Vyras, kuriam prezidentė prisipažino meilėje

Nuotr. Laima Kavaliauskaitė

Prieš ketverius metus prezidentė Dalia Grybauskaitė tautos numylėtiniam Marijui Mikutavičiui įteikė ordiną Už nuopelnus Lietuvai. Sakė, už kūrybą, sutelkiančią lietuvius visame pasaulyje, ir pilietinį aktyvumą. Tačiau Marijus didelių savo nuopelnų neįžvelgia ir, jei galėtų, po medalį įsegtų mokytojams ar gydytojams.

Kalbėti su Marijumi visada smagu. Ir net nelabai svarbu, apie ką. Ironiškas požiūris netgi kalbant apie, atrodytų, tokius šventus dalykus, kaip Lietuva, jam tinka. „Olialia pupytė“, – nusijuokia Marijus, paprašytas apibūdinti Lietuvą, jei ši būtų… moteris.

Jau kiek metų nė vienos valstybinės šventės neprabėga be tavo balso ir tavo dainų: jau daugiau nei dešimt metų rėkiam „Tris milijonus“, ketvertą klausinėjam „Ar mylit ją jus?“ Dar pameni aplinkybes, kokiomis gimė „Ar mylit ją jūs?“
Tiesą sakant, tai turėjo būti pikta daina, bet…

…bet eilinį sykį išėjo daina apie meilę?
Taip atrodo tik tiems, kurie nesupranta tikrosios jos potekstės (šypteli). Pamenu, artėjo Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius paprašė už dyka (!) padainuoti koncerte Katedros aikštėje. Greičiausiai prašė „Trijų milijonų“, bet pasakiau, kad jei dainuosiu – tai tik ką nors naujo. Tuo metu jau keliolika dienų galvoje nešiojausi muzikos motyvą, tik dar nežinojau, kas iš to išeis. Norėjosi kitokios dainos apie Lietuvą. Nebenorėjau dainuoti apie žaliuojančius ąžuolus, laukus ir klonius, sesutes rūtas, gintarinius karolius…

Norėjau dainos apie šio laikmečio Lietuvą ir jos rūpesčius. Sutinku, kad man nelabai pavyko ištransliuoti tikrąją emociją – viską sumovė priedainis, per kurį iš dainos liko tik „ir aš tikrai myliu Lietuvą“. Nesakau, kad nemyliu, bet dainos potekstė buvo visai kita.

Klausimas „o ar mylit ją jūs?“ iš tikrųjų buvo skirtas valdžios atstovams. Eilinį sykį artėjo iškilmės, iš tribūnų pylėsi kalbos, visi kažką vapaliojo, kaip visada, iš žmonių reikalavo atsidavimo. Natūraliai kilo klausimas: „Bet ar jūs patys nuoširdžiai tikite tuo, ko reikalaujate iš kitų?!“ Štai apie ką turėjo būti daina, o man vis tiek išėjo eilinė patriotinė – tokia ta mano karma (juokiasi)…

Tavo akimis, daina vykusi?
Tikrai maniau, kad tai bus proginė daina, kurią kartą padainavęs tiesiog išmesiu arba kur nors giliai paslėpsiu. Muzikine prasme ji beprotiškai primityvi ir paprasta, tekstas… Ne man jį vertinti, bet dainuoti smagu – tai svarbiausia.

Manau, daina man pavyko bent jau dėl to, kad žmonės ją greitai „pagavo“ – kur kas greičiau nei aš pats. Tada Katedros aikštėje dainavau su fonograma, nes dar nemokėjau žodžių – dainą įrašėme tik išvakarėse. Bet žmonės priedainį dainavo kartu, nors dainą girdėjo pirmą sykį.

O ką galėtum pasakyti apie „Pasveikinkit vieni kitus“ – ne kiekvienas juk galėtų pasigirti, kad pagal jo dainas pati prezidentė šoka!
Gerai, kai žmonės šoka pagal teisingą muziką. Tik, manau, šokti jai liepė, o ne pati sugalvojo – mūsų prezidentė pernelyg protinga moteris, kad to nedarytų…

Bet ji seniai prisipažino tau meilėje, pasigyrė, kad yra tavo kūrybos gerbėja.
Aha, o kai paklausiau, kuri daina patinka labiausiai, ji negalėjo pasakyti nė vienos (juokiasi). Grybauskaitė – mandagi politikė, ir jai viskas atleistina. Nepykite, bet tikrai sunkiai įsivaizduoju mūsų ekscelenciją, staiga užvaldytą emocijų, šokio ritmu besisukančią savo virtuvėje.

