Rūta Mikelkevičiūtė: „Ačiū Dievui ir mano vyrui, kad neturėjau rinktis tarp šeimos ir karjeros“

Tikriausiai niekam nekyla abejonių, jog TV laidų vedėja, fondo „Mamų unija“ steigėja Rūta Mikelkevičiūtė – stipri moteris, galinti suvaldyti net labiausiai įsikarščiavusius diskusijos dalyvius. Pačios R. Mikelkevičiūtės nuomone, moters jėga yra būti savimi, t. y. turėti prabangą gyventi taip, kaip nori, nors tai ir gali prieštarauti nusistovėjusioms visuomenės normoms. „Nekepu blynų, nemezgu kojinių ir nedarau kitų tradicinių moteriškų dalykų, nes jie mane erzina“, – sako R. Mikelkevičiūtė.

Esate vienas geriausiai žinomų televizijos veidų. Ar būtent taip save įsivaizdavote prieš 20 metų?

Sovietiniais laikais, kai buvau kokių 10 metų, iš laikraščio „Tiesa“ išsikirpdavau „ITAR-TASS“ pranešimus, susidėdavau juos ant stalo, atsisėsdavau prie veidrodžio ir vesdavau žinias. Tuo metu vienintelė televizija buvo LTV, ir mintis, kad tu galėtum ten dirbti, būtų buvusi utopinė. Kai man buvo 17 metų, išvis nežinojau, ką veikti. Mano dukrai dabar bus 15 metų, ir aš jos klausiu: „Ką tu nori daryti?“ Ji visada norėjo būti policininke, gelbėti pasaulį, daryti gerus darbus. Apie mano darbą dukra visą laiką klausdavo: „Kas čia per darbas? Tu ten pridažyta, išpuošta, tu ten kvatojiesi, visiems labai linksma. Kas čia per darbas – čia malonumas.“

Didžiausia bėda, kad televizijos laidų vedėjo, apskritai, žmogaus, esančio televizijoje, autoritetas yra sumenkintas – vedėja dabar vadina bet kurią, kuri skaito iš lapelio prodiuserio parašytą tekstą. Svarbu – graži, jauna ir didele krūtine, kurią galima apnuoginti, ir visai nesvarbu, kad tu it ta dekoracija, kurią po kelių mėnesių pakeis kita, bet tu išdidžiai vadinama vedėja. Atsiprašau visų merginų ir vaikinų, bet tai – tiesa. Todėl ne vienam atrodo, kad būti laidos vedėju – joks darbas, kad tai – pramoga!

Jūs atrodote geležinė moteris. Kam teikiate prioritetą: šeimai, darbui, papildomai veiklai?

Aš niekada jų neskirsčiau, nes, ačiū Dievui ir ačiū mano vyrui, man nereikėjo rinktis tarp šeimos ir karjeros. Aš nesuprasčiau, jeigu mano sutuoktinis ryte pasakytų: „Žinai, man čia dar neiškepti blynai.“ Jis gyvenime taip nesakė ir jeigu jis taip pasakytų, man kiltų klausimas, ar aš tikrai su tuo vyru gyvenu. Ir tai visai nereiškia, kad esu išpuikusi moteris, kuri apskritai namuose nieko nedaro. Tiesiog aš kalbu apie laimę, kai gali gyventi taip, kaip nori. Ne tik aš, bet ir mano žmogus! Kai kuriose šeimose vyras uždirba pinigus, moteris sukasi namie – puiku, jei dėl to nė vienam neskauda širdies. Kas iš to, jei verslų vyrą imsi marinuoti buitimi, o pati, nes taip dabar madinga, vaidinsi karjeros moterį, nors tau visa esybe norisi nerti vašeliu ir rūpintis namais? Mes nesame pasidaliję, kad jei vaikas susirgo, mama sėdi namuose. Va ir ne! Su dukra dar galėtume padiskutuoti, kuris geresnis: mama ar tėtis? Mūsų dukra yra tėvo princesė, tėvo mergaitė. Sykį, būdama 6–8 metų, ji man yra pasakiusi: „Aš tekėsiu už tėčio, o tu, ką, kito vyro negali susirasti?“

Galbūt stiprios moterys gali susitvarkyti ir vienos? Kam joms reikia vyro?

