Noriu būti savo brolio žmona!

Pirmąją mūsų herojų porą pavadinkime Asta ir Linu. Abiem jiems – daugiau nei trisdešimt metų. Abu jie kartu gyvena ne Lietuvoje, nes mūsų šalį turėjo palikti ne dėl geresnio gyvenimo, didesnės algos, o dėl to, kad nori būti kartu, nori gyventi kaip šeima, turėti vaikų ir susituokti. Lietuvoje jie viso to padaryti negali, nes yra tikri brolis ir sesuo…

Taip taip, jūs perskaitėte teisingai. Asta myli savo brolį Liną tikrai ne seseriška meile, jis ją – taip pat. Sunku patikėti, bet tai yra tiesa. Tiesa ir tai, kad, labai daug metų su tuo kovoję, jie galiausiai pasidavė ir nusprendė nepaisydami visuomenės nuomonės, įstatymų ir gėdos jausmo gyventi taip, kaip šaukia širdis. Savo istoriją man pasakojo Asta, tačiau Linas tam pritarė.

Kodėl nusprendėte pasipasakoti?

Mums nereikia viešumo, kaip tik nuo jo ir bėgome. Bet žinome, kad esame ne vieninteliai tokie. Internete radome dar kelias tokias pačias poras, kaip mes. Manome, kad yra dar ir Lietuvoje žmonių, kurie jaučia tokius pačius jausmus, kaip mes, ir galvoja, kad jie yra nenormalūs, tad gal mūsų istorija jiems padės.

O jūs galvojate, kad mylėti brolį, kaip vyrą, yra normalu?

O nuo kada mylėti yra nenormalu? Meilė – tai geras jausmas. Taip, tai neįprasta, bet ne mes sugalvojome meilę tarp brolio ir sesers, net senovėje tokie santykiai buvo normalūs.

Senovėje tai buvo daroma nenorint įsileisti svetimo kraujo į karališkąją giminę. Arba siekiant išsaugoti žemes…

Arba iš meilės.

Gerai, tai kokia jūsų meilės istorija?

Mes užaugome įprastoje šeimoje. Tėvas ir mama buvo normalūs dirbantys žmonės. Augome viename Lietuvos mieste, aš esu dvejais metais vyresnė už brolį. Vaikystėje mūsų santykiai buvo kaip ir visų brolių ir seserų: ir draugavome, ir mušdavomės, nieko neįprasto.

O kada prasidėjo tas „neįprasto“?

Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į kitą miestą. Brolis liko gyventi su tėvais. Kaip visada nutinka, kai pradėjome gyventi atskirai, tapome artimesni, labiau vienas kito pasiilgdavome, pradėjome daugiau kalbėtis. Būdavo, jis atvažiuodavo pas mane pasisvečiuoti, nes aš studijavau didesniame mieste. Aišku, kol būdavo svečiuose, jis gyvendavo pas mane. Viskas prasidėjo nuo nekalto pasibučiavimo. Vieną vakarą pas mane leidome savaitgalį, brolis tuo metu buvo abiturientas. Jis pasiguodė, kad jį paliko mergina, aš pasijuokiau, kad jis dar jaunas ir tikriausiai nemokėjo su ja elgtis. Užsiplieskė ginčas, jis man įrodinėjo, kad yra puikus meilužis. Buvome išgėrę vyno. Dabar ginčijamės, kuris pirmas pasiūlė pasibučiuoti, bet man atrodo, kad jis norėjo man įrodyti savo galias. Pradėjome bučiuotis, truputį pasiglamonėjome. Bet tada viskas ir pasibaigė.

Ir? Kitą rytą įsimylėjote?

Oi ne, kitą rytą buvo gėda. Juk nėra normalu „laižytis“ su broliu, ar ne (juokiasi)? Bet praėjo pora mėnesių, vėl buvome pas mane, vėl vynas, vėl atviros kalbos ir vėl pradėjome bučiuotis. Tą kartą atsidūrėme lovoje. Kitą rytą jis sakė, kad aš esu vyresnė, todėl turėjau jį sustabdyti. Aš supratau, kad sustabdyti jo nenorėjau. Prasidėjo etapas, kai apie tai nė vienas nekalbėjome, bet kas kartą, kai jis atvažiuodavo pas mane savaitgaliui, vakaras baigdavosi lovoje. Aš jo nekviesdavau, jis pats verždavosi savaitgalius leisti ne su draugais, o su manimi. Tėvai buvo patenkinti, kad prižiūriu brolį.

Apie jus kas nors įtarė? Na, tavo draugės nesistebėjo, kad laiką leidi su broliu?

Mano draugės beveik visos buvo įsimylėjusios mano brolį. Nors jis ir jaunesnis už mane, bet buvo labai vyriškas ir gražus. Jos bandydavo jį „kabinti“, kol būdavome visi mieste. Bet aš jį saugojau. Gyvenau nuomojamame kambaryje viena, mano buto draugė savaitgalius leisdavo pas savo vaikiną, tad buvo puikios sąlygos. Praėjus metams jis taip pat įstojo studijuoti ir atvažiavo į mano miestą. Tada apsigyvenome kartu, na, tiksliau, kartu nuomojomės butą. Tiesa, broliui ir seseriai daug lengviau išnuomodavo butą nei porai (juokiasi). Mes buvome geri vaikai ir mumis pasitikėjo.

Ir niekas niekas nieko nežinojo? Negi nebuvo noro kam nors pasipasakoti?

Tikrai ne! Mes net tarpusavyje ilgą laiką vengėme kalbėti šia tema, tiesiog „turėjome“ labai gerą seksą. Dienomis elgdavomės kaip brolis ir sesuo, naktimis virsdavome pora. Apie jausmus nekalbėjome, nes bijojome. Aišku, mūsų santykiai buvo švelnūs, daug kas sakė, kad norėtų taip gerai sutarti, kaip mes. Bet būdavo visko: kartu gyvenantys žmonės juk pykstasi, bendra buitis, trintis, mes buvome ne išimtis.

O kuris pradėjo kalbėti apie meilę?

Aš pradėjau. Pradėjau po dvejų metų nuo mūsų draugystės su broliu. Tėvai, aplinkiniai vis dažniau stebėdavosi, kodėl neturiu vaikino. Dangsčiausi mokslais, kad nėra laiko meilėms, kad santykiai palauks. Net specialiai baruose „kabindavau“ kitus vaikinus, dėl akių. Bet aš pati supratau, kad nenoriu jokio kito vyro, tik Lino. Aš supratau, kad niekada niekuo taip nepasitikėsiu ir niekada nieko kito taip gerai nepažinsiu, kaip savo brolio. Aš jį pažįstu nuo pirmos jo dienos. Žinau viską, kas jam patinka, kas jį erzina, žinau, kaip jį nuraminti, kai jam liūdna. Aš jam artimiausias žmogus, ir joks kitas vyras man niekada nebus toks artimas. Supratau, kad myliu savo brolį ir neištverčiau, jei jis būtų su kita moterimi. Ir pasakiau jam tai.

Ir kas nutiko?

Ir jis išsigando. Ir man buvo baisu, mes buvome labai jauni, supratome, kad gyvename taip, kaip negalima. Bet kol apie tai nekalbėjome, tol visas tas draudžiamas dalykas neatrodė rimtas. Na, mylimės naktimis, na, mums labai gera, bet dienomis vėl virstame broliu ir seserimi. O kai pradėjau kalbėti apie jausmus, jis labai išsigando. Kaip šiandien prisimenu, išvadino mane iškrypėle, nesveika, net apkaltino, kad aš jį suviliojau ir paverčiau iškrypėliu. Ir aš išsigandau. Mes abu buvome labai jauni, pati įsivaizduok: du jauni žmonės, mylintys vienas kitą ir suprantantys, kad daro kažką, ko negalima daryti. Kad daro kažką, kas paverčia juos iškrypėliais.  Lino supratimu, seksas buvo tik žaidimas, o pradėjus kalbėti apie jausmus, mes tapome iškrypėliais. Jis pabėgo.

Kur pabėgo?

Tą patį vakarą išėjo iš namų. Maniau, kad numirsiu, net norėjau nusižudyti. Jis išėjo prikalbėjęs tokių baisių dalykų. O aš likau ir niekam negalėjau pasiguosti. Brolis išsikraustė gyventi pas draugą. Aš, nes vaikščiojau visa pajuodusi, draugėms melavau, kad susiradau vaikiną, kuris mane atstūmė. Po kelių mėnesių Linas metė mokslus ir išvažiavo dirbti į užsienį. Prieš išvažiuodamas iškėlė sąlygą, kad jei noriu su juo bendrauti, turiu net neužsiminti apie tai, kas tarp mūsų yra buvę.

Įvykdei jo prašymą?

