Milda Mitkutė: „Esu per didelė savanaudė, kad darbe tik atbūčiau“

Nuotr. Sofi Starkova

Mergina, sukūrusi mažą stebuklą. Taip galima pavadinti Mildą Mitkutę – vieno sėkmingiausių Lietuvos startuolių, mainų portalo „Vinted“, įkūrėją. Milda sako, kad jai visada svarbiausia buvo realizuoti save, nepaisant to, ką sakydavo aplinkiniai. Todėl jei pajaus, kad yra vieta, kur gali dar labiau save realizuoti, paliks ir savo sukurtą verslą. 

Milda, jums pavyko padaryti tai, ko dar niekam Lietuvoje iki šiol nebuvo pavykę – sukūrėte verslą, pritraukusį milžiniškų užsienio investicijų. Ar kada galvojote, kas tam turėjo daugiausiai įtakos?

Be abejonės, tai – atsitiktinės sėkmės ir intensyvaus darbo miksas. Pradžioje sėkmė vaidino didesnį vaidmenį, vėliau ją pakeitė nuoseklus darbas. Kol „Vinted“ tebuvo hobis, mums užteko atsiduoti likimui ir stebėti, kur atsidursime. Kai tai tapo verslu, kai pradėjome svajoti užkariauti pasaulį, pasidarė per brangu sėdėti sudėjus rankas ir laukti šlovės. Manau, pasitikėti vien sėkme yra labai rizikingas kelias – tai pripažinimas, kad duodi leidimą išoriniams veiksniams daryti įtaką tavo likimui. Trumpalaikėje perspektyvoje tau gal ir gali pasisekti, bet tai per daug trapu ir neprognozuojama. Bekalbėdama su sėkmės lydimais žmonėmis, matau vieną ir tą pačią tendenciją – jie visi ima iniciatyvą į savo rankas ir patys kuria savo kelią.

Kaip įsivaizdavote savo ateitį prieš išsiplėtojant Manodrabuziai.lt („Vinted“) veiklai?

Kai startavo „Vinted“, man tebuvo 22-eji, vis dar studijavau magistrantūrą. Tuo metu dar nelabai įsivaizdavau, ką norėčiau veikti gyvenime. Labiausiai bijojau, kad pradėjusi kurti savo karjerą netapčiau iš tų žmonių, kurie nemėgsta savo darbo, bet tą daro, nes tokios kapitalistinės visuomenės taisyklės – nedirbsi, neturėsi už ką duonos nusipirkti. Tokių pavyzdžių buvo pilna mano aplinkoje: šeimoje, draugų rate. Pasakodama draugėms, kad darbas man turi būti saviraiška, visada sulaukdavau atsakymo (ir vis dar sulaukiu), kad esu karjeristė. Nors savęs tokia nelaikau. Tiesiog esu per didelė savanaudė ir per daug myliu save, kad trečdalį savo gyvenimo paskirčiau veiklai, kurioje reikia atbūti. Neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti ten, kur neaugu ir nerealizuoju savęs.

Su kokiais iššūkiais susiduriate augant įmonei? Kokiais principais vadovaujatės?

Nuolatinis „Vinted“ vadovų, tuo pačiu ir mano, iššūkis yra augti taip greitai, kaip auga kompanija ir jos poreikiai. Vienas dalykas yra vadovauti 5 žmonių komandai, kitas – tarptautinei kompanijai, kurioje yra 200 žmonių ir kuri siekia tapti geriausia ne Lietuvoje, o pasaulyje. Turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes klaidos kainuoja brangiai. Natūralu, kad kuo didesnė kompanijos ambicija, tuo didesni reikalavimai tau, kaip lyderiui. Nė vienas „Vinted“ komandos narių iki tol neturėjo patirties vadovaujant tarptautinei ir taip greitai augančiai kompanijai. Tai yra didelis iššūkis mums visiems. Bet turbūt ir labiausiai žavintis prizas.

Ar buvo tokių akimirkų, kai norėjote viską mesti? Jei taip, kas nuo to sulaikė?

Buvo, tikrai buvo. Tokiais atvejais visada klausdavau savęs, kodėl noriu pasitraukti. Atsakymas būdavo visada tas pats: nes per sunku, nes pavargau. Bet nuslūgus emocijoms suprasdavau, kad man patinka, kai yra sunku. Nes kai lengva, nėra įdomu. Man asmeniškai baisiausia užsisėdėti savo komforto zonoje, todėl visada stengiuosi čia neužsibūti per ilgai. Labai džiaugiuosi, kad „Vinted“ per visus 8 gyvavimo metus man siūlė šiuos iššūkius.

Kita vertus, nereikia bijoti ieškoti ir kitų realizacijos būdų. Kažko pabaiga visada reiškia naują pradžią. Kai rasiu vietą, kur dar labiau galėsiu keisti pasaulį ir dar labiau save realizuoti, eksperimentuoti, tada bus ženklas, kad man metas pasitraukti.

Jūsų verslas – ne tik verslas, iš kurio uždirbami pinigai, bet ir tam tikra socialinė misija (saikingas vartojimas, aplinkos tausojimas). Kodėl jums tai yra svarbu? Kodėl neužtenka vien siekti pelno?

Pinigai niekada nebuvo priežastis pradėti „Vinted“. Jei būtume galvoję apie pinigus, „Vinted“ turbūt net nebūtų gimęs. Visada svajojome apie kur kas daugiau. Galimybė daryti įtaką pasaulio vartojimui, turint galvoje aplinkosaugos kontekstą, yra labai motyvuojantis faktorius.