O kas yra stipri moteris? Ar ta, kuri vairuoja kombainą ir vadovauja vienai didžiausių Lietuvos bendrovių, ar ta, kuri augina 7 vaikus, kasdien verda pietus ir vaikams mezga kepures? Pareigos nieko nereiškia. Stiprybė – tai gebėjimas pasirūpinti savimi ir savo mylimais žmonėmis, tai yra meilė, net pasiaukojimas. Aš savęs be šeimos neįsivaizduoju. Visuomenė ir pati gamta moteriai ant pečių, deja, užkrovė gerokai daugiau pareigų nei vyrui. Vyras, dirbdamas nuo ryto iki vakaro dėl šeimos, vadinamas geru tėvu, o štai „arianti“ moteris bus vadinama kale, palikusi vargšą vyrą ir nutrenkusi jam vaiką.

Vaiko gimimas išmuša moterį iš jos įprastų darbų ir nori nenori turi tam tikrus dalykus atlikti. Tai iš tavęs atima milžinišką kiekį energijos. Kai vaikas suserga, kas su juo lieka? Mama. Pabandyk daryti karjerą, kai pusę, jei ne didžiąją dalį, energijos atiduodi šeimai. Bepigu siekti jos, kai visą savo energiją gali skirti darbui, o tavo žmona „atpalaiduoja“ tave nuo namų ūkio darbų. Esu dėkinga savo vyrui už galimybę būti moterimi – ne namų šeimininke ar darbiniu arkliu, laikančiu visus 4 kampus, bet turinčia didelę prabangą gyventi harmonijoje su savimi ir daryti tai ką, noriu ir galiu geriausiai. Man atrodo, kad moters gyvenimas itin priklauso nuo to, koks vyras šalia. Bent jau mano aplinkoje moterys, kurios yra daug pasiekusios, turi arba gerą sutuoktinį, arba dažnai yra vienos ir neturi vaikų.

Ar kada patyrėte spaudimą iš artimųjų, kad jums jau „per daug“ metų vienam ar kitam dalykui ir kad jau galbūt laikas kažkam, pavyzdžiui, vaikams?

Man niekas nėra pasakęs, kad „gal laikas turėti vaikų“, „gal metas tekėti“. Nepatyriau jokio spaudimo. Man buvo 28 metai, kai atsirado Dominyka, aš ištekėjau 32 metų. Apie vaikus kalbėdavome, bet buvome užsisukę darbuose, kūryboje, projektuose, tai kur dar gali tilpti vaikas? Juokavau, kad gimti jis gali nebent lėktuve ar misijoje Afrikoje. Vaikas ateina tada, kada moteris nusiramina ir atranda laiko visų pirma sau. Siūlau moterims nekreipti dėmesio į tuos visus spaudimus. Jei nori kepti pyragus ir tau jau yra virš 30 metų, kepk, ir kepk dar 10 metų, jei tik tau tas kepimas teikia malonumą. Jei tau norisi gimdyti 7 vaikus, tai ir gimdyk. Jei kas sako, kad tu – namų perekšlė, numok į juos visus rankele. Jei nori daryti karjerą, irgi daryk: daryk tai, kas tau svarbu. Todėl, kad laikas labai greitai bėga. Apmaudu bus tada, kai tau bus 50 metų ir suprasi, kad visą tą laiką gyvenai ne taip, kaip norėjai tu, bet kaip norėjo kiti. Deja, kai kam laiko jau nebus likę.

Ar buvo lūžis, kai susimąstėte, ar tikrai tuo keliu einate?

Niekada. Man labai patinka tai, ką darau. Esu patologiškai komunikabili. Man patinka klausyti, gal kiek sudėtingiau pasakoti. Tačiau, kai TV sezonas baigiasi, jaučiuosi „apsinuodijusi“ santykiais ir žmonėmis. Todėl namie aš dažnai tyliu, vengiu susitikimų, svetimiems nekeliu telefono. Negaliu būti „išsitaškius“, reikia susirinkti. Bendravimas su žmonėmis nudrenuoja energiškai, jautiesi kaip tuščias kibiras. Pagalvokite, studijoje yra 10 žmonių su skirtingomis istorijomis, dvi valandos įtempto darbo. Pavyzdžiui, pirmame filmavime dvi valandas kalbamės apie labai sudėtingus išgyvenimus, sėdi verkiančios mamos, apsikabinusios savo sergančius vaikučius, o po valandos pertraukos turi įlėkti su visai kita energija, nes jau kalbamės apie anekdotus. Emociškai tai – kaip mirties kilpa. Seniau po filmavimų manęs atvažiuodavo vyras, pasiimdavau butelį alaus ir važinėdavome po kaimus aplink Vilnių. Po filmavimų net užmigti negalėdavau. Toks jausmas, kad tau į veną kas leidžia adrenaliną. Arba pabundi kokią 3 valandą ryto stačiomis akimis. Kūrybiniam darbui reikia turėti emocinį įkvėpimą, čia ne griovį kasti. Todėl kūrybos žmonės neretai turi problemų su alkoholiu.

