mano mamos. Nes ji apie antrus anūkus nieko nežino. O ji apsidžiaugtų – taip myli vaikus. Bet tikrai nesusiturėtų nepasakiusi mano pirmajai žmonai. Savo antrajai žmonai esu pasakęs, kad mano tėvai irgi mirę. Negražu, bet kitaip, deja, neįmanoma, nes ji tikrai norėtų susitikti. Ji yra susitikusi tik su mano seserimi, kai buvo atvažiavusi į Lietuvą.

Seserimi?! Jūsų sesuo žino apie dvi jūsų žmonas?

Žino. Mes nuo vaikystės su ja labai gerai sutarėme. Aš jai viską papasakojau jau tada, kai mums su antrąja žmona gimė pirmas vaikas. Nepagyrė ji manęs, bet suprato. Ji man padeda. Ji pasistengia užimti kurią nors mano žmoną, kai kita atvažiuoja. Pasistengia, kad mes jokiu būdu nesusitiktume. Be to, juk turėjau antrajai žmonai parodyti bent vieną savo artimą žmogų. Sesers butas tampa mano namais, kai Lietuvoje apsilanko antroji žmona, nes, suprantama, į tikruosius savo namus jos pakviesti negaliu. Sesuo dalyvavo abejose mano vestuvėse.

Man sunku patikėti: negi sesuo niekada nepasakė jums pastabos, kad toks gyvenimas nėra normalus?

Tai čia jums atrodo nenormalus. Man visai normalus. Įpratau jau.

Ir nebijote, kad kurią nors dieną paaiškės tiesa?

Jei aš dar pradėčiau bijoti, išvis naktimis nemiegočiau. Aš vyras. Pats susikūriau tokį gyvenimą. Pats jį ir nugyvensiu. Nėra kada bijoti, man keturis vaikus išlaikyt reikia (juokiasi).

O kokios buvo jūsų antrosios vestuvės? Ir ką tuo metu veikė pirmoji jūsų žmona?

Vestuvės buvo kuklios. Dalyvavo labai nedaug žmonių: iš mano pusės – tik sesuo, iš žmonos – keli jos draugai. Savo antrajai žmonai pasakiau, kad pompastikos nenoriu, kad svarbiausia – mūsų meilė. O vestuvės… Bažnyčia, po to – geras restoranas. Tortas, šampanas, valsas. Kaip visada.

O medaus mėnuo?

Koks dar medaus mėnuo! Ant rankų – du vaikai, dar – mano darbas, kuris beveik neleidžia man atostogauti.

Tai negi nesate kartu išvažiavęs su kuria nors žmona atostogų?

Esame, ir su viena, ir su kita buvome šiltuosiuose kraštuose. Aišku, skirtinguose kurortuose.

O ką tuo metu sakydavote kitai?

O ką sakyt? Komandiruotė, ir tiek. Aš darbo reikalais daug keliauju.

Sakėte, kad pirmoji žmona jus kartais aplanko toje šalyje, kurioje dirbate. Kaip susitvarkote, kad ji nepastebėtų, jog gyvenate su kita moterimi?

Tokie jos apsilankymai tikrai nebūna dažni. Niekada ji pas mane nesiverždavo. Visų pirma, ji žino, kad ten daug dirbu, antra, jai nepatinka tas miestas. Bet tais kartais, kai atvažiuodavo, antrąją žmoną išsiųsdavau pailsėti kur nors savaitgaliui, pasilepinti SPA malonumais. Kol gyvenome be vaikų mano bute, jos daiktų nebuvo daug, surinkti juos visus ir paslėpti nebuvo sunku. Kai mums su antrąja žmona gimė pirmas vaikas, išnuomojau mums didesnį butą, apie kurį pirmoji mano žmona, žinoma, nieko nežinojo. Bet ir tada, jei pirmoji atvažiuodavo manęs aplankyti, antrąją su vaikais išsiųsdavau kur nors toliau už miesto pasilepinti. Nors miestas nemažas, rizikuoti susitikti nereikėtų.

Nebaisu, kad draugai, pažįstami pamatys vaikštant su kita moterimi? Ir negi pirmoji žmona nenorėdavo susipažinti su kolegomis ar draugais?

Čia man pasisekė. Mano darbas toks, kad dauguma kolegų – gruboki vyrai, kuriems kitų asmeniniai gyvenimai neįdomūs. Mes šeimomis nedraugaujame, kartais nueiname vyriškai pasėdėt ir daug neatviraujame. Kolegos žino, kad esu laimingai vedęs. Tai – viskas. Vaikštant po miestą kol kas nejaukių situacijų nebuvo. Pirmosios žmonos niekada nesivedu ten, kur veduosi antrąją.

Kaip jūs susitvarkote su tokiu dalyku kaip vienos žmonos skambučiai girdint kitai? Juk tikrai nėra taip, kad nebendraujate, kol būnate kitoje šalyje?

Turiu du telefonus. Įpratinau abi žmonas rašyti žinutes – ir viena, ir kita žino, kad būdamas kitoje šalyje daug dirbu, todėl neturiu laiko plepalams. Vakarais susirašome, palinkime vieni kitiems labos nakties. Vaikai irgi žino, kad tėčio nereikia be reikalo trukdyt, nes jis dirba.