Na, medalius teikti jai labiau tinka… Prezidentė prieš keletą metų tau įsegė medalį Už nuopelnus Lietuvai. Kaip manai, koks didžiausias tavo nuopelnas Lietuvai?

Abejoju, kad tikrai kažkuo nusipelniau… Nepriklausomybės akto aš nepasirašiau, valdžių neverčiau. Prie mūsų nepriklausomybės atkūrimo prisidėjau tiek, kiek ir visa šalis. Buvau minios, kitaip sakant – dainuojančios revoliucijos dalis. Bičas, kuris mojavo trispalve, segėjo ženkliukus ir naktimis degino laužus prie Seimo. Vargu, ar tai galima pavadinti apčiuopiama nauda, buvau lašelis įsiūbuotoje jūroje. Kita vertus, lašelis prie lašelio tą jūrą ir įsiūbavo.

Mačiau ir dalyvavau šalies virsme. Ar man tai atrodo svarbu? Žmonės linkę romantizuoti savo gyvenimą. Dažnas sako, kad nieko jame nekeistų, aš irgi manau, kad „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“. Mūsų karta turėtų jaustis laiminga, nes pernelyg daug nekentėdami ir per daug neaukodami sudalyvavome galinguose atsivertimuose, svarbiuose lūžiuose pasaulio istorijoje. Matėme tai ir stebėjome, o dabar turime galimybę lyginti vieną epochą su kita, kapitalizmą su komunizmu, planinę ekonomiką su laisvąja rinka, šūdiną maistą su kruasanais ar eklerais. Kažkuria prasme esame pateptieji, ir taip, mums išties nuskilo.

Bandžiau tave įsivaizduoti vidurinėje mokykloje: turbūt buvai ir spaliukas, ir pionierius, komjaunuolis – taip pat?
Spaliukas ir pionierius buvau, o komjaunuolis – ne. Pamenu, kai mane įšventino į Lenino riterius, labai didžiavausi. Visai kaip tame eilėraštyje: ėjau atsilapojęs paltą, kad visi kaklaraištį matytų. Paskui augau, protingėjau, kaklaraištis ir visi kiti atributai pasidarė „ne lygis“. Tik nežinau, ar tai tikrai buvo kaip nors susiję su pasipriešinimu sistemai. Turbūt.

Būti komjaunuoliu neplanavau, bet mama įkalbinėjo: „Tu bent pagalvok – bus lengviau į universitetą įstoti.“ Neliepė, bet užsiminė. Su klasiokiu Tadu Sakalausku (kiek žinau, dabar jis – kirpėjas) sugalvojome, kad mums reikia tapti komjaunuoliais. Man atrodė keista, kad norint tapti komjaunuoliu nereikia to užsitarnauti, bet Tadas įtikino – nereikia. Nuėjome į komjaunimo kambarį su dideliu ryžtu, bet moteriškė, sėdėjusi prie stalo, tik nusikvatojo mums į veidus ir pasakė: „Kas nori – tik ne jūs.“ Taip mūsų komjaunuoliškas paradas pasibaigė net neprasidėjęs…

Bet įstoti į žurnalistiką tai nesutrukdė?
Stojau 1989 metais, kai jau viskas buvo rimtai įsisiūbavę, ir niekam neberūpėjo, komjaunuolis tu ar ne.

Buvai vienas tų, kurie stojo į aukštąją mokyklą vien tam, kad nebūtų pašauktas į tarybinę armiją?
Iš dalies – taip, nors buvau pasiryžęs eiti į tą f*****g armiją. Maniau: visi mano dėdės ir pusbroliai tarnavo, visi susitvarkė – susitvarkysiu ir aš. Juo labiau kad tikrai nežinojau, kuo noriu būti. Tačiau mama primygtinai spaudė: „Stok, Marka, stok.“ Ji nė už ką nenorėjo manęs išleisti į kariuomenę. Įstojau, bet žurnalistu taip ir netapau…

Kiek tave pažįstu, visada buvai ir liksi svajonių jaunikis. Mokykloje taip pat turėjai pasisekimą tarp mergaičių?
Man atrodo, sekėsi, nors buvau labai drovus. Tuo pačiu buvau tarp tų, kuriuos kietais vadino. Mes organizavome mokyklos renginius, visos „nelaimės“ mokykloje taip pat vykdavo mūsų dėka: nereikėjo toli ieškoti, kas dūmų į klasę prileido, kas susprogdino ar langus sudaužė, kas klasės spyną sugadino ar klasės žurnalą pavogė. Tie, kurie mokykloje daro nusikaltimus, visada yra kieti ir patinka mergaitėms, argi ne (juokiasi)?