Šeima galbūt neleidžia į tas problemas pasinerti ir yra jūsų atsvara?

Aš gyvenime nesu buvusi viena ir to vienatvės jausmo neįsivaizduoju, todėl galbūt man lengva kalbėti. Kartais aš noriu išsikrauti, pašokti, tada sakau vyrui: „Su draugėmis einu į klubą (jis nekenčia tokių vietų), o man jis atšauna: „Leisk tik išsimiegoti, grįžk anksti, t. y. ne anksčiau nei 6 ryto, tada, kada aš vedžioju šunis.“ Bet dabar yra Jonas Antanas – tikra Dievo dovana, kuriam vos 8 mėn., ir visos mano šėlionės baigtos.

Jau nuo dvidešimties metų žinojau, kad turėsiu dukrą ir sūnų, žinojau, kokie bus jų vardai. Likus keliems mėnesiams iki nuostabios žinios, kad laukiuosi sūnaus, aš susapnavau jį tokį patį, kokį pamačiau nuotraukose dar jam būnant pilvelyje. Sapnavau, kad važiuoju namo autobusiuku ir mano berniukas tokiomis ilgomis kojomis, ilgomis rankomis, apvalia galvyte. Papasakojau ir vyrui. Ir kai pirmą kartą nuėjome pas gydytoją apžiūrai, gydytojo žodžiai buvo: „Na, ir į ką tas jūsų vaikas, toks ilgomis kojomis, rankomis?“

Kaip vertinate teorijas, mokymus, kad moteriai reikia namų, šeimos. Ką galvojate apie moterišką energiją?

Bet vyrui irgi reikia ir namų, ir šeimos! Tik, mano galva, mes, moterys, iš jų tai pačios atėmėme. „Suprask, vyrai bręsta vėliau“, – it savaime suprantamą dalyką kartojame draugei, kurios sutuoktinis vėl išdardėjo su bičiulių kompanija palikęs ją su ką tik gimusia atžala. Nieko tokio, namie ji pasidarys viską pati, juk vyrui reikia atsipūsti! Tačiau kodėl vos 25-erių vyrams pakanka atsakomybės, proto ir brandos vadovauti bendrovėms, net savo verslui, tačiau atsakomybės už vos 2 žmonių gyvenimą pristinga?

Man atrodo, kad moterys metasi į visokius moteriškumo mokymus tada, kai yra nelaimingos, ir… dažnai tampa dar nelaimingesnės. Gal tiesiog vertėtų įsiklausyti į save? Mes susikuriame tiek stereotipų ir bandome save į juos įsprausti! Nesvarbu, kad veržia, bet taip sako moteriškumo mokytoja, kuriai sumokėjau 100 eurų! Na, nepatinka man moteriška energija, man patinka vyriška.  Aš nešioju džinsus, o gal ir vyrišką kaklaraištį, na ir kas? Ir mane gyvenime supa puikūs vyrai – nė vieno idioto ar durniaus. Dėl moteriškumo taisyklių ir vedų aš negaliu ginčytis. Man labai gražu, kai šeimoje vyras uždirba pinigus, moteris rūpinasi vaikais ir savimi, bet aš pati taip negaliu, tad ar turiu kankintis ir būti nelaiminga? Nereikia iš žmogaus reikalauti to, ko jis iš prigimties negali daryti, geriau rasti tokį, kuriam tinki tokia, kokia esi. Ir… reikia ne vieną varlę pabučiuoti (juokiasi)! Mes, moterys, kažkodėl įsikimbame į pirmą pasitaikiusią vidutinybę, užuot gerai paieškojusios, ir minkome tą vidutinybę it molį. Deja, molis ir liks molis! Klausiu savo bičiulės, kodėl ji nesiskiria ir kenčia štai jau 20 metų, nors tas jos diedas, anot jos, yra „durnas senas kvailys, alkoholikas ir babnikas“? „Bijau likti viena“, – atsako ji man. Viena mano draugė, emigravusi į Ameriką, atvažiuoja čia ir sako: „Tik Lietuvoje, grįžusi į tėvynę, aš pasijaučiu sena, negraži, negeidžiama, ir niekada nemačiau tiek jaunų gražių merginų, įsikibusių į pagyvenusių turtingų diedų parankę.“