Taip. Žinok, praėjo keli mėnesiai, ir nustūmiau viską, kas tarp mūsų buvo, kažkur giliai į pasąmonę. Nes ir pati buvau labai išsigandusi to, ką mes darėme. Išsigandau savo jausmų, išsigandau, kad jis mane atstūmė, išsigandau, nes maniau, kad esu iškrypėlė. Po kurio laiko susiradau vaikiną. Žinojau, kad ir Linas turėjo merginą. Su broliu bendravome retai, kartais susirašydavome, susitikdavome pas tėvus per šventes. Bet tik tiek. Viskas atsinaujino prieš mano vestuves.

Tu ištekėjai?

Taip. Ir, žinok, dabar visai to nesigailiu (juokiasi). Dėl dviejų dalykų: pirma, pasikeitė mano pavardė, o antra, tai atvėrė mums akis. Susiradau draugą, mes puikiai sutarėme, po pusantrų metų draugystės jis man gražiai pasipiršo, maniau, kad jį myliu, norėjau šeimos. Pradėjome ruoštis vestuvėms. Brolis irgi dėl manęs džiaugėsi. Bet gal savaitę prieš vestuves, kai jis buvo grįžęs į Lietuvą, vakare man paskambino (aš tuo metu jau gyvenau su savo būsimu vyru) ir pakvietė susitikti. Susitikome. Negalėjau patikėti, bet jis sėdėjo priešais mane, verkė ir maldavo netekėti, nes tas vyras man netinka!

Kaip reagavai?

Buvau šokiruota. Anksčiau jis jau buvo jį matęs, kažkada kartu šventėme Velykas, viskas buvo OK, gražiai su juo bendravo, o tą kartą apakau: mano brolis, mano vyriškas ir stiprus brolis sėdi kavinėje ir žliumbia, nes vyras, kurį aš myliu, man netinka, ir aš nebūsiu su tuo vyru laiminga. Jis tada net pasakė, kad neateis į mano vestuves, nes darau klaidą, ir jis man to negali leisti. Klausiau jo, kas, jo manymu, man tinka. Tuomet nepasakė, ką galvoja (o galvojo, kad man tinka tik jis), tik tvirtino, kad negaliu tekėti.

Kaip viskas baigėsi?

Aišku, kad ištekėjau. Ir net su dideliu džiaugsmu, nes supratau, kad brolis truputį pavydi, todėl net jaučiausi jam atkeršijus už tą kartą, kai, man prisipažinus, jog myliu, mane paliko. Vestuvėse jis visgi buvo, elgėsi gražiai, bet to jo veido, kurį jis kaskart nutaisydavo man į jį pažvelgus, aš niekada nepamiršiu. Neprisimenu net akimirkos, kaip pjovėme tortą, buvau susijaudinusi nuo įspūdžių, bet jo veidas įstrigo amžiams.

Bet visgi atėjo diena, kai jūs nusprendėte būti kartu?

Taip, brolis buvo teisus, aš nebuvau laiminga santuokoje su savo vyru. Ir ne dėl to, kad būčiau svajojusi apie brolį lovoje, ne, aš mūsų jaunystės žaidimus specialiai pamiršau. Bet mano santuoka nebuvo gera: atrodo, iki vestuvių viskas buvo puiku, o po jų vyras pasidarė namų nuoboda, jam smagiausia būdavo važiuoti į savo tėvų sodą ir krapštytis tėvo garaže. Aš jaučiausi nelaiminga, norėjau įdomaus gyvenimo, norėjau net vaikų, o jis po metų santuokos ėmė vengti sekso. Mes pradėjome pyktis, jis supykęs trenkdavo durimis ir važiuodavo pas tėvus nakvoti, kol vieną dieną pasakiau, kad nebegrįžtų. Pradėjome skyrybų procesą. Nors skyrėmės abiejų sutikimu, jis nebuvo lengvas, jaučiausi morališkai išsekusi. Tada po skyrybų Linas pakvietė mane pas save prasiblaškyti ir pailsėti užsienyje.

Ir ten vėl užgimė jausmai?

Taip. Po trijų dienų svečiavimosi pas brolį mes galų gale nusprendėme rimtai pasikalbėti. Be isterijų. Apie gyvenimą. Kalbėjomės visą naktį ir galiausiai abu vienas kitam pasakėme, ką jaučiame. Nei brolis, nei aš per tuos metus neradome laimės su kitais žmonėmis, nė vienas iš mūsų neturėjome tokio gero „stogą nuraunančio“ sekso kaip tarpusavyje. Bet ne tik sekse esmė. Mes mylėjome vienas kitą, mylėjome visą tą laiką, tik bijojome pripažinti sau. Žinok, po tos nakties, atrodo, mano gyvenimas pasikeitė 100 procentų. Tarsi nuo krūtinės nukrito tonos akmenų: aš tapau laisva, aš tapau laiminga. Brolis taip pat. Mes jau nebebuvome jauni, mes subrendome, mūsų jausmai irgi subrendo, ir supratome, kad galime būti kartu.

O kaip aplinkiniai? Kokia jų nuomonė? Galų gale, ką sakėte tėvams?

Nebuvo nė kalbos apie gyvenimą kartu Lietuvoje. Nedidelė šalis, daug pažįstamų. Nenorėjome likti ir šalyje, kurioje iki to laiko gyveno ir dirbo brolis, nors jis visai neblogai jau buvo ten įsikūręs. Nusprendėme viską pradėti iš naujo. Kartu, tik jau nebe kaip brolis ir sesuo, o kaip pora. Kartu išsikraustėme į kitą šalį. Niekas ten mūsų nepažinojo, niekas nežinojo, kad mes – brolis su sesuo. Čia puikiai pasitarnavo mano pavardė, kurią pasilikau po vestuvių, mūsų pavardės dabar skirtingos. Tėčio netekome dar iki mano pirmųjų vestuvių – jį pasiglemžė liga. Mamai pasakėme tik tiek, kad keliamės gyventi kitur, nes gavome gerus darbo pasiūlymus. Negalime jos taip įskaudinti, ji niekada mūsų nesuprastų. Dabar ji tiesiog džiaugiasi, kad gyvename netoli vienas kito, buvo porą kartų atvažiavusi mūsų aplankyti – tam kartui brolis išsinuomojo laikiną butą. Taigi mama stebisi tik dėl to, kad mes vis neturime antrųjų pusių ir nepadovanojame anūkų. Su kitais giminėmis ir draugais pamažu santykius visai nutraukėme. Norėdami būti kartu, turėjome kažką paaukoti. Į Lietuvą stengiamės nebevažiuoti. Čia gyvenantys mūsų draugai nežino, kad mes – brolis ir sesuo. Galvoja, kad mes – pora, kuri dėl ilgo bendravimo net išoriškai supanašėjo, nes mes tikrai esame panašūs.

Mama nori anūkų, kažkada reikės jai pasakyti, kad jų nebus…

O gal ir bus.

Nebijote kraujomaišos?

Ne visi kraujomaišos atvejai baigiasi apsigimimais. Be to, dabar puikūs genetikai. Galima atlikti tyrimus prieš vaikui gimstant.

O jums neatrodo, kad puikūs genetikai, darydami jums tyrimus, suprastų, kame čia reikalai? Juk kraujomaiša nėra legali ir toje šalyje, kurioje gyvenate. 

Yra visokių išeičių. Neatskleisiu visų būdų, bet mes turime galimybę susilaukti vaiko, tiesa, dar nesame tikri, kad jų turėsime. Gal įsivaikinsime. Bet, visų pirma, mes norime susituokti.

Kaip įsivaizduojate savo vestuves? Mamos tikriausiai nepasikviesite…

Jau sakiau, kad kažką tenka aukoti norint būti kartu ir būti laimingiems. Mums teko atsižadėti savo gyvenimo Lietuvoje su visais draugais ir tėvais. Mūsų vestuvės vyks čia, su draugais, kurie mus žino ne kaip gimusius vienoje šeimoje.

Nepyk, negaliu nepaklausti: po vestuvių vėl susigrąžinsi savo mergautinę pavardę, tik ji bus jau -ienė?

Ne, aš dabar esu -ienė. Po vestuvių su Linu būsiu -ė (juokiasi).

Ar dabar, kai jau ilgai gyvenate kartu, kaip pora, nė vienam iš jūsų nebekyla mintys, kad tai, ką darote, nėra normalu?

Mums kyla viena mintis: nėra normalu gyventi slepiant savo jausmus ir kenčiant. Jei supratai, kad tavo išrinktasis – tavo brolis, nenormalus būsi tada, jei savo jausmus slėpsi. Mes esame normalūs, mes mylime. Nė viename įstatyme pasaulyje neparašyta, kad mylėti uždrausta.

P. S. Kalbant apie įstatymus, visų savo skaitytojų labui noriu pasakyti, kad yra įstatymų, kurie draudžia tam tikras meilės rūšis – tai vadinama seksualiniais nusikaltimais ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Todėl nebūkite suklaidinti mano herojų žodžių. Tiesa, kraujomaiša Lietuvoje nėra baudžiama: nors šios santuokos ir neleidžiamos mūsų šalyje, bet nubaustas už tokius santykius nebūsi. O va ar būsi pasmerktas, čia jau kiekvieno asmeninis reikalas.