Kokios istorinės asmenybės šiandien reikėtų Lietuvai?
Prikelkime Čingischaną ir užkariaukime Rusiją (juokiasi)! Netikiu istorinėmis asmenybėmis. Netikiu paminklais ir legendomis, tad gal tegul jie visi ilsisi ramybėje? Jei rimtai, nemanau, kad vienas lyderis Lietuvoje galėtų ką nors pakeisti. Mano galva, vienas lyderis reikalingas ekstra situacijose, pavyzdžiui, karo ar stichinės nelaimės atveju.

Gana patogiame mūsų gyvenime man tik norisi, kad lyderiai, kurie dėl savo ambicijų ar dėkingai susiklosčiusių aplinkybių atsiduria valdžioje, išmoktų kalbėti tiesą. Jau darosi bloga matant, jog visi gyvename kažkokioje feisbukinėje reklamoje: nesvarbu, ką darai, bet svarbu, kokį tave mato feisbuko draugai ir sekėjai. Visi tik ir bando atrodyti geresni, protingesni. Ir jei tai leidžiama pramogų atstovams ar žioploms šešiolikmetėms, tai dar nereiškia, kad yra normalu politikams degti begaliniu noru visiems patikti. Jų darbas – ne patikti visiems, o laužyti tai, kas bloga. Jei politikai tai prisimintų, gyvenimas būtų geresnis.

Deja, šiandien jie nori būti žvaigždėmis ir kad juos mylėtų. Bet nesu naivus ir suprantu, kaip viskas veikia: nemalsi šūdo – kitąmet tavęs neišrinks.

Jei Lietuva būtų moteris, kaip tu ją apibūdintum?
Olialia pupytė (juokiasi). Maždaug: visą gyvenimą gyveno kaime ir staiga atsidūrė ant raudonojo kilimo. Vau! Ji nori visiems padaryti įspūdį, žibėti ir spinduliuoti, trokšta, kad pasaulis į ją atkreiptų dėmesį. Ji šokinėja, pučia lūpas, atstatinėja biustą, bet kaip visiems nusispjauti į ją – taip ir nusispjauti (juokiasi).

Apmaudu?
Ne. Tiesiog tokia yra istoriškai susiklosčiusi situacija, kurią, laikui bėgant, galima pakeisti. Jokia tauta, jokia šalis negimė su kokybės ženklu, o ir tas ženklas nebūtinai yra amžinas. Kažkas krenta, kažkas pakyla. Vakar – olialia pupytė, rytoj – visuomenėje gerbiama dama.

Trys dalykai, kodėl tau patinka gyventi Lietuvoje.
Gamta. Yra nesvietiškai gražių vietų: Molėtai su savo ežerais, Neringa, Baltijos jūra, Dzūkijos miškai, nostalgiją kelianti Palanga… Jei reikia įsivaizduoti vasarą, nematau prieš akis palmių, o girdžiu čirškiančius žiogus ir miegoti neleidžiančius uodus ar muses.

Dar man patinka gražios moterys – palyginus su kai kuriomis šalimis, mums labai pasisekė. Ir apskritai čia – mano žemė. Čia jaučiuosi gerai. Viską žinau ir esu ramus, čia manęs niekas neišmuša iš vėžių ir neverčia jaustis nejaukiai. Lengva, nedidukė, šilta, jauki, pažįstama kišenė.

O dabar išvardyk tris, kodėl nepatinka.
Lietuvoje gyvena daug tamsių žmonių, kurie kažkodėl yra linkę mokyti kitus. Nežinau, ar tai tik Lietuvos bruožas, bet kuo mažiau žinai, tuo labiau norisi pamokyti. Taip pat nepatinka, kad mūsų politikai nemoka žodžių „atsiprašau“ ir „klydau“. Na, kodėl taip sunku pasakyti: „Atsiprašau, žmonės, apsišikau.“ Kodėl girtam už vairo pagautam dainininkui ar aktoriui lengva garsiai pasakyti „atsiprašau“, o politikui – ne. Jis būtinai ims rėkti, kad tai – sąmokslas ir būdas susidoroti? Kodėl?! Juk žmonėms patinka, kai kiti pripažįsta klaidas. Žmonės atleidžia tavo silpnumą, jei jis yra nuoširdus ir nesuvaidintas.