O jei koks ekstra atvejis?

Tai kad visus metus tik keli tie ekstra atvejai buvo pasitaikę. Be to, su abiem žmonom kalbu skirtingomis kalbomis. Tai dažniausiai, jei paskambina viena, kitai atrodo, kad tai skambutis dėl darbo. Jei jau visai riesta ir reikia kokios pagalbos, liepiu skambint seseriai – ji man visada padeda.

O nebaisu, kad kuri nors paims jūsų telefoną ir ras ten įrodymų, kad nėra jums vienintelė?

Mes nesame maži vaikai, kad landžiotume po kito telefonus. Šeimoje turi būti pasitikėjimas. To aš mokau ir savo vaikus.

Nepykit, bet iš jūsų lūpų tai skamba šiek tiek juokingai…

Gyvenimas irgi būna juokingas. Dabar jūs nepykit.

Turite du telefonus, tai ir vestuvinius žiedus du turit?

Aišku, du. Bet nešioju tik vieną. Antrą specialiai dariau tokį patį, kaip pirmą, nes dar, neduok Dieve, sumaišysiu ir nuvažiuosiu su kitokiu žiedu pas ne tą žmoną (juokiasi).

O jums niekada nekilo mintis palikti pirmąją žmoną ir gyventi su antrąja?

Pasakysiu paprastai: man lengviau išlaikyti jas abi nei skirtis ir dalytis turtą. Be to, nemeluoju – myliu abi savo žmonas. Myliu visus keturis savo vaikus. Kol sugebu dalyti jiems visiems savo dėmesį, tol ketinu tą daryti.

O kurią savo žmoną mylite labiau?

Labiau myliu tą, su kuria tuo metu leidžiu laiką. O jei rimtai, tai tikrai myliu jas abi. Jos abi puikios moterys ir nei viena, nei kita nėra kalta, kad taip nutiko.

Kaip galvojate, kas nutiktų, jei tiesa vis dėlto paaiškėtų?

Stengiuosi apie tai negalvoti. Bet tikriausiai pirmoji žmona norėtų skirtis. Spėju, kad norėtų. Antroji, manau, man atleistų, kad tik likčiau su ja. Ji mažiau savarankiška, jai labiau manęs reikia, o ir mūsų su ja vaikai mažesni.

Vaikų vardų nesupainiojat?

Oi ne, vieni vardai lietuviški, kiti ne. Kokia kalba kalbu, tokie ir vardai, tikrai nesipainioja.

O jūsų abi žmonos turi ką nors bendra? Jos panašios?

Jos panašios tik tuo, kad yra neisteriškos, kad moka rūpintis šeima, kuri joms – prioritetas. Viskuo kitu jos labai skiriasi, išvaizda – taip pat.

Ir tikrai niekada niekada nebuvo taip, kad netyčia vieną pavadinote kitos vardu? Kad ir intymią akimirką?

Savo mylimas moteris labai dažnai vadinu gražiais švelniais žodeliais. Ne vardu. Todėl ir susipainioti nėra grėsmės. Vardus vartoju retai. Manau, daugumoje šeimų taip.

O jūs įsivaizduojate savo ateitį? Dabar niekas nežino apie jūsų dvigubą gyvenimą, bet juk ateis laikas, kai viskas paaiškės.

Jei būsiu atsargus – nepaaiškės. O aš jau moku būti atsargus.

Nepavargstate nuo tokio nuolatinio strategavimo ir slėpimosi?

Ne. Man patinka mano gyvenimas. Jau sakiau jums.

Atleiskit, bet, tarkime, jūs mirsite, tada tai tikrai paaiškės visa tiesa. Juk šeimoms reikės pasidalyti palikimą.

Taip, galvojau apie tai. Čia jau aš nieko negaliu pakeisti. Taip, kai mirsiu, visiems teks susipažint. Ir kažkaip viską pasidalint. Žinau, kad antroji žmona negautų nieko, todėl esu tuo pasirūpinęs: parašiau testamentą, kur viską padalinau ne žmonoms, o vaikams. O kad tada jie susipažins… Na, manęs nebebus, bet gal jie apsidžiaugs, kad turi dar giminių. Bet aš tikiuosi dar greitai nemirti. Dar noriu pašokti savo vaikų vestuvėse.

O jei kuris nors iš jūsų vaikų užsinorėtų turėti dvi žmonas, ką patartumėte?

Patarčiau elgtis taip, kaip sako širdis. Gyvenimas tik vienas, kad save ribotume.

P. S. Mano darbas imti interviu, ne moralizuoti. Bet… Manęs vis neapleidžia mintis, kaip turėtų jaustis pirmoji Romo žmona, jei bent numanytų, kad tuo metu, kai galvojo, jog jos vyras uždirba šeimai pinigus užsienyje, jis iš tiesų vedė prie altoriaus antrąją savo žmoną ir prisiekė būti jai ištikimas iki mirties… Negaliu net įsivaizduoti šio jausmo. Galiu tik palinkėti, kad nė vienai skaitytojai mūsų Romas nė kiek neprimintų jos vyro…