Tikroji tiesa, kodėl išsiskyrė keliai su Juste Arlauskaite-Jazzu

Nuotr. SHOT BY LUKAS

Leonas Somovas (36), elektroninės muzikos kūrėjas ir prodiuseris

Leonas Somovas neabejotinai yra vienas žinomiausių muzikos kūrėjų Lietuvoje. Kartais netgi atrodo, kad viskas, prie ko jis prisiliečia – pasmerkta sėkmei. Todėl L. Somovo pavardę galima pamatyti prie daugybės skirtingų projektų.

„Dažnai būnu išsiblaškęs, mintys kažkur skraidžioja, todėl sunku susikoncentruoti net skaitant knygą“, – sako jis, bet akivaizdu, kad čia kalba ne apie savo muzikos pasaulį.

Paauglystėje atsiradusi muzika jo nepaleidžia iki šiol. Kaip pats sako, jau tada, būdamas keturiolikos, suprato, kad labiau nei bet ko savo gyvenime nori kurti muziką.

Esate ambicingas žmogus? Kokį save užaugusį įsivaizdavo paauglys Leonas?
Visada norėjau sukurti didelę dainą, didelį albumą – kad mano kurta muzika skambėtų plačiai už Lietuvos ribų.

Dėl to ir išvykote iš Lietuvos?
Iš dalies – taip. Norėjau paieškoti naujos patirties, išlipti, kaip dabar sakoma, iš komforto zonos. Viskas Lietuvoje buvo gerai, bet jaučiausi užstrigęs, pasidarė nuobodu, netgi trūko erdvės. Išvažiavęs pradėjau viską nuo nulio.

Esate pasakojęs, kad iš pradžių Londone teko net sienas dažyti…
Pradėjau tikrai daug prastesnėmis sąlygomis (juokiasi). Išvažiavęs pamačiau, kiek daug aplink talentingų žmonių, muzikos kūrėjų, todėl norėjau pasitempti, kilstelėti save į aukštesnį lygį.

Pavyko?
Vertinant tai, kas padaryta iki šiol, manau, taip (šypsosi). Lietuvoje su Juste (atlikėja Juste Arlauskaite-Jazzu – red. past.) pasiekėme tikrai nemažai, sugebame surinkti didelę auditoriją.

Tad kodėl nusprendėte išsiskirti?
Nenoriu kalbėti už Justę, bet abu nusprendėme, kad reikėtų paieškoti naujų dalykų muzikoje ir tai geriau daryti atskirai. Paspausti „reset“ mygtuką kartais labai sveika. Man pačiam reikalingi nauji iššūkiai.

Ar jums pačiam yra svarbi lietuvybė? Ieškote joje atspirties?
Džiaugiuosi būdamas lietuvis ir man gera populiarinti Lietuvos vardą tiek, kiek galiu. Šiuo metu esu išleidęs darbų, kurie skamba už Lietuvos ribų. Kai paklausia, iš kur kilęs šią muziką sukūręs prodiuseris, gera, kai nuskamba Lietuvos vardas.

Jau keletą kartų buvau išvykęs – gyvenau Londone ir Briuselyje, bet grįždavau (šypsosi). Noras pagyventi užsienyje vis atsiranda: šiuo metu dažnai skraidau į Stokholmą, kur įrašinėjame muziką, kartais pagalvoju, kad būtų smagu pagyventi ir ten.

Auginate dvi dukras. Skiepijate joms lietuvybės suvokimą?
Vaikų nenoriu prie to pririšti… Mergaitės lanko prancūzų mokyklą, kur pagrindinė kalba – prancūzų. Jos jau kalba trimis kalbomis. Mano nuomone, tai – labai gerai. Nenoriu nuo Lietuvos atsiriboti, bet noriu, kad dukros į pasaulį žiūrėtų plačiau, neprisirištų prie vietos.