Na, o trečias dalykas, kuris nepatinka… Kibinai su kiauliena! Niekaip nesuprantu, kas pasidaro kiaulei, kai ji patenka į kibiną. Kokiu būdu iš šaunios kiaulaitės ji virsta šlykščia kiaule?!

Patriotu gimstama ar tampama?
Patriotizmas išugdomas. Per patirtis ir tėvų palikimą. Vaikystėje daug laiko praleisdavau kaime pas senelius, kurie buvo senosios Lietuvos žmonės: senelis gimė 1905 metais, močiutė – 1915-aisiais. Abu buvo šauliai ir dideli Lietuvos patriotai. Augau mokydamasis tokių eilėraščių, kaip „visi kaimo šunys loja, gal stribukai jau atjoja“. Pamenu, tėvai, išgirdę mano eiles, net išbaldavo. Baltagvardiečio seneliai iš manęs nedarė, bet augant tokioje terpėje sunku neužaugti patriotu. Tik štai kalti patriotizmo į galvą nereikia – kartais man atrodo, kad meilė Lietuvai mums per stipriai brukama.

Savo sūnų augini kaip Lietuvos patriotą?
Pažiūrėk, kokį patriotą per sausio 13-ąją iš jo padariau (telefone parodo nuotrauką, kurioje stovi Majus su į gobtuvą įkišta trispalve – red. past.). Manau, viskas prasideda nuo labai mažų dalykų. Tik tuo metu, kai tėvai vaikui yra didžiausias autoritetas, įmanoma jam kažką prasmingo palikti…

Pažaiskime žaidimą: ką rinktumeisi – Vilnių ar Kauną?
Niekada nesupratau šios priešpriešos, o Vilniaus „pasiskirstymas“ man visada atrodė juokingesnis. Buvau jau suaugęs bernas, gal dvidešimt šešerių, kai Gedimino prospekte mane pasigavo kažkokie snargliai ir pareiškė, kad jie yra iš Žvėryno ir kad man negalima vaikščioti Gedimino prospektu. Mane tai baisingai prajuokino – jaučiausi lyg būčiau grįžęs į mokyklos laikus, kai pankai su montanomis, lietuviai su rusais, rajonas su rajonu luposi.

Turiu daug draugų kauniečių, ilgai dirbau televizijoje, kuri buvo šalia Kauno. Žinoma, kartais draugiškai pažaidžiame žaidimą „Pašiepk bičiulį“ ar „Įvaryk rakštį po nagu“, bet kad rimtai galvočiau… Na, gerai, anksčiau Kaunas man atrodė kur kas brutalesnis miestas už Vilnių: Vilniuje, atrodė, plakasi tik žiopliai neformalai, o Kaune tuo metu merginas vidury Laisvės alėjos į bagažinę vertė. Ir jei dabar reikėtų balsuoti, rinkčiausi Vilnių – nežinau, iš patriotizmo tai, pripratimo ar jis objektyviai tiesiog yra geresnis. Bet nesu Andrius Užkalnis ir nejaučiu neapykantos kauniečiams.

„Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“?
Niekada man nebuvo didelio skirtumo. Dirbau „Lietuvos ryte“, bet net neturėjau abonemento ir nevaikščiojau, kaip kiti kolegos, palaikyti „savo“ komandos. O „Žalgiriui“ priešiškumo irgi niekada nejaučiau. Kaip galėčiau jausti, jei esu iš tos kartos, kuri matė, kaip „Žalgiris“ su Maskvos CASK kovėsi. Jau vien todėl „Žalgiris“ širdyje lieka amžinai – gali būti daug klubų, o „Žalgiris“ – vienas.

Cepelinai ar kugelis?
Cepelinai.

Trys gražiausi lietuviški žodžiai?
Skydliaukė, paslėpsniai ir bamba (juokiasi).

O kur „ačiū“ ir „tėvynė“?
O reikia kažko rimčiau? Tada – „mėlynas Nemuno vingis“.

Pavasarinį AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: https://www.perkuknyga.lt/lt/naujausios-knygos/vmg-as-ikona.-pavasaris-2018.html