Ar esate iš tų žmonių, kurie darbą nešasi į namus? Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesinešu darbo į namus. Bet persipynimas toks didelis, kad net neįsivaizduoju, kaip tą galima atskirti. Man atrodo, labai sunku nubrėžti, kur yra riba „čia – darbas“, o „čia – gyvenimas“. Pavyzdžiui, jei darbe matai nelaimingą žmogų, kuris tau rūpi, juk po 18 val. nenustosi apie jį galvoti. Galvosi tol, kol sugalvosi, kaip jam padėti.

Bet taip pat turiu griežtą filosofiją dėl kokybiško laisvalaikio. Jei daug dirbi, turi ir gerai pailsėti. Manau, man tai puikiai pavyksta suderinti.

Kokius tikslus pati sau keliate? Ar įsivaizduojate save po 5 metų?

Mano svarbiausias gyvenimo tikslas labai banalus, bet jis nesikeičia jau gerą dešimtmetį – būti laimingai. Per šiuos metus supratau, kas mane daro laimingą, ir sąmoningai to siekiu. Supratau, kad man svarbiausia yra savęs realizavimas. Aš, kaip ir daugelis mūsų, esu įvairialypė asmenybė. Man neužtenka tik darbo ar tik šeimos, kad realizuočiau save (nors jie ir užima didžiąją mano gyvenimo dalį). Mano „kuras“ taip pat yra ir draugai, muzika, savanorystė, knygos, kelionės, šokis, virtuvė, mano pomidorų ir žirnių lysvės. Ir dar daug kitų dalykų.

Kalbant apie trumpesnę perspektyvą, turiu idėjų, kur galiu atsidurti po 5 metų, bet vienareikšmiškai savo kelionės taško negaliu, o ir nenoriu, nubrėžti. Visi mano piešiami scenarijai yra tarsi skirtingi filmai. Kai dirbi tokioje ambicingoje kompanijoje, gali visko nutikti. Bet man patinka ši nežinomybė – ji gyvenimui suteikia žavesio ir žaismo. Svarbu – pakeliui su mano pagrindiniais tikslais.

Ar tiesa, kad sakydavote, jog darbas jums svarbiau nei šeima ar vaikai? Kaip galvojate dėlioti savo gyvenimą gimus kūdikiui?

Anksčiau sakydama „darbas“ turėdavau galvoje „savirealizacija“. Kai tau dvidešimt keleri, natūralu, kad darbe save labiau realizuoji, nes apie šeimą dar negalvoji. Manau, vaiko auginimas yra labai įdomus projektas, kurio metu dar labiau pažįsti save, augi. Kol kas galutinai nenusprendžiau, kaip derinsiu motinystę ir darbą. Manau, pajausiu, kada metas grįžti. Į kur grįžti. Nesu žmogus, kuris į motinystę žiūri kaip į biuletenį 18-ai metų.

Kaip atrodo jūsų gyvenimo prioritetų penketukas?

Sunkus klausimas: jauti, bet sunku įvardyti, nes niekada sąmoningai apie tai negalvoji. Kaip jau minėjau, mano laimės receptas – savirealizacija. Ir tą aš darau per labai daug skirtingų veiklų. Be abejonės, svarbiausi prioritetai yra šeima ir profesinė veikla.

Viename savo interviu sakėte, kad, sukūrusi šį verslą, išsigydėte pirkimo maniją. Ar tai nepasikeitė? Galbūt ir pati toliau naudojatės „Vinted“ platforma apsipirkti? Ar galvojate, kaip rengsitės kasdien?

Mano pirkimo manija tai praeina, tai vėl užeina. Pirkimo maniją tikrai sumažinau. Mažiausiai 10 kartų. Bet tikrai netapau askete. Man todėl ir patinka „Vinted“, nes aš vis dar galiu būti pamišusi dėl drabužių, bet galiu tai daryti nesijausdama blogai, kad tiek daug vartoju.

Drabužiai man yra labai svarbi įvaizdžio dalis, nes jie siunčia žinutę, kokia aš, ko galima iš manęs tikėtis. Ir taip, tikrai pagalvoju, kaip rengsiuosi šiandien. Net kai būnu su nudribusiu megztiniu, tai irgi žinutė, kurią sąmoningai siunčiu aplinkai.

Mano apranga labai atspindi ne tik mano asmenybę, bet ir mano nuotaiką. Kai rytais renkuosi, ką rengtis, visada pagalvoju, kokią reakciją noriu sukelti: ar noriu būti „naminė“, ar noriu būti nematoma, ar, atvirkščiai, noriu būti pastebėta.

Kaip manote, kokią moterį galima vadinti stipria? Jūs pati save tokia laikote?

Kiekvienam stipri moteris turi kitokią reikšmę. Ar aš stipri? Priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Bet aš savęs nelaikau silpna. Nors galėčiau būti stipresnė.

Kas yra stiprus žmogus? Man stiprus žmogus (nesvarbu, vyras ar moteris) asocijuojasi su gebėjimu laisvai ir nepriklausomai dėlioti savo likimą taip, kaip pats nori. Silpnas žmogus visą gyvenimą pirks loterijos bilietus ir tikėsis, kad laimės milijoną. Stiprus žmogus užsibrėš tikslą turėti milijoną sąskaitoje ir dės realias pastangas, kad to pasiektų.

Stiprus žmogus yra laisvas ir nepriklausomas (ir čia nekalbu apie šeiminę padėtį). Jis neleidžia, kad kažkas kitas už jį lemtų jo gyvenimą. Jis turi tikslą, vertybes, pažįsta save, žino, ko nori. Jis nedejuoja ir neieško pasiteisinimų ar kaltųjų, kai kažkas neveikia – jis tiesiog imasi iniciatyvos ir išsprendžia, kas neveikia.