Kokios vertybės jus lydi gyvenime?
Svarbu, kad kūrėjas nesitaikytų prie visuomenės ar kitų kūrėjų darbų. Kūrėjas turi parodyti tikrąjį save, nesitaikyti prie madų. Muzika vis labiau panašėja. Visgi džiaugiuosi, kad Lietuvoje bendras muzikos lygis kyla.

Buvo akimirkų, kai dvejojote dėl savo pasirinkimo – muzikos?
Žinoma! Neseniai irgi buvo, kad įrašiau dainą ir dvejojau, ar ji patiks klausytojams, ar gerai viską padariau. Suprantu, kad žmonės iš manęs daug tikisi, todėl nesinori jų nuvilti. Jaučiu spaudimą patenkinti lūkesčius. Muzikos esu prikūręs labai daug, bet kokia prasmė kurti, jei tu jos niekam nerodai? Juk kuriu žmonėms.

Beje, o kokios muzikos jūs pats klausotės?
Būna tokių akimirkų, kai visą dieną prasėdžiu studijoje ar po koncertų, tada nesinori nieko klausyti. Kartais geriausia muzika – jokios muzikos. Man patinka gamta. Buvau užsivedęs vaikščioti po miškus su fotoaparatu ir gauti erdvės mintims, naujiems garsams. Galvoti patinka ir važiuojant dviračiu. Prie kompiuterio sėdėdamas tikrai negaliu taip susikoncentruoti. Pamažu pradedu ir skaityti – dar nesu didelis skaitovas, bet darau tai vis dažniau…

Tiesa ar ne, kad kūrėjams reikia liūdesio sėkmingai kūrybai?
Dramos, išgyvenimai emociškai paveikia ir natūraliai turi įtakos kūrybai. Ar jų reikia? Keista būtų atsakyti, kad liūdnų dalykų reikia (šypsosi). Bet gyvenime būna visokių dienų. Netgi tokių, kai nesinori su niekuo kalbėti, o viskas, ko trokšti – tik antklodę ant galvos užsitraukti, nuo to nepabėgsi.

Būna, ateini į studiją, žiūri į vieną tašką, o nieko nepavyksta sukurti, kas patiktų. Praeina diena ir nesupranti, ką per tiek laiko nuveikei. Anksčiau daug nepatinkančių dalykų tiesiog ištrindavau. Dabar jau išsaugau, o kartais po metų atrandu, kad visai neblogai čia buvau sukūręs.

Man taip pat labai patinka dirbti su skirtingais žmonėmis. Pastebėjau, kad Lietuvoje dažnai kūrėjai vengia dirbti komandinį darbą – vienas žmogus daro viską: ir kuria, ir įrašo muziką… Tada produktas tampa siauras. Mano nuomone, norint sukurti girdimą ir matomą darbą, naudinga dirbti su skirtingais žmonėmis.

Laikote save talentingu?
Taip… Nors gal ir keista apie save taip sakyti (šypsosi). Bet tikrai manau turintis tam tikrą talentą. Jei savimi abejosi – nieko gero nebus. Ne kartą pastebėjau, kad daug mūsų turi posovietinę traumą – jaučiamės nepakankamai geri, nenorime išsiskirti. Tikiu, kad praeis dar šiek tiek laiko ir pagysime nuo tos sovietinės bjaurasties. Patį kartais apima įvairūs jausmai, bet tada pasižiūriu, kas yra įvykę mano gyvenime, ir pasidaro gera. Galvoju, kad esu visai talentingas (juokiasi).

Apie gyvenimą už komforto zonos:

Andrius Mamontovas: „Į namus įsileisti žiniasklaidą man per brangiai kainuotų“

Apie gyvenimą ant scenos ir nužengus nuo jos:

Violeta Urmana: „Mirti dėl mylimo vyro pritrūkčiau drąsos“

Pokalbis su amžinuoju svajonių jaunikiu:

Vyras, kuriam prezidentė prisipažino meilėje

Pavasarinį AŠ IKONA žurnalo numerį dar gali suskubti įsigyti prekybos vietose arba čia: https://www.perkuknyga.lt/lt/naujausios-knygos/vmg-as-ikona.-pavasaris-2018.html