Remigijus Šimašius: „Imponuoja lyderiai, kurie nebijo parodyti žmogišką veidą ir yra šeimos žmonės“

Nuotr. Paulius Stefanovičius

Remigijus Šimašius (43), Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras

Kokia moteris jums atrodo stipri? Kokie jos charakterio, o gal net išvaizdos, bruožai ją tokia daro? 

Prisipažinsiu, retai kalbu tokiomis temomis. Ir, tiesą sakant, dažniau tiesiog prieš save matau įdomų, talentingą, kūrybingą, turintį idėjų žmogų, nesvarbu, vyrą ar moterį. Stiprus žmogus man atrodo tas, kuris yra protingas ir išmintingas. O į tai telpa labai daug – atvirumas, dėmesingumas kito nuomonei, supratimas, gebėjimas būti išties nuoširdžiam. Mane asmeniškai žavi žmonės, kurie mato gyvenimą su visomis nuostabiomis jo spalvomis, kurie pasitiki savimi, kurie turi energijos daryti gerus darbus. Ko gero, pastebėjote, šalia tokių šviesių žmonių visiems būna gera.

Kokios moters savybės jus žavi, kokios atstumia? Ar pamenate, kokiomis charakterio savybėmis jus sužavėjo žmona?

Su žmona Agne susipažinome Klaipėdoje, tarptautinėje akademinio rašymo stovykloje. Dabar pasijuokiame prisiminę, kad pirmasis mūsų pokalbis vyko anglų kalba. Abu pristatinėjome savo požiūrį į rašymą ir tie mūsų požiūriai kai kur skyrėsi. Norėjosi pasikalbėti išsamiau, tai štai ir prisikalbėjome. Labai greitai supratau, kad Agnė yra įdomi moteris, atvira, šilta, jautri, stebinanti savo įdomiu požiūriu, įžvalgomis. Štai taip ir įsimylėjau, ir kas dieną dėl to džiaugiuosi.

Kokią įtaką vyrui lyderiui daro moters meilė ir apskritai buvimas šalia? Kaip manote, ar tam, kad vyrui sektųsi, reikalinga moteris, o gal jis viską gali ir pasiekia vienas? Kokią vietą užima jūsų žmona?

Ko gero, kiekvienam skirtingai. Matyt, iš seno dar gajus įprotis, kad lyderis turi būti kažkoks supermenas, kuris gali puikiai papasakoti, kaip reikia keisti pasaulį, šalį, žmonių gyvenimą, tačiau pats net nežino, kurią mokyklą lanko jo vaikas arba ką reiškia važiuoti troleibusu. Prisipažinsiu, man tokia lyderystė atsiduoda  nomenklatūra – kai lyderis suvokiamas kaip diktatorius, tuomet ir moters vieta dažnai apibrėžiama kaip papuošalo. Mane imponuoja lyderiai, kurie nebijo parodyti žmogišką veidą, kurie yra šeimos žmonės, o ne tik sako, kad tokie yra. Akivaizdu, kad tokiam lyderiui svarbu, kas jį lydi gyvenime, su kuo jis dalijasi svajonėmis ir idėjomis. Manau, kad mūsų šeimai pasisekė, nes Agnė palaiko mane, aš palaikau Agnės siekius, o abu kartu auginame vaikus taip, kad jie nuo mažų dienų jaustų laisvę išsakyti nuomonę, kurią šeima išgirsta, kad patys galėtų pasirinkti, kuo nori užsiimti, ir tuo pačiu jaustų atsakomybę už savo pasirinkimus.

Koks, jūsų nuomone, turėtų būti šeimos modelis? Ką manote apie moteris, atsidavusias karjerai – daug dirbančias ir visur skubančias? Ar leistumėte savo mylimai moteriai labiau atsiduoti karjerai, o ne šeimai?

Mes abu esame normalūs mylimus darbus dirbantys žmonės. Aš labai sergu dėl Vilniaus miesto, o Agnė serga dėl savo srities – gilinasi į žmogaus psichologiją, yra psichologė-psichoterapeutė, Londono universitetas jai suteikė garbės tyrėjos vardą. Džiaugiuosi, kad jai sekasi profesinė karjera, kad ji laiminga ir gali save realizuoti. Auginame tris vaikus – Uną, Anuprą ir Mortą, dar mūsų šeimą papildė ir mitelšnauceris Mumis. Žinoma, yra ką veikti su gausia šeima, bet mes sėkmingai sukamės tarp darbų, darželio, mokyklos, būrelių, koncertų, ir visi esame labai laimingi. Su Agne seniai esame sau įvardiję: nesvarbu, kokį atsakingą darbą dirbtum, šeima ir vaikai yra tai, kam visada turi užtekti dėmesio ir energijos. Ta pati taisyklė mūsų šeimoje galioja ir vyrui, ir moteriai. Tai leidžia turėti tvirtą pagrindą po kojomis, matyti ateities perspektyvą. Man svarbu, kad vaikai augtų mylinčioje ir dėmesingoje aplinkoje, todėl randu laiko pokalbiui, šachmatų partijai ar kelionei į gamtą su savo mažaisiais.

Kokia jūsų būdo savybė jums labiausiai nepatinka? Ar turite nemėgstamų įpročių, dėl kurių labiausiai priekaištauja jūsų antroji pusė?

Ko labiausiai pasiilgstu – tai rytinio miego. Čia mano silpnoji pusė. Jei būtų galimybė, kelčiausi gerokai vėliau. Priekaištų nesulaukiu, tik priminimo, kad dirbčiau mažiau. Pastaruoju metu jau ir savaitgaliai užsipildo susitikimais.

O gal turite tam tikrų ritualų, be kurių neįsivaizduotumėte savo gyvenimo?

Mano, kaip tėčio, pareiga – savaitgalį mažiesiems vaikams virti manų košę. Šito ritualo Morta su Anupru griežtai laikosi. Dabar jau turiu naują ritualą – rytais ir vakarais einame pasivaikščioti su Mumiu. Turime tradiciją kiekvieną sezoną su vaikais eiti į žygį su nakvyne palapinėse, gaminamės maistą ant laužo, žiūrime, ką galima valgomo rasti miške. O bent kartą metuose, žiemą, einu su laiko patikrintais draugais į žiemišką žygį – labai gerai išvalo mintis, kai pasivaikštai po mišką ir pernakvoji palapinėje, kai minus 20.

Koks, jūsų nuomone, turėtų būti tikras vyras? Kokias savybes laikytumėte vyriškomis? Ar į vyriško vyro elgesį įsilieja pusryčiai mylimai moteriai į lovą ir gėlių dovanojimas be progos?

Man ir iš vyro, ir iš moters norisi atviro bendravimo, tiesos sakymo, atsakomybės, sąžiningumo. Ir kava, ir gėlės, ir visa kita, ką darai, kad nudžiugintum mylimą žmogų, yra puiku. Mes su Agne labiau mėgstame vakare prie arbatos susėsti ir pasikalbėti. Ir laikomės taisyklės, kad tai – mūsų laikas, kuomet nekalbame apie darbus.

Kaip įsivaizduojate save po 5 ar 10 metų? Ar turite 5 metų planą?

Laimingos šeimos laimingas tėvas ir vyras. Tikrai neturiu plano, kokias pareigas norėčiau užimti. Manau, tai nesvarbu. Svarbu, kad gali daryti dalykus, kurie keičia žmonių gyvenimą į gerą. Gyvenimo saulėlydyje norėčiau pasidžiaugti tais gerais pokyčiais ir žinoti, kad aš prie to esu bent kažkiek prisidėjęs.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors pakeistumėte? Ko išmokote iš savo klaidų?

Ko gero, nieko nekeisčiau. Mano su metais atėjęs patyrimas – reikia vadovautis savo intuicija ir nebijoti daryti to, kas atrodo svarbu, ir nedaryti to, kas tau atrodo nereikšminga, nors aplinkiniai spaudžia, kad reikia. Kalbėdamas su studentais sakau, kad yra paskaitos, į kurias nesinori eiti, bet vis tiek iš pareigos nueini ir pratrini suolą iš nuobodulio. Ir aš taip darydavau – be reikalo, tuo metu galėjau užsiimti tuo, kas iš tikrųjų mane domino. Taip kad linkiu ir kitiems – negaiškite laiko dalykams, kurie Jūsų iš tikrųjų nedomina.

Koks jūsų nuveiktas darbas atrodo pats ryškiausias? 

Gal greičiau sprendimas, kuris pakeitė visą mano gyvenimą – sprendimas susieti savo gyvenimą su Agne. Jei kalbame apie profesinę veiklą, man svarbu pasiekti, kad valdžia padarytų žmonių gyvenimą kuo lengvesnį ir nelįstų ten, kur žmogus pats gali puikiai susitvarkyti, pvz., perkelti kuo daugiau paslaugų – įvairių pažymų, leidimų – į internetą, kad žmogus prie savo kompiuterio susitvarkytų reikalus, kad valdžia būtų greita, atvira ir visiems vienoda. Man sunku suprasti, kad reikia ieškoti draugų valdininkų, kad tavo gatvę greičiau sutvarkytų. Tą dariau būdamas teisingumo ministras, tą tęsiu ir dirbdamas Vilniaus meru. O Vilniuje, savo svajonių mieste, jau pradėjome, manau, esminį pokytį – noriu, kad visų miesto rajonų gyventojai pajaustų, kad jais rūpinamasi, kad tvarkomi kiemai, šaligatviai, įrengiami skverai, parkeliai. Mano tikslas – kad visas Vilnius keistųsi ir gražėtų. Pirmieji darbai jau padaryti, o kitąmet, manau, visi matysime, kaip pasikeitė miestas.

Ar galite atskleisti, kokį didžiausią nuotykį iki šiol esate patyręs?

Prieš penkiolika metų Tian Šanio kalnuose teko gauti smūgį iš akmens. Prisirakinęs  sraigtu prie ledo šlaito pernakvojau, o tada pavojingoje vietoje laukiau draugų. Nuo viršaus atlėkęs koks pusę kilogramo sveriantis akmuo man į šalmą trenkė taip smagiai, kad net skilo pusiau. Tuomet rimtai pasidžiaugiau, kad pasirūpinau saugumo priemonėmis. O tai nedidelis akmuo būtų mane sėkmingai pribaigęs.