Esate neatsiejama nuo televizijos. O kas, jei ne televizija ir ne žurnalistika?

Aš manau, kad visai neblogai rašau. Jau esu įpusėjusi rašyti knygą dukrai Dominykai, kur sudėjau visus pastebėjimus, kada ir kaip išsirinkti tinkamą vyrą, o nuo kurio bėgti kuo toliau – gal pravers kada?

Be to, aš vis kalbinu savo kolegę Giedrę atidaryti vaikų darželį. Tiek ji, tiek mano vyras be proto myli vaikus. Markas Lučinas, fenotipologas, pamatęs mano ir vyro nuotrauką, sako: „Ką tu veiki televizijoje? Tau gimdyti ir gimdyti, su tokiu vyru tu 5 vaikus turėtum auginti.“

Dar mane labai traukia gamta. Su šeima sugalvojome be visų savo šunų auginti 4 vištas ir gaidį… Turėsime savų kiaušinių.

Kaip jūsų gyvenime atsirado paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“?

„Mamų unijai“ jau 8 metai. Gal aš praėjusiuose gyvenimuose esu daug prisidirbusi, o dabar turiu viską ištaisyti (šypsosi).

Prieš 17 metų Eglė Melinauskienė, „Mamų unijos“ vadovė, tapo mano laidos heroje. Ji sirgo vėžiu. Tai buvo kone pirmas interviu su moterimi, kuri išdrįso viešai papasakoti, ką reikia pereiti sergant vėžiu. Vėliau Eglė tapo mano drauge, mano dukters krikšto mama ir mano partnere fonde, kuris rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais. Tuo metu apie vėžį viešai niekas nekalbėjo, nes tai reiškė netekti darbo, draugų, žinoti, kad žmonės tave pasmerks. Buvo galvojama: jei sergi, tavo karma tokia, tu daug nuodėmių padarei, taip tau ir reikia, ir t. t. Eglė buvo ta moteris, kuri išdrįso. Žinau, kad dabar ne viena vėžiu sirgusi moteris yra dėkinga Eglei, nes tas jos viešumas išgelbėjo jų gyvybes. Tai suveikė geriau nei 1000 medikų įspėjimų, tai – nuostabi prevencija! Moterys pasijautė ne vienos, kitos puolė tikrintis. Aš tuo metu dirbau LNK projekte „Gerumo diena“ – rinkome pinigus vėžiu sergantiems vaikams. Negaliu pamiršti vaizdų, kai šalia dukrytės sėdi mama, jos vaikas reaguoja jau tik į adatos dūrį. Tada supratau, kad nėra didesnės meilės už mamos ir nėra didesnės jėgos už tą, kuria mama gali veikti. Taigi fondas gimė iš didelių išgyvenimų, jausmų ir beprotiško noro padėti. Dabar galiu pasidžiaugti – jau netrukus bus pradėtos onkologinės pagalbos centro statybos. Centre vaikučiai, sergantys vėžiu, ir jų tėvai galės pailsėti nuo alinančio ir ilgo gydymo bei gauti visą būtiną psichologinę, meno, muzikos terapiją, kaniterapiją.

Ar turite moteriškų silpnybių?

Kvepalai! Nesuskaičiuočiau, kiek turiu buteliukų. Neturiu mėgstamiausio kvapo, tačiau turiu daugybę kvepalų ir labai juos mėgstu. Man patinka masažai, nes taip aš pasikraunu energijos. Sportas. Anksčiau, jei važiuodavau sportuoti ir kažkas nutikdavo darbe, sportas nuplaukdavo. Dabar esu griežtai pasakiusi – rytas mano, o visa kita